108. Jei mane paliksi vienai dienas, Aš tave paliksiu dviem dienoms

Išgirsta 1943 m. Jeruzalėje^[1]

Kiekvienas žmogus yra nutolęs nuo Kūrėjo dėl jame esančios gavimo savybės.

Paprastai jis yra nutolęs dėl jame esančio noro gauti. Kadangi jis nesiekia dvasingumo, o [siekia] šio pasaulio aistrų, vadinasi, jis nutolęs nuo Kūrėjo per vieną dieną. Tai yra vienos dienos atstumu, tai yra nutolęs nuo Kūrėjo tik dėl vienos savybės – kad yra paniręs į norą gauti, nukreiptą į šio pasaulio aistras.

Kai žmogus priartėja prie Kūrėjo, tai yra anuliuoja gavimą šiame pasaulyje, jis vadinamas artimu Kūrėjui. Tačiau jei jis galiausiai patiria nesėkmę norėdamas gauti būsimą pasaulį, išeina, kad jis toli nuo Kūrėjo, nes trokšta būsimojo pasaulio malonumų, taip pat nukrenta ir šio į pasaulio malonumus. Vadinasi, dabar jis nutolęs nuo Kūrėjo per dvi dienas:

1. dėl malonumų gavimo šiame pasaulyje, į kurį jis vėl nukrito;
2. kad dabar jis turi norą gauti būsimojo pasaulio turtus. Juk tuo, kad jis studijuoja Torą ir priesakus, jis verčia Kūrėją jam atlyginti už jo darbą studijuojant Torą ir priesakus.

Pagal tai paaiškėja, kad iš pradžių jis praėjo vieną dieną ir priartėjo prie Kūrėjo darbo; paskui jis praėjo dvi dienas atgal. Juk dabar žmogui prireikė dviejų formų gavimo:

1) šio pasaulio,

2) būsimojo pasaulio.

Pagal tai paaiškėja, kad jis ėjo priešingos būsenos.

Patarimas – visada eiti Toros keliu, o tai reiškia „duoti“. Tvarka turėtų būti tokia, kad pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į du dalykus:

1) kad būtų įvykdytas paties priesako veiksmas;

2) kad būtų jaučiamas malonumas šiame priesake. Juk žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas gauna malonumą iš to, kad vykdome Jo priesakus.

Pagal tai paaiškėja, kad žmogus turi vykdyti priesakus praktiškai. Taip pat tikėti, kad Kūrėjas gauna malonumą dėl to, kad žemesnysis vykdo Jo priesakus. Čia nėra skirtumo tarp didelio ir mažo priesako. Tai reiškia, kad Kūrėjas gauna malonumą, – Jis mėgaujasi net mažiausiu veiksmu, kuris atliekamas dėl Jo.

Tada yra rezultatas, ir tai yra pagrindinis tikslas, kurį žmogus turi matyti. Tai yra kad žmogus jaustų malonumą ir pasitenkinimą dėl to, kad suteikė malonumą savo Kūrėjui. Tai turi būti pagrindinis jo darbo akcentas. Tai vadinama „Tarnaukite Kūrėjui su džiaugsmu.“^[2] Tai turėtų būti atlygis už jo darbą. Tai yra kad jis gautų malonumą ir pasitenkinimą iš to, kad nusipelnė pradžiuginti Kūrėją.

Tai vadinama „Atėjūnu, ger, kuris yra tavo aplinkoje, kils virš tavęs vis aukščiau ir aukščiau... jis tau skolins, o tu jam neskolinsi.“^[3] Geru vadinamas gavimo noras [kai jis įsitraukia į Kūrėjo darbą, gavimo noras vadinamas geru; iki tol jis visiškai priklauso kitoms tautoms, goj gamur].

„Jis tau skolins“ – kai jis suteikia jėgą darbui, jis suteikia šią jėgą tik paskolos ir skolinimo pavidalu. Tai reiškia, kad, praėjus dienai su Tora ir priesakais, nors jis ir negavo atlygio vietoje, tačiau patikėjo juo, kad vėliau jam bus sumokėtas atlygis už jėgas, kurias jis jam suteikė darbui. Todėl po darbo dienos jis ateina pas jį ir prašo [grąžinti] skolą, kurią jis jam pažadėjo. Kad būtų sumokėta kompensacija už tas jėgas, kurias kūnas jam suteikė, kad galėtų studijuoti Torą ir priesakus. O jis jam neduoda. Tada geras šaukia: „Koks čia darbas, kad tenka dirbti be atlygio!“ Todėl paskui geras nenori suteikti Izraeliui jėgų darbui.

„O tu jam neskolinsi.“ Jei tu jam duodi maisto ir ateini prašyti, kad jis suteiktų tau jėgų darbui, jis sako, kad jis neprivalo mokėti tau už maistą, kurį jam duodi. „Juk aš iki tol daviau energijos šiam darbui, ir tai buvo su sąlyga, kad tu nupirksi man [kokius nors] įsigijimus. Tokiu atveju tai, ką man dabar duodi, visa tai pagal ankstesnes sąlygas. Tokiu atveju dabar atėjai pas mane, kad suteikčiau dar jėgų darbui, kad duotum man naujų įsigijimų.“

Tuomet noras gauti tampa protingas ir naudojasi savo protu bei pradeda skaičiuoti to naudą. Kartais jis sako, kad pasitenkins mažu, kad jam pakanka turimų įsigijimų. Todėl jis nenori duoti jam jėgų. O kartais jis sako, kad kelias, kuriuo dabar eini, – pavojingas, ir galbūt visos jėgos bus iššvaistytos veltui. Kartais jis sako jam, kad pastangos viršija atlygį, todėl aš tau neduosiu jėgų darbui.

Tada, kai jis nori jėgų iš to, kad eitų Kūrėjo keliu dėl davimo, kad viskas būtų tik dangaus šlovei padidinti, tada jis [tai yra kūnas] sako: „Ką iš to turėsiu?“ Tada jis pareiškia žinomas pretenzijas, tokias kaip „kas?“ ir „ką“. Tai yra „Kas toks tas Kūrėjas, kad klausyčiau Jo balso?“ – kaip Faraono klausime. Arba: „Koks tai darbas?“ – kaip nusidėjėlio klausime. Visa tai todėl, kad jo pretenzijos yra teisingos, nes taip jie susitarė tarpusavyje. Tai vadinama: jei tu neklausysi Kūrėjo, jis ateis su pretenzijomis, nes tu nevykdai [sutarties] sąlygų.

Priešingu atveju – „kai tu klausysi Kūrėjo“. Kitaip tariant, iškart, įėjimo pradžioje [įėjimas vadinamas nuolatiniu procesu, nes kiekvieną kartą, kai jis patiria nuopuolį, jis turi pradėti iš naujo, todėl tai vadinama „įėjimu“; savaime suprantama, yra daug išėjimų ir daug įėjimų] jis sako savo kūnui: „Žinok, kad noriu pradėti Kūrėjo darbą. Mano ketinimas – tik duoti ir už tai negauti jokios kompensacijos. Tu neturi tikėtis, kad gausi ką nors už savo pastangas, viskas skirta tik duoti.“

Jei kūnas klausia: „Kokia nauda tau bus iš šio darbo?“ Tai yra „kas yra šio darbo, kuriam noriu skirti jėgas ir dirbti, gavėjas?“ Arba klausia paprasčiau: „Dėl ko aš dirbu dėdamas tokias didžiules pastangas?“

Tada jam reikia atsakyti, kad aš tikiu išminčiais, kurie pasakė, jog turiu tikėti abstrakčiu tikėjimu virš žinojimo, kad Kūrėjas įsakė mums priimti tikėjimą ir vykdyti Torą ir priesakus. Taip pat reikia tikėti, kad Kūrėjas jaučia malonumą dėl to, kad vykdome Torą ir priesakus tikėjimo virš žinojimo forma. Taip pat žmogus turi džiaugtis dėl to, kad Kūrėjas patiria malonumą ir pasitenkinimą iš jo darbo.

Galiausiai matome, kad čia yra keturios sąlygos:

1. Tikėti išminčių tikėjimu, kad tai, ką jie pasakė, – tiesa.
2. Tikėti, kad Kūrėjas įsakė laikytis Toros ir priesakų tik tikėjimu virš žinojimo.
3. Kad yra džiaugsmas dėl to, kad kūriniai laikosi Toros ir priesakų tikėjimo pagrindu.
4. Kad žmogus turi gauti malonumą, pasitenkinimą ir džiaugsmą dėl to, kad jis nusipelnė suteikti džiaugsmą Kūrėjui. Žmogaus darbo didybės ir svarbos matas yra džiaugsmo, kurį žmogus patiria dirbdamas, matas. Tai tiesiogiai priklauso nuo tikėjimo mato – nuo to, kiek žmogus tiki tuo, kas buvo pirmiau pasakyta.

Pagal tai paaiškėja, tada, kai tu klausysi Kūrėjo, visos jėgos, kurias gauni iš kūno, nelaikomos skola, kurią reikėtų grąžinti, – kaip pasakyta pirmiau apie situaciją, kai neklausysi Kūrėjo. Jei kūnas klausia: „Kam man suteikti tau jėgų darbui, juk tu nežadi man jokios kompensacijos?“ Jis turi jam atsakyti: „Juk tam tu ir sukurtas. O ką tau galiu padaryti, jei Kūrėjas tavęs nekenčia?“ – kaip pasakyta „Zohar“ knygoje, kad Kūrėjas nekenčia kūnų.

Dar daugiau: „Zohar“ sako, kad Kūrėjas nekenčia kūnų, – omenyje turimi būtent Kūrėjo darbininkų kūnai, nes jie nori būti amžinai gaunantys, nes jis trokšta ir būsimojo pasaulio turtų.

Tai reiškia: „O tu jam neskolinsi.“ Kitaip tariant, neturi jam nieko duoti už energiją, kurią kūnas tau davė darbui. Bet „jei tu jam skolinsi“ – ir jei suteiki jam kokį nors malonumą, tai tik skolon. Tai yra už tai tau turi būti suteikta jėga dirbti, bet ne veltui.