112. Trys angelai

Išgirsta 1942 m. spalio mėn.^[1]

Reikia suprasti:

1. Kas yra trys angelai, atėję aplankyti Abraomo apipjaustymo metu.
2. Ką reiškia, kad Kūrėjas atėjo jo aplankyti, ir ką Jis jam pasakė Savo apsilankymo metu.
3. Kad lankytojas, kaip pasakė išminčiai, pasiima šešiasdešimtąją jo ligos dalį?^[2]
4. Ką reiškia „atskyrimas nuo Loto“.
5. Ką reiškia Sodomos ir Gomoros sunaikinimas.
6. Ką reiškia Abraomo prašymas nesunaikinti Sodomos.
7. Ką reiškia, kai Loto žmona pažiūrėjo atgal ir pavirto druskos stulpu.
8. Šimono apgaulės ir Levi gyventojų prasmė apipjaustymo klausimu, kai jie pasakė: „Nes tai bus gėda mums.“^[3]
9. Kas yra tie du paukščiai^[4], kurie išėjo iš Loto ir kurie buvo pasaldinti Dovydo ir Saliamono laikais, ir kurie yra priešingi vienas kitam.

Norėdami visa tai suprasti, pradėsime nuo to, kas mums yra žinoma, kad bet kuriame dalyke išskiriame pasaulį – metus – sielą. Todėl ir apipjaustyme, reiškiančiame odos sąjungos sudarymą, taip pat yra pasaulio – metų – sielos sąvoka. [Yra keturios sąjungos: akių, liežuvio, širdies ir odos; oda apima jas visas.]

Oda, reiškianti apyvarpės apipjaustymo savybę, tai ketvirtoji stadija, kurią reikia pašalinti į jos vietą, tai yra į dulkių savybę, kuri yra Malchut savybė savo vietoje. Tai reiškia Malchut nuleidimą į dulkių savybę. Kaip pasakyta: „Aba duoda baltumą“^[5], tai yra nuleidžia Malchut iš visų 32-iejų kelių į jos vietą. Pasirodo, kad sfirot apsivalė (pažodžiui „pabalo“) nuo Malchut teismo dydžio avijut savybės, kuri buvo juose. Dėl šios Malchut įvyko sudužimas.

Tada Ima duoda raudoną šviesą, odem, tai yra priima Malchut, pasaldintą Bina, kuri vadinama, adama, žeme, o ne dulkėmis. Juk Malchut išskiriame dvi savybes: 1) žemės savybę, 2) dulkių savybę.

 „Žemė“ vadinama Malchut, kuri turi pasaldinimą iš Binos, vadinamą „Malchut, pakilusia į Biną“.

„Dulkėmis“ vadinama „Malchut – Malchut vietoje“, kuri vadinama teismo matu.

Kai Abraomas turėjo pagimdyti Izaoką, kuris yra „viso Izraelio“ savybė, jam reikėjo apsivalyti apipjaustymo savybe, kad „visas Izraelis“ būtų išvalytas.

Apipjaustymas sielos prasme reiškia apyvarpės pašalinimą ir jos numetimą į dulkių vietą.

Apipjaustymo pasauliu vadinama Sodomos ir Gomoros sunaikinimas.

Sielų susijungimas pasaulyje [kai pasaulis vadinamas daugelio sielų susijungimu] vadinamas Loto savybe. Apipjaustymas pasaulio savybėje vadinamas Sodomos sunaikinimu, o apipjaustymo skausmo išgydymas vadinamas Loto išgelbėjimu. Lotas – nuo žodžio „prakeikta žemė“, ara de-etlatija, vadinama ketvirtąja stadija.

Reikia žinoti, kad kai žmogus nusipelno susilieti su Kūrėju ir pasiekia formos panašumą, tai yra jo noras – tik duoti ir nieko negauti savo naudai, tada jis patenka į būseną, kurioje jam nebelieka vietos darbui. Juk dėl savęs jam nieko nereikia. O dėl Kūrėjo – jis mato, kad Kūrėjas neturi chisarono. Todėl jis lieka be darbo. Tada jis jaučia didelį skausmą dėl apipjaustymo, nes apipjaustymas tapo priežastimi, dėl kurios jam atsirado vieta darbui. Nes apipjaustymu vadinamas noro gauti sau pašalinimas.

Išeina, kad jis pašalino norą gauti, kuris jo nebevaldo, tai jam nėra ką pridėti prie savo darbo. Tam yra ištaisymas – net nusipelnius atlikti noro gauti apipjaustymą, jame dar liko kibirkščių iš ketvirtos stadijos, kurios taip pat laukia ištaisymo. Jos pasaldinamos tik pritraukiant gadlut šviesas. Dėl to jam vėl atsiranda vieta darbui.

Todėl sakoma, kad protėvis Abraomas jautė skausmą po apipjaustymo, kaip buvo pasakyta pirmiau. Ir Kūrėjas atėjo jo aplankyti. Tai reiškia, kad angelas Rafaelis išgydė jam šį skausmą [ir nesakykite to, nes keturių angelų tvarka tokia: Michaelis dešinėje, Gabrielis kairėje, Urielis priekyje, už nugaros – Rafaelis, kuris yra Malchut, į kurį nurodo vakarai; taip yra todėl, kad jis išgydo Malchut po apyvarpės pašalinimo, kad sukurtų papildomą darbo vietą, kaip pasakyta pirmiau].

Antrasis angelas pasirodė, kad sunaikintų Sodomą. Tai yra kaip pasakyta pirmiau, apyvarpės pašalinimo būsena nefeš savybėje vadinama „apipjaustymu“, o pasaulio atžvilgiu ji vadinama „Sodomos sunaikinimu“. Kaip sako [išminčiai], po apyvarpės pašalinimo liko skausmas. Tada reikia išgydyti šį skausmą. Analogiškai, naikinant Sodomą, išgijimas vadinamas „Loto išgelbėjimu“ – dėl dviejų „gerųjų paukščių“, kurie gims ateityje.

Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kas yra „gerosios paukštės“, predot, – jei tai yra atskyrimas, perud, kaip jos gali būti geros? Tačiau, kaip pasakyta pirmiau, po apyvarpės pašalinimo atsiranda skausmo būsena, kaip pasakyta, dėl to, kad jis neturi vietos darbui. Būtent iš šių „atskyrimų“, tai yra kibirkščių, likusių iš ketvirtos stadijos, jam suteikiama vieta darbui, nes jas reikia ištaisyti. Jų neįmanoma ištaisyti, kol nepašalinta apyvarpė. Pirmiausia reikia pakelti ir ištaisyti 288 kibirkštis. Paskui ištaisomos 32 kibirkštys, kurios vadinamos „akmenine širdimi“^[6], lev. Todėl pirmiausia jis turi visiškai pašalinti apyvarpę. Tai reiškia, kad turi būti paslaptis, kurios jis neturi žinoti iš anksto, nes jie turi likti rešimot savybėje. Tai yra žodžio „paslaptis“, sod, prasmė, nes per apipjaustymo ištaisymą, kuris vadinamas „apnuogino“, jesod, kitaip tariant, „apnuogino“, jud, ir tada iš „paslapties“, sod, išeina jesod.

Todėl tas pats angelas Rafaelis vėl išėjo gelbėti Loto dėl „gerųjų paukščių“, tai yra Rut ir Naomi, kas yra mocha ir liba savybė. Rut – nuo žodžio „verta“, rauija, čia raidė alef netariama, o „Naomi“ – nuo žodžio „malonumas“, noam, kas miela širdžiai, kurios paskui pasaldinamos per Dovydą ir Saliamoną.

Prieš tai angelas pasakė: „Nežiūrėk atgal į save.“^[7] Kadangi „Lotas“ yra ketvirtoji stadija. Vis dėlto ji turi ryšį su Abraomu. Kitu atveju – „už tavęs“, už ketvirtosios stadijos, nes tada yra tik pati ketvirtoji stadija, be jokio pasaldinimo. Tai vadinama „dideliais monstrais“^[8], kaip sakė mūsų išminčiai^[9], kad tai Leviatanas ir jo žmona, „ir [Kūrėjas] numarino nukvą, ir užsūdė ją dėl teisuolių ateičiai“. O ateitimi vadinama „po visų ištaisymų“.

Ši būsena, kai Loto žmona atsigręžė atgal, kaip pasakyta: „Ir jo žmona atsigręžė atgal, ir ji pavirto druskos stulpu.“^[10] Tačiau pirmiausia reikia ją numarinti, o tai reiškia Sodomos sunaikinimą. Vis dėlto Lotą taip pat reikia išgelbėti, nes tai Leviatano savybė [ir tai sąjunga, kurią ketvirtoji stadija turi su Abraomu, kaip pasakyta pirmiau].

Taip paaiškinamas gerai žinomas klausimas: kaip angelas, išgydęs Abraomą, galėjo išgelbėti Lotą? Juk galioja taisyklė: „Vienas angelas nevykdo dviejų užduočių.“ Tačiau esmė ta, kad tai yra viena ir ta pati užduotis. Nes turi likti rešimo iš ketvirtosios stadijos, bet tai turi būti paslaptis. Tai reiškia, kad prieš atliekant apipjaustymą, apie tai nereikia nieko žinoti. Ją reikia numarinti. Kūrėjas ją užsūdė dėl teisuolių ateičiai, kai iš paslapties, sod, atsiras pagrindas, jesod.

Būtent čia ir slypi konflikto, kilusio tarp Abraomo kaimenės piemenų ir Loto kaimenės piemenų, prasmė [kaimenė, mikne, reiškia dvasinius įgijimus, kinjanim]. Juk Abraomo kaimenė buvo skirta Abraomo savybei – tikėjimui didinti. Tai yra dėl to jis gavo didesnes jėgas pakilti virš žinojimo, nes pamatė, kad būtent ​​šiuo tikėjimo keliu, einant virš žinojimo, galima nusipelnyti visų įgijimų.

Išeina, kad jis nori įgijimų todėl, kad šie įgijimai liudija apie kelią, vadinamą „tikėjimu virš žinojimo“, kad tai yra tikrasis kelias. To įrodymas – kai jam iš aukščiau suteikiami dvasiniai įgijimai. Vadinasi, dėl šių įgijimų jis stengiasi eiti tik tikėjimo virš žinojimo keliu. Tačiau jis netrokšta dvasinių įgijimų, nes tai yra aukštos pakopos ir suvokimai.

Tai yra ne tai, kad jis tiki Kūrėju, kad pasiektų dėl šio tikėjimo didesnių suvokimų, o jam reikia didelių suvokimų, kad žinotų, jog eina tikruoju keliu. Vadinasi, po viso gadluto jis nori eiti būtent tikėjimo keliu. Nes taip jis mato, kad ką nors daro.

Tuo pačiu metu Loto kaimenės piemenų ketinimas buvo įgyti dvasinių įgijimų ir didelių suvokimų, ir tai vadinama Loto būsenos išaukštinimu. Juk Lotas vadinamas „prakeikta žeme“, arja de-etlatija, nes tai yra jo noras gauti, vadinamas ketvirtąja stadija, tiek prote, tiek širdyje. Todėl Abraomas pasakė (Lotui): „Atsiskirk nuo manęs“^[11], tai yra kad ketvirtoji stadija atsiskirtų nuo jo pasaulio – metų – sielos prasme.

Tai vadinama apipjaustymu ir apyvarpės pašalinimu. Ketvirtosios stadijos pašalinimas sieloje vadinamas apipjaustymu. Kalbant apie pasaulį, apyvarpės pašalinimas vadinamas Sodomos sunaikinimu. Metų atžvilgiu tai yra daugelio sielų tarpusavio įsijungimo savybė, vadinama „metais“. Tai yra Loto savybė – nuo žodžio „prakeiksmas“, vadinama „prakeikta žeme“, aria de-etlatija.

Abraomas pasakė Lotui: „Atsiskirk nuo manęs“, vis dėlto Lotas buvo Arano sūnus. Čia turima omenyje Antrasis apribojimas, kuris vadinamas „Upė, ištekanti iš rojaus, kad laistytų sodą“. Yra savybė „už upės“, tai yra kitoje upės pusėje, tai yra Pirmasis apribojimas.

Yra skirtumas tarp Pirmojo apribojimo ir Antrojo apribojimo. Pirmojo apribojimo metu teismai yra žemiau visų šventumo sfirot, nes iš pradžių jie buvo išvesti iš pasaulių nusileidimo tvarkos. Antrojo apribojimo metu jie pakilo į šventumo vietą ir jie jau turi ryšį su šventumu. Todėl šiuo požiūriu jie yra prastesni už Pirmąjį apribojimą, jie negali toliau sklisti.

 „Kanaano žemė“ yra susijusi su Antrojo apribojimo savybe, ir jie [tai yra ten gyvenę] yra labai blogi, nes turi ryšį su šventumu. Todėl apie juos pasakyta: „Nepalik gyvos nė vienos sielos.“^[12] O Loto savybę, tai yra ketvirtąją stadiją, reikia išgelbėti. Todėl trys angelai pasirodė kaip vienas. Vienas skirtas sėklai palaiminti, ir tai yra Izraelio savybė apskritai. Tai taip pat nurodo „būkite vaisingi ir dauginkitės“ Toroje tai reiškia Toros paslapčių atskleidimą ir vadinama „sūnūs“, banim, nuo žodžio „supratimas“, avana. Viso to galima pasiekti tik atlikus apipjaustymo ištaisymą.

Tokia prasmė slypi Kūrėjo pasakytuose žodžiuose: „Argi Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką Aš darau?“^[13] Juk Abraomas baiminosi Sodomos sunaikinimo: o kas, jei iš jo išnyks visi gavimo kelim? Todėl jis pasakė: „Galbūt yra penkiasdešimt teisuolių?“^[14] Nes visas parcufas – tai penkiasdešimt pakopų. Paskui jis paklausė: „Galbūt yra keturiasdešimt penki teisuoliai?“^[15] Tai yra trečiosios stadijos avijutas, kuris yra keturiasdešimties savybė, ir dalet de-itlabšut, kuri yra VAK savybė, pusė pakopos, tai yra penkios sfirot. Taip toliau, kol paklausė: „Galbūt yra dešimt teisuolių?“^[16] Tai yra Malchut lygmuo, kuris yra tik dešimt. Todėl pamatęs, kad net Malchut lygmuo negali iš ten išeiti, Abraomas sutiko su Sodomos sunaikinimu.

Pasirodo, kad Kūrėjas atėjo jo aplankyti, tada jis pakėlė maldą už Sodomą. Todėl pasakyta: „Pagal šauksmą dėl jos ir taip toliau“⁶⁶¹, tai yra visi buvo panirę į norą gauti. „Pražūtis. Jei ne – žinosiu“^[17], tai yra jei juose yra davimo savybė, tada žinosime, kad tai liečia suvienijimą, kad jis sujungtų juos su šventumu. Abraomas pamatęs, kad iš jų nieko gero neišaugs, sutiko su Sodomos sunaikinimu.

Todėl, Lotui atsiskyrus nuo Abraomo, pasakyta: „Jis [Lotas] pasistatė palapines iki Sodomos“^[18], tai yra iki noro gauti vietos, ir tai yra jo paties savybė. Tai vyksta tik Izraelio žemėje. O už upės, kur yra Pirmojo apribojimo savybė, kurią iš esmės valdo ketvirtoji stadija, nėra vietos darbui, nes savo vietoje ji dominuoja ir viešpatauja. Tik Izraelio šalyje, tai yra Antrojo apribojimo būsenoje, vyksta visas darbas. Todėl Abraomas vadinamas „[raide] chei juos sukūrė Jis“. Tai yra jud Sarai^[19] pasidalino į dvi chei, į apatinę chei ir į viršutinę chei. Juk Abraomas pasiėmė iš tarpusavio įsijungimo savybės apatinę chei į aukštutinę chei.

Iš čia suprasime Šimoną ir Levį, kurie apgavo Šchemo gyventojus. Juk Šchemas užsigeidė Dinos. Kadangi visas jo ketinimas buvo tik noras gauti, jie pasakė, kad reikia atlikti apipjaustymą, tai yra anuliuoti norą gauti. Kadangi visas jų ketinimas buvo tik noras gauti, atsitiko taip, kad dėl apipjaustymo jie patys buvo nužudyti, nes juose išnyko noras gauti dėl apipjaustymo. Tai jiems buvo laikoma mirtimi. Pagal tai išeina, kad jie patys apgavo. Juk visas jų ketinimas buvo [nukreiptas] į Diną, jų [tai yra Šimono ir Levio] seserį. Jie manė galėsiantys gauti Diną į gavimo kelim. Todėl, atlikę apipjaustymą ir norėdami gauti Diną, jie galėjo naudotis tik davimo kelim, o gavimo kelim išnyko dėl apipjaustymo. Kadangi jiems trūko davimo kibirkščių, nes Šchemas buvo Chamoro sūnus, kuris turi supratimą tik apie gavimo kelim, jie negalėjo gauti Dinos į davimo kelim, nes tai prieštarauja jų šakniai, – jų šaknis yra tik Chamoras (pažodžiui „asilas“), noras gauti. Vadinasi, jie praranda ir viena, ir kita. Todėl laikoma, kad Šimonas ir Levis sukėlė jų mirtį, bet kalti jie patys, o ne Šimonas ir Levis.

Todėl mūsų išminčiai pasakė: „Jei tave įžeidė šis niekšas, tempk jį į mokymosi namus.“^[20] Reikia suprasti, ką reiškia „Jei įžeidė“. Juk išeina, kad ne visada yra niekšas – kur numanomas noras gauti. Tačiau turima omenyje, kad ne visų noras gauti vadinamas „niekšu“, o jei kas nors jaučia norą gauti kaip niekšą ir nori juo atsikratyti, kaip pasakyta: „Visada žmogus pykdys gėrio pradą prieš blogio pradą... Jei jis jį nugalės, gerai, o jei ne, tegul studijuoja Torą. ...o jei ne – tegul skaito Šma..., o jei ne, tegul jam primena mirties dieną“^[21], – tada jis turi visus tris patarimus kartu, kai vienas be kitų neturi tobulumo.

Iš čia suprantamas žinomas klausimas: Gmara baigia taip: jei nepadeda pirmas patarimas, tai yra „tempk jį į mokymosi namus“, tai „tegul skaito Šma“; o jei jam tai nepadeda, „tegul jam primena mirties dieną“. Tokiu atveju, kam jam reikalingi du pirmieji patarimai, dėl kurių abejojama, ar jie padės. Kodėl gi iš karto nepasinaudojus paskutiniu patarimu, tai yra „tegul jam primena mirties dieną“? Į tai pateikiamas paaiškinimas, kad tai nereiškia, jog padės tik vienas patarimas, o kad reikalingi visi trys patarimai kartu.

Tai reiškia:

1) „tempk jį į mokymosi namus“ – tai Toros savybė;

2) „tegul skaito Šma“ – tai Kūrėjo savybė ir susiliejimas su Juo;

3) priminimas apie mirties dieną – reiškia pasišventimą, kas yra Izraelio savybė, prilyginama balandėlei, kuri ištiesia savo kaklą. Tai yra visos trys savybės yra vienos vienybės savybė, vadinama „Tora, Izraelis ir Kūrėjas yra viena visuma“.

Ir Toros savybei, ir Šma skaitymo savybei galima gauti pagalbą iš mokytojo. Tačiau Izraelio savybei – kuri reiškia apipjaustymą, tai yra pasiaukojimo savybę, – žmogus turi dirbti pats. Nors tam taip pat yra pagalba iš aukščiau, kaip pasakyta: „Ir Tu sudarei su juo sąjungą“^[22], tai reiškia, kad Kūrėjas jam padeda, vis dėlto žmogus turi pradėti. Tai vadinama „Tegul jam primena mirties dieną“, tai yra reikia visada prisiminti ir nepamiršti, nes tame yra svarbiausias žmogaus darbas.

Rešimo, kuriuos reikia išsaugoti gelbstint Lotą, yra sukelti dviejų „gerųjų paukščių“, tai reiškia Amaną ir Mordechajų. Juk Mordechajus, kurio noras tik duoti, neturi jokio poreikio pritraukti gadlut šviesas. Tačiau dėl Amano, kuris nori absorbuoti visas šviesas, kurios yra jo valdomos, tai yra jis pažadina žmogų, kad šis pritrauktų gadlut šviesas. Tačiau jam pritraukus šias šviesas, negalima priimti jų į Amano kelim, kurie vadinami gavimo kelim, o [galima tik] į davimo kelim. Tai prasmė to, ką karalius pasakė Amanui: „Padaryk taip, [kaip tu sakei,] judėjui Mordechajui.“^[23] Tai laikoma Amano šviesomis, kurios šviečia į Mordechajaus kelim.