124. Šeštadienio ir šešių tūkstančių metų sukūrimas
Išgirsta
Yra dvi šeštadienių rūšys: 1) sukūrimo, 2) šešių tūkstančių metų.
Skirtumas tarp jų toks. Žinoma, kad yra darbo nutraukimo, švita, būsena ir poilsio, nefiša, būsena. Darbo nutraukimas – ten, kur jau nebėra ką pridėti. O poilsis, nefiša, kilęs iš žodžių „sustojo pailsėti“, lafuš, ir reiškia, kad jis yra darbo įkarštyje ir nebeturi jėgų tęsti darbą. Tada jis sustoja pailsėti, kad gautų naujų gyvybinių jėgų ir energijos, o paskui tęsia darbą.
Sukūrimo šeštadienis – tai būsena, kai nebėra ko pridėti. Tai vadinama darbo nutraukimo, švita, būsena.
Šešių tūkstančių metų šeštadienis – tai poilsio, nefiša, būsena, ir dėl to jis gauna gyvybinės jėgos ir energijos tęsti savo darbą šiokiadieniais.
Iš čia suprasime mūsų išminčių žodžius[1], ką šeštadienis pasakė: „Visiems Tu davei porą, o man nedavei.“ Kūrėjas jam atsakė: „Izraelis – štai tavo pora.“ Pora vadinama Zeir Anpino savybė. Jei yra Nukvos savybė, gali įvykti zivugas. O iš zivugo gimsta palikuonys, tai yra atnaujinimai ir papildymai. Nukva reiškia chisaroną. Tai reiškia, kad jei kokioje nors vietoje yra chisaronas, yra galimybė ištaisyti šį chisaroną. Visi ištaisymai vadinami dėl to, kad jie pasiekė savo tobulumą, nes pritraukia Aukštesniąją šviesą į chisarono vietą. Vadinasi, čia nuo pat pradžių nebuvo jokio chisarono, o visas chisaronas, kuris iš pradžių buvo laikomas chisaronu, iš pradžių atsirado kaip ištaisymas, tai yra kad per tai iš viršaus paveiktų Aukštesnioji šviesa.
Tai panašu į tai, kaip kad žmogus studijuoja kokį nors dalyką ir stengiasi jį suprasti. Kai jis supranta paaiškinimą, atsitinka priešingai, tai yra jis nejaučia, kad iki tol kentėjo, nes nesuprato to dalyko. Jis džiaugiasi, kad dabar jaučia džiaugsmą. Juk džiaugsmas matuojamas pastangų, kurias įdėjo norėdamas suprasti šį dalyką, dydžiu. Vadinasi, studijų laikas vadinamas Nukvos būsena, ir tai yra chisarono būsena. Žmogus, susijungęs su šiuo chisaronu, pagimdo palikuonis, tai yra atsinaujinimą. Todėl šeštadienis pareiškė: „Juk šeštadienį ne laikas dirbti. Tokiu atveju nebus jokių gimimų ir jokių atsinaujinimų.“
[1] „Zohar“, Pinchas, 452 pastraipa.