121. Ji kaip prekybiniai laivai
Išgirsta
Eilėse „Ji tarsi prekybiniai laivai, iš toli ji atgabena savo duoną“[1] – kai žmogus reikalauja ir tvirtina, kad „Jis visas mano“[2], tai yra kad visi norai būtų visiškai skirti Kūrėjui, Sitra Achra pabunda prieš jį ir taip pat tvirtina: „Jis visas mano.“
Tada vyksta prekyba. Prekyba vadinama situacija, kai žmogus nori nusipirkti kokį nors daiktą, o pirkėjas ir pardavėjas aptaria jo vertę. Tai reiškia, kad kiekvienas tvirtina esąs teisus. Tada kūnas sprendžia, kurio verta klausyti: gavėjo ar davimo jėgos. Juk abu aiškiai sako: „Jis visas mano.“ Kadangi žmogus mato savo žemumą, juk jame yra ir kibirkščių, kurios nė trupučio nesutinka vykdyti Toros ir priesakų, nes visas kūnas tvirtina: „Jis visas mano“, tai „iš toli ji atgabena savo duoną“.
Tai yra iš atitolimų – kai žmogus mato, kiek yra nutolęs nuo Kūrėjo, apgailestauja ir prašo Kūrėjo jį priartinti, „ji atgabena savo duoną“. „Duona“ reiškia tikėjimą. Tada jis nusipelno nuolatinio tikėjimo, nes „Kūrėjas padarė taip, kad Jo bijotų“[3]. Tai reiškia, kad visus atitolimus, kuriuos jis jaučia, – šias būsenas jam suteikė Kūrėjas, kad jis turėtų poreikį prisiimti jaudulį prieš dangų.
Tai prasmė to, „juk ne vien duona gyvas žmogus, bet viskuo, kas išeina iš Kūrėjo lūpų“[4]. Tai reiškia, kad žmogaus šventumo gyvybinė jėga atsiranda ne tik dėl priartėjimo, tai yra įėjimo, arba, kitaip tariant, įžengimo į šventumą. Bet ir iš išėjimo, tai yra dėl atitolimo. Juk dėl to, kad Sitra Achra įsivelka į žmogaus kūną ir teisėtai tvirtina: „Jis visas mano.“ Įveikęs šias būsenas, žmogus nusipelno nuolatinio tikėjimo.
Kitaip tariant, žmogus turi viską susieti su Kūrėju, tai yra net išėjimai kyla iš Kūrėjo. Nusipelnęs jis pamato, kad tiek išėjimai, tiek įėjimai yra iš Kūrėjo.
Todėl jis privalo būti kuklus. Juk jis mato, kad viską daro Kūrėjas, – tiek išėjimus, tiek įėjimus. Būtent tai pasakyta apie Mozę: „nuolankus ir kantrus“[5] – tai reiškia, kad reikia iškęsti nuolankumą. Kitaip tariant, kiekvienoje pakopoje jis turi pripažinti savo žemumą. O tą akimirką, kai jis praranda žemumą, dingsta visos Mozės pakopos, kurias jis jau suvokė. To pakanka tam, kas supranta.
Tai vadinama „kantrybe“. Kiekvienas turi žemumą, bet ne kiekvienas jaučia žemumą kaip ką nors gero. Vadinasi, jie nenori kentėti. O mūsų mokytojas Mozė kantriai kentė kuklumą. Todėl jis vadinamas „kukliu“. Tai reiškia, kad džiaugėsi žemumo būsena.
Egzistuoja taisyklė: vietoje, kurioje nėra džiaugsmo, Šchina negyvena. Todėl apsivalymo metu neįmanomas Šchinos buvimas. Nors apsivalymas būtinas [tai panašu į tualetą – nors žmogus ir turi ten eiti, vis dėlto jis žino, kad tai ne karališkieji rūmai].
Tai vadinama „palaiminimu“, bracha, ir „pirmagimyste“, bchora, kurių raidės yra vienodos. Juk pirmagimystė – tai GAR savybė, o Sitra Achra nori GAR, bet ne palaiminimų. Nes palaiminimas yra įsivilkimo į Mochin savybė. Isajus norėjo pirmagimystės be įsivilkimo. Bet Mochin be įsivilkimo gauti negalima. Todėl Isajus pasakė: „Nejaugi tu man nepalikai nė vieno palaiminimo?“[6] „Vienas palaiminimas“ – turimas omenyje priešiškas „palaiminimas“, tai yra prakeiksmas, ir apie tai pasakyta: „Jis mylėjo prakeiksmą – ir jis atėjo jam, ir nenorėjo palaiminimo.“[7]
[1] Pamokančios istorijos 13:14.
[2] Bava Mecija traktatas 2:1. „Du žmonės laikosi už talito, vienas sako: „Aš jį radau“, o kitas sako: „Aš jį radau.“ Vienas sako: „Jis visas mano“, ir kitas sako: „Jis visas mano.“
[3] Koheletas 3:14.
[4] Dvarim 8:3
[5] Bemidbar 12:3. Raši komentaras.
[6] Žr. Berešit 27:36,38.
[7] Psalmės 109:17.