153. Mintis yra noro vaisius

Išgirsta 1948 m. sausio 18 d. Tel Avive ^[1]

Mintis yra noro vaisius. Jis galvoja apie tai, ko nori. Jis negalvos apie tai, kas nesutampa su jo noru. Pavyzdžiui, apie savo mirties dieną jis niekada negalvos. Priešingai, jis visada galvos apie savo nemirtingumą, nes to trokšta. Taigi, jis visada galvoja apie tai, kas sutampa su jo noru.

Tačiau mintis turi ypatingą vaidmenį, nes ji augina norą, kai noras įstringa savo vietoje ir neturi jėgų plėstis bei atlikti savo veiksmo. Kadangi jis galvoja ir apmąsto tai, ko noras prašo minties, kad ji duotų norui kokių nors patarimų ir gudrybių, jog šis noras būtų įgyvendintas, – tada noras auga, plečiasi ir, iš tikrųjų, atlieka savo veiksmą praktiškai.

Iš to išplaukia, kad mintis tarnauja norui, o noras yra žmogaus esmė. Egzistuoja didelė esmė ir maža esmė. Didelė esmė dominuoja virš mažų esmių. Tam, kuris yra maža esmė ir neturi jokios valdžios, patarimas, kaip padidinti šią esmę, yra nuolat gilintis į tą norą. Juk mintis auga tiek, kiek joje nuolat būnama. Todėl „Ir Jo Torą jis studijuoja dieną ir naktį“^[2]. Tada dėl nuolatinio buvimo joje jis išauga į didelę esmę, kol tampa „valdančia iš jėgos pozicijos“ savybe.