25. Tai, kas išeina iš širdies

Išgirsta 1944 m. liepos 25 d.[1] vaišėse „Zohar“ knygos skyriaus užbaigimo proga

„Tai, kas išeina iš širdies, įeina į širdį.“[2] Tokiu atveju, kodėl matome, kad net jei tai įėjo į širdį, žmogus vis tik krinta nuo savo pakopos?

Reikalas tas, kad kai žmogus girdi Toros žodžius iš savo mokytojo, jis iškart sutinka su mokytojo nuomone ir priima savo mokytojo žodžius [visa] širdimi ir siela. Tačiau išėjęs į [aplinkinio] pasaulio atmosferą jis mato ir trokšta, ir prilimpa prie daugumos, kuri klaidžioja po pasaulį, norų. Kol jis neturi jėgų palenkti visą pasaulį link nuopelnų taurės, jie persveria jį ir jis susimaišo su jų norais.

Tada jis „panašus į avis, vedamas į skerdyklą“[3]. Neturi pasirinkimo, privalo galvoti ir norėti, trokšti ir reikalauti visko, ko reikalauja dauguma. Tada jis pasirenka jų svetimas mintis, bjaurius norus bei aistras, kurios yra svetimos Toros dvasiai. Tada jis neturi jokios jėgos, kuri leistų palenkti visą visuomenę [į nuopelnų pusę].

Tada jam tėra vienas patarimas – prilipti prie savo mokytojo ir knygų; tai vadinama „Iš knygų ir iš išminčių“. Tik prilipęs prie jų, jis gali pakeisti savo žinojimą ir savo norą į gerąją pusę. Tačiau nei ginčai, nei gudrūs samprotavimai jam nepadės pakeisti savo nuomonės, o [tai padaryti galima] tik dėl susiliejimo, kuris yra stebuklinga priemonė, nes susiliejimas grąžina prie šaltinio.

Būdamas šventume, jis gali ginčytis pats su savimi ir leistis į gražius samprotavimus, kaip įpareigoja protas, – [svarbiausia], kad jis visada eitų Kūrėjo keliais. Tačiau jis privalo žinoti šiuos dalykus: net po visos išminties ir pasitikėjimo, kurį jis turi, kad jau sugebės eiti ir, remdamasis šiomis sąvokomis, nugalėti Sitra Achrą, jis privalo „įsisąmoninti“[4], kad visa tai nieko verta. Kad tai nėra ginklas, kuriuo jis galės nugalėti kovoje su blogio pradu. Visos šios sąvokos yra tik rezultatas, kurį jis pasiekė po susiliejimo, kaip pasakyta pirmiau.

Kitaip tariant, visos loginės sąvokos, kuriomis jis remiasi statydamas pastatą, yra tai, kad visada reikia eiti Kūrėjo keliais. Tai yra susiliejimas su savo mokytoju. Savaime suprantama, jei jis praranda pagrindą, visos loginės struktūros neturės jokios jėgos, nes dabar jos neturi fundamento. Todėl nereikėtų pasikliauti savo protu, reikia vėl prilipti prie knygų ir išminčių. Tik tai gali jam padėti – bet ne protas ir ne supratimas, nes juose nėra jokios gyvybinės dvasios.