115. Apie negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir kalbančiojo lygmenį
Išgirsta 1940 m. Jeruzalėje[1]
„Negyvasis“: tai savybė, kuri neturi jokios galios. Virš jo [viešpatauja] šeimininko valdžia. Jis privalo vykdyti kiekvieną šeimininko siekį ir norą. Todėl, kad Kūrėjas sukūrė kūrinį Savo šlovei, kaip pasakyta: „Kiekvieną pavadintą Mano vardu... Mano šlovei Aš jį sukūriau“[2], tai yra Kūrėjas sukūrė kūrinį Sau, – Šeimininko prigimtis yra patalpinta į kūrinius. Tai reiškia, kad joks kūrinys negali dirbti artimo labui, o [gali] tik dėl savo naudos.
„Augalinis“: kai jis jau turi tam tikrą valdžią. Tai reiškia, kad jis gali daryti ką nors, prieštaraujančio Šeimininko nuomonei. Kitaip tariant, jis gali daryti dalykus ne dėl savo naudos, o dėl davimo. Tai jau yra perversmas, susijęs su Šeimininko noru, kurį Jis patalpino žemesniesiems, kad juos vestų tik noras gauti dėl savęs. Tačiau, kaip matome iš materialių augalų, nors jie ir daro tam tikrus judesius, sklisdami į ilgį ir plotį, vis dėlto visi augalai turi vieną savybę.
Tai reiškia, kad nė vienas augalas negali pažeisti visų augalų taisyklių ir yra priverstas laikytis augalų dėsnių, ir jis neturi jėgų elgtis priešingai prieš savo gentainius. Tai yra jis neturi savarankiško gyvenimo ir apskritai yra viso augalų gyvenimo dalis. Kitaip tariant, visi augalai turi vieną gyvenimą, tai yra visi augalai turi vieną bendrą gyvenimo formą ir yra panašūs į vieną gyvą būtybę. O atskiri augalai panašūs į šio gyvūno organus.
Panašiai ir dvasiniame lygmenyje: žmonės, kurie jau turi šiek tiek jėgų įveikti norą gauti, tačiau yra savo aplinkos vergijoje, eiti prieš savo aplinką, kurioje jie yra, jiems dar trūksta jėgų. Vis dėlto jie elgiasi priešingai tam, ko nori jų noras gauti, tai yra jau dirba su davimo noru.
„Gyvūninis“: kaip matome, kiekvienas iš gyvūnų turi savarankišką savybę. Jie nėra savo aplinkos vergijoje. Kiekvienas turi savo pojūčius ir savybes. Jis, be abejo, tam tikru mastu gali veikti prieš Šeimininko norą, tai yra gali dirbti davimo savybėje. Juk jis turi savarankišką gyvenimą, todėl jo gyvybinė jėga nepriklauso nuo kito gyvenimo. Tačiau jis negali jausti daugiau už savo egzistavimą. Tai reiškia, kad jis neturi artimo pojūčio ir, savaime suprantama, negali rūpintis savo artimu.
„Kalbančiojo“: jis turi [šias] savybes:
- Veikia prieš Šeimininko norą.
- Neturi bendrumo su savo bendraamžiais, kaip augalinė [savybė]. Tai reiškia, kad jis nepriklauso nuo visuomenės.
- Jis jaučia artimą. Todėl jis gali jais rūpintis ir juos papildyti. Dėl to, kad jaučia visuomenę ir kenčia kartu su ja, jis gali džiaugtis visuomenės paguoda. Taip pat jis gali gauti iš praeities ir ateities – skirtingai nei gyvūnai, kurie jaučia tik dabartį ir tik save.