40. Koks turi būti tikėjimas Mokytoju

Išgirsta 1943 m.^[1]

Yra žinoma, kad yra dešinysis kelias ir yra kairysis kelias. Dešinysis, jamin, kilęs iš žodžių „palenkti į dešinę“, eimin. Apie eiles: „Ir įtikėjo Kūrėju“^[2], targum^[3], pasakyta: ve-eimin [aramėjų kalba „ir įtikėjo“]. Kai mokytojas sako mokiniui, kad reikia eiti dešiniuoju keliu, – o paprastai dešinė (linija) vadinama „tobulumu“, kairė vadinama „netobula“, nes joje trūksta ištaisymų, – mokinys turi tikėti savo mokytojo žodžiais: kad jis sako jam eiti dešiniuoju keliu, kuris vadinamas „tobulumu“.

Kas yra tobulumas, kuriuo turi sekti mokinys? Tada žmogus turi įsivaizduoti, tarsi jis jau būtų nusipelnęs tobulo tikėjimo Kūrėju ir jo organuose būtų jausmas, kad Kūrėjas valdo visą pasaulį savybe „geras ir kuriantis gėrį“. Tai reiškia, kad visas pasaulis iš Kūrėjo gauna tik gėrį.

Vis dėlto pažvelgęs į save jis mato, kad yra nuogas ir vargšas. Taip pat pažvelgęs į pasaulį jis mato, kad visas pasaulis patiria kančias, ir kiekvienas – pagal savo lygį. Apie tai jis turėtų pasakyti, kaip parašyta: „Jie turi akis, bet jie nemato.“^[4] „Jie turi“ reiškia, kad kol žmogus yra daugelio valdžioje, vadinama „jie turi“, ir jie nemato tiesos.

Kas yra daugelio valdžia? Tai reiškia, kad žmogus turi du norus. Nors jis tiki, kad visas pasaulis priklauso Kūrėjui, žmogui taip pat kažkas priklauso. Iš tikrųjų žmogus turi anuliuoti savo valdžią prieš Kūrėjo valdžią ir pasakyti, kad žmogus dėl savęs nenori gyventi ir viskas, dėl ko jis nori egzistuoti, – kad suteiktų malonumą Kūrėjui.

Iš to išplaukia, kad šitaip jis anuliuoja savo paties valdžią. Tada žmogus yra Vienintelio valdžioje, tai yra Kūrėjo valdžioje. Tik tada jis gali pamatyti tiesą – kaip Kūrėjas valdo pasaulį savybe „geras ir kuriantis gėrį“. Tačiau kol žmogus yra daugelio valdžioje, tai yra jis vis dar turi du norus – tiek proto savybėje, tiek širdies savybėje, – jis negali pamatyti tiesos. Bet jis turi eiti virš žinojimo ir pasakyti: „jie turi akis, bet jie nemato“ tiesos.

Iš to, kas pasakyta, paaiškėja, kad žmogus, žvelgdamas į save ir norėdamas sužinoti, ar jis šiuo metu patiria nuopuolį, ar pakilimo būseną, to irgi negali žinoti.

Kitaip tariant, jis mano, kad yra nuopuolio būsenos. Tai irgi neteisinga. Juk, gali būti, jis šiuo metu yra pakilimo būsenos, tai yra mato savo tikrąją būseną – kiek yra nutolęs nuo švento darbo. Išeina, kad dabar jis priartėjo prie tiesos. O galbūt atvirkščiai – kad jis dabar jaučiasi esantis pakilimo būsenos, o iš tikrųjų šiuo metu yra gavimo dėl savęs valdžioje, kuri vadinama „nuopuoliu“.

Tik tas, kuris jau yra Vienintelio valdžioje, gali atskirti ir suvokti tiesą. Todėl žmogus turi pasikliauti savo mokytojo nuomone ir tikėti tuo, ką jam sako mokytojas. Kitaip tariant, jis turi elgtis taip, kaip jam nurodė mokytojas.

Nors jis mato daug loginių argumentų ir įvairių teorijų, kurios nesutampa su mokytojo nuomone, jis vis dėlto turi pasikliauti mokytojo nuomone. Apie tai, ką jis pats supranta ir ką mato kitose knygose, kurios nesutampa su jo mokytojo nuomone, jis turi pasakyti, kad kol yra daugelio valdžioje, negali suprasti tiesos ir negali matyti to, kas parašyta kitose knygose, tos tiesos, apie kurią jie kalba. Juk žinoma, kad kol žmogus dar nėra nusipelnęs, jo mokymasis tampa jam mirtinais nuodais.

Kodėl sakoma „Nenusipelnė – jo mokymasis tampa jam mirtinais nuodais?“^[5] Tai kyla iš to, kad visi mokymai, kuriuos jis studijuoja ar girdi, neatneš jam jokios naudos, kad jis galėtų nusipelnyti gyvenimo būsenos, tai yra susiliejimo su Gyvenimo Šaltiniu būsenos. Atvirkščiai – padarys jam žalos.

Kitaip tariant, kiekvieną kartą jis vis labiau tolsta nuo susiliejimo, juk viskas, ką jis daro, jis daro tik dėl [savo] kūno poreikių, kas vadinama „gavimu dėl savęs“. Tai yra atskirties savybė, tai reiškia, kad dėl savo veiksmų jis labiau atsiskiria nuo Gyvenimo Šaltinio. Tai, be abejo, vadinama „mirtinais nuodais“, nes tai atneša jam mirtį, o ne gyvenimą. Kitaip tariant, kaskart jis vis labiau tolsta nuo davimo savybės, kuri vadinama „formos panašumu į Kūrėją“ „kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas“^[6] prasme.

Reikia žinoti, kad kai žmogus dirba dešinėje linijoje, tai yra tinkamas metas pritraukti Aukštesnįjį gėrį, nes „palaimintasis prilimpa prie Palaimintojo“^[7]. Kitaip tariant, kadangi žmogus yra tobulumo būsenos, vadinamos „palaimintuoju“, šia prasme jis dabar turi formos panašumą. Juk tobulumo ženklas yra tai, kad žmogus būna džiaugsme. Kitaip tobulumo nėra. Mūsų išminčiai sakė: „Šchina nusileidžia tik dėl priesako džiaugsmo.“^[8]

Tai reiškia, kad jį į džiaugsmą veda priesakas. Kitaip tariant, tai, kad mokytojas liepė jam eiti dešine linija, reiškia, kad jis vykdo mokytojo priesaką, kuris nustatė jam specialų laiką dirbti dešinėje linijoje ir specialų laiką dirbti kairėje. Nors kairė linija prieštarauja dešinei, nes linija kaire vadinama tada, kai jis daro skaičiavimą ir pradeda žiūrėti, ką jau pasiekė dirbdamas Kūrėjui, ir jis mato, kad yra nuogas ir vargšas, ir kaip jis gali būti tobulume? – vis dėlto vykdydamas mokytojo priesaką jis eina virš žinojimo.

Pasirodo, visas jo tobulumas remiasi [savybe] „virš žinojimo“. Tai ir vadinama „tikėjimu“. Tai yra prasmė šių žodžių: „Bet kurioje vietoje, kur Aš leisiu minėti Mano vardą, Aš ateisiu pas tave ir palaiminsiu tave.“^[9] Bet kurioje vietoje – kitaip tariant, nors jis dar nenusipelnė palaiminimo. Vis dėlto „Aš duosiu jums savo palaiminimą“^[10], nes tu suteiki vietą, – tai reiškia džiaugsmo vietą, kurioje gali būti Aukštesnioji šviesa.