117. Įdėjai pastangų ir neradai – netikėk

Išgirsta

Pastangų poreikis yra būtinas. Kadangi Kūrėjas suteikia žmogui dovaną, Jis nori, kad žmogus pajustų šios dovanos gėrį. Priešingu atveju jis būtų kvailio savybėje, kaip mūsų išminčiai pasakė: „Kas yra kvailys? Tas, kuris praranda tai, kas jam duodama.“^[1] Juk jis nejaučia to svarbos, todėl nekreipia dėmesio į tai, kad šią dovaną [reikia] saugoti.

Egzistuoja taisyklė, kad žmogus nejaučia jokios daikto svarbos, jeigu jam nereikėjo šio daikto. Atsižvelgiant į poreikio ir kančių dydį, jei jis jo nepasiekė, būtent tiek jis jaučia malonumo ir džiaugsmo chisarono pripildymo skonį. Panašiai kaip tam, kuriam duodami įvairūs geri gėrimai, bet jei jis nejaučia troškulio, jis nejaučia jokio skonio, kaip pasakyta: „Kaip šaltas vanduo iškankintai sielai.“^[2]

Todėl kai ruošiamos vaišės, siekiant suteikti malonumą ir džiaugsmą žmonėms, įprasta – kaip ruošiama mėsa, žuvis ir visokie skanūs dalykai, – stebėti, kad ant stalo būtų patiekta ir aštrių bei karčių valgių, tai yra garstyčių, aitriųjų paprikų, raugintų ir sūdytų maisto produktų. Visa tai skirta alkio kančioms sužadinti. Juk kai širdis pajunta kartų ir aštrų skonį, sužadinamas alkis ir chisaronas, ir žmogus turi pripildyti savo chisaroną vaišėmis, sudarytomis iš gerų dalykų.

Tegul niekam nekyla mintis paklausti: „Kam man dalykai, kurie sužadina alkio kančias? Juk šeimininkas turėtų paruošti tik poreikio pripildymą, tai yra vaišes, o ne ruošti dalykus, kurie sužadina šio užpildymo poreikį.“ Atsakymas visiems aiškus: jei šeimininkas nori, kad žmonės mėgautųsi šiomis vaišėmis, tai būtent tiek, kiek jaus šių vaišių poreikį, lygiai tiek jie ir mėgausis vaišėmis. Vadinasi, jei jis daugins gerus dalykus, tai dar [nebūtinai] prisidės prie to, kad jie mėgautųsi vaišėmis dėl pirmiau minėtos priežasties, „nes nėra pripildymo be chisarono“.

Todėl kad nusipelnytume Kūrėjo šviesos, turi būti chisarono savybė. O chisaronas tai yra pastangos. Tiek, kiek žmogus deda pastangų ir reikalauja Kūrėjo didžiausio pasislėpimo metu, tiek jam reikalingas Kūrėjas, tai yra kad Kūrėjas suteiktų šviesą jo akims, kad jis nusipelnytų eiti Kūrėjo keliu. Tada – kai jis jau turi šį chisarono kli – kai Kūrėjas suteiks jam tam tikrą pagalbą iš viršaus, jis jau žinos, kaip saugoti šią dovaną. Vadinasi, pastangos yra achoraim būsena. Gavęs achoraim, jis turi galimybę nusipelnyti panim savybės.

Apie tai pasakyta: „Kvailys nenori išminties.“^[3] Tai reiškia, kad jis nejaučia tokio stipraus poreikio, kad norėtų stengtis dėl išminties – kad ją įgytų. Vadinasi, jam trūksta achoraim. Žinoma, neįmanoma pasiekti panim būsenos.

Tai vadinama „Pagal kančią – atlygis“^[4]. Tai reiškia, kad kančios, vadinamos „pastangomis“, sukuria kli, kad jis galėtų gauti atlygio savybę. Kitaip tariant, tiek, kiek jis patirs kančių, tiek pat jis vėliau galės nusipelnyti džiaugsmo ir malonumo savybės.