95. Apyvarpės nukirpimas

Išgirsta 1952 m. šventinėse vaišėse apipjaustymo proga Jeruzalėje[1]

Malchut savaime vadinama „žemutine Chochma“. Tuo atžvilgiu, kad ji susijusi su Jesodu, ji vadinama „tikėjimo savybe“. Ant Jesodo yra „apyvarpės“ savybė, kurios vaidmuo – atskirti Malchut nuo Jesod ir neleisti jai susijungti su Jesod savybe. O „apyvarpės“ jėga yra ta, kad ji piešia [žmogui], jog tikėjimo savybė yra dulkių savybė, ir tai vadinama „Šchina dulkėse“.

Pašalinus šią „piešiančią jėgą“, ir, atvirkščiai, sakoma, kad ši piešianti jėga yra dulkių savybė, tuomet tai vadinama apipjaustymo būsena, tai yra jis atskiria apyvarpę ir meta ją į dulkes.

Tada šventoji Šchina pakyla iš dulkių ir išryškėja tikėjimo didybė. Tai vadinama „išvadavimo savybe“. Tai reiškia, kad esame verti pakelti Šchiną iš dulkių. Todėl visą darbą reikėtų sutelkti į tai, kad būtų pašalinta ši „piešianti jėga“. Juk tik tikėjimo savybė yra tobulumas.

„Griežti sau iki alyvuogės ir iki kiaušinio dydžio.“[2] „Alyvuogė“ – tai kaip pasakė balandis: „Geriau tegul mano maistas bus kartus kaip alyvuogė, [bet] dangaus valdžioje.“[3] „Kiaušinio dydžio“ reiškia, kad jame nėra jokios gyvybės, nors iš jo išeina gyva būtybė, bet šiuo metu jame nematyti jokios gyvybės. Jie griežti sau ir teikia pirmenybę dvasiniam darbui, nors ši būsena turi alyvuogės savybę.

Analogiškai, kai nematome jokios gyvybinės jėgos darbe ir visa jų darbo jėga kyla iš to, kad visas jų siekis yra tik pakelti Šchiną iš dulkių, tada dėl šio darbo jie nusipelno Išvadavimo savybės. Tada jie mato, kad šis valgis, kuris iki tol buvo alyvuogės ir kiaušinio savybėje, tapo gyvybe, saldumu ir aukščiausiu malonumu.

Tai vadinama „Atsigręžęs į Kūrėją, ger, prilygsta ką tik gimusiam“[4]. Juk jis taip pat turi sudaryti „[apipjaustymo] sąjungą“, brit. Tada jis bus džiaugsme.

Iš to išplaukia, kad, apipjaustant kūdikį, nors jis ir patiria kančią, svečiai ir tėvai džiaugiasi, nes tiki, jog vaiko siela džiaugiasi. Analogiškai, atliekant sąjungos (apipjaustymo) darbą, reikia džiaugtis, nors ir jaučiama kančios būsena. Vis dėlto reikia tikėti, kad jo siela džiaugiasi.

Visas mūsų darbas turi vykti džiaugsmingai. To įrodymas – pirmasis žmogui duotas priesakas. Tada šį priesaką vykdo tėvai. Ir tėvai, ir dalyviai džiaugiasi. Taip pat turi būti su visais priesakais, kuriuos jis vykdo, – kad jie būtų tik džiaugsme.