61. O aplink Jį siaučia stipri audra

Išgirsta 1948 m. balandžio 18 d.

Apie eiles „O aplink Jį stipri audra, nisjara“[1] mūsų išminčiai paaiškino, kad Kūrėjas yra pedantiškas su teisuoliais iki plauko, seara[2], storio. [Baal Sulamas] paklausė: „Kodėl jiems priklauso didelė bausmė, jei jie, apskritai, visi yra teisuoliai?“

Reikalas tas, kad visi apribojimai, apie kuriuos kalbama pasaulių tikrovėje, visa tai – ​​gaunančiųjų atžvilgiu. Tai yra dėl to, kad žemesnysis nustato sau kokį nors apribojimą ir sumažinimą, likdamas apačioje. Kadangi viršuje esantieji sutinka su viskuo, ką daro žemesnieji, tokiu dydžiu Aukštesnysis gėris ir pritraukiamas žemyn. Todėl žemesnysis savo mintimis, kalbomis ir veiksmais lemia tai, kad Aukštesnysis gėris [būtent] taip pritraukiamas iš viršaus žemyn.

Iš čia išplaukia, kad jeigu žemesniojo nereikšmingos mintys, kalbos ir veiksmai laikomi tuo, tarsi jis atliko didelį poelgį, – pavyzdžiui, susiliejimo su Kūrėju pertrūkio akimirką jis laiko, tarsi jis būtų pažeidęs griežčiausią Toros draudimą, – tada ir viršuje taip pat sutinka su žemesniojo nuomone. Viršuje laikoma, tarsi jis iš tikrųjų pažeidė griežtą draudimą. Pagal tai paaiškėja, jog teisuolis sako, kad Kūrėjas yra pedantiškas su juo iki plauko storio. Kaip žemesnysis sako, taip su juo ir sutinkama viršuje.

Kai žemesnysis nejaučia silpno draudimo, tokio griežto kaip griežtas draudimas, viršuje esantys taip pat nereikšmingų dalykų, kuriuos jis peržengia, nelaiko dideliais draudimais. Pasirodo, kad su tokiu žmogumi elgiamasi tarsi jis – mažas žmogus. Tai reiškia, kad jo priesakai laikomi mažais, taip pat ir jo nusižengimai laikomi mažais. Juk ir viena, ir kita sveriama ant vienų svarstyklių, ir jis, apskritai, laikomas mažu žmogumi.

Tas, kuris laiko nereikšmingais dalykus ir sako, kad Kūrėjas yra pedantiškas su jais iki plauko storio, laikomas dideliu žmogumi. Kaip jo nuodėmės didelės, taip ir jo priesakai – dideli.

Pagal malonumą, kurį žmogus jaučia vykdydamas priesakus, tuo pačiu dydžiu jis gali jausti kančią darydamas nuodėmes.

[Baal Sulamas] papasakojo apie tai pamokančią istoriją: apie žmogų, kuris padarė kažkokį rimtą nusikaltimą prieš karališkąją valdžią. Jį nuteisė dvidešimčiai metų katorgos darbų. Įkalinimo vietą paskyrė už šalies ribų, kažkokioje nutolusioje pasaulio vietoje. Nuosprendis iš karto buvo įvykdytas ir jį išsiuntė į tolimą vietą pasaulio pakraštyje.

Ten jis rado kitus žmones, kuriuos karališkoji valdžia taip pat nuteisė ten būti, kaip ir jį. Tačiau jį ištiko užmaršties liga ir jis pamiršo, kad turi žmoną ir vaikų, ir draugų, ir pažįstamų. Jis pradėjo galvoti, kad visas pasaulis – ne daugiau nei tai, ką jis mato: ši tolima vieta su ten esančiais žmonėmis, o jis ten ir gimė. Daugiau jis nieko nežino.

Pasirodo, jo tiesa atitinka tą pojūtį, kurį jis patiria dabar, ir jis niekaip neatsižvelgia į tikrąją tikrovę, [orientuodamasis] tik į savo žinojimą ir pojūtį.

Ten jis buvo mokomas įstatymų ir taisyklių, kad įsitikintų, jog daugiau įstatymų nepažeis ir saugosis visų tų nusikaltimų, kurie aprašyti šiuose įstatymuose, ir žinos, kaip ištaisyti savo veiksmus, kad išleistų jį iš ten. Mokydamasis iš karališkųjų įstatymų knygų, jis pamatė, kad tas, kuris, pavyzdžiui, įvykdė tokį nusikaltimą, siunčiamas į teismo žemę, toli nuo gyvenamo pasaulio. Jam daro įspūdį tokia griežta bausmė ir jis jaučia apmaudą dėl to, kad [žmonėms] buvo skiriamos tokios didelės bausmės.

Bet jam niekada neatėjo į galvą mintis, kad jis pats priklauso tiems, kurie pažeidė valstybės įstatymą, ir jis jau buvo nuteistas visu įstatymo griežtumu, o nuosprendis jau įvykdytas. Kadangi pateko į užmarštį, jis niekada nepajus tikrovės.

Tokia [eilių] prasmė: „O aplink Jį stipri audra“372, tai yra žmogus turi atsiskaityti už kiekvieną savo žingsnį, nes tai jis pažeidė Karaliaus priesaką ir jis jau buvo ištremtas iš gyvenamo pasaulio.

Tačiau daugėjant gerų darbų grįžta jo atmintis. Jis pradeda jausti, kiek jis nutolęs nuo apgyvendintos pasaulio dalies. Jis pradeda gailėtis, kol jį išleidžia iš ten ir grąžina į apgyvendintą vietovę. Šis pojūtis ateina būtent dėl ​​žmogaus darbo. Jis pradeda jausti, kiek jis nutolo nuo savo ištakų ir šaknų, kol nusipelno susilieti su Kūrėju.