174. Apie paslėptį

Išgirsta

Apie paslėptį, kuri yra ištaisymas, nes be jo žmogus negalėtų pasiekti tobulumo, jis nebūtų vertas suvokti to svarbos. Tačiau kai atsiranda paslėptis, tai tampa jam svarbu, nors pats žmogus negali iki galo įvertinti tikrosios svarbos paslėpties. Tačiau paslėptis suteikia tam svarbą. Kuo labiau jaučiama paslėptis, tuo stipresnis susiformuoja svarbos pagrindas.

Tai panašu į pakopas: žmogus kaskart kyla, pakopa po pakopos, kol pasiekia jam skirtą vietą. Tai reiškia, kad jis pasiekia tam tikrą svarbos lygį – bent jau tokį, kad galėtų išsilaikyti šioje būsenoje. Nors tikroji Kūrėjo svarba ir didybė neturi jokio mato ar laipsnio, vis dėlto [jis pasiekia] tokį lygį, kurio jam pakanka, kad galėtų toliau egzistuoti.

Tačiau paslėptis savaime nėra vadinama paslėptimi, juk paslėptis matuojama poreikiu. Kuo didesnis tam tikro dalyko poreikis, tuo labiau matoma paslėptis. Iš čia tampa aišku, ką reiškia posakis „Pilna žemė Jo šlovės“^[1]. Nors tuo tikime, kad ir kaip būtų, paslėpties pilna visa žemė.

Apie ateitį parašyta: „Ir Aš būsiu jam ugninė siena aplinkui, šlovė – jo viduje.“^[2] „Ugnis“ reiškia paslėpties savybę. Tačiau, nepaisant to, „šlovė – jo viduje“, o tai reiškia, kad tada atsiskleis šlovė. Taip yra todėl, kad tada poreikis bus toks didelis, – nors ir tada bus paslėpties savybė. Tačiau skirtumas, palyginti su mūsų laikais, tas, kad dabar yra paslėptis, bet nėra poreikio. Tokiu atveju tai laikoma tremties savybe. Ateityje, nors bus paslėptis, taip pat bus ir poreikis. Tai yra svarbiausia – tik poreikis.