50. Dvi būsenos

Išgirsta sivano mėn. 20 d.

Pasaulis turi dvi būsenas:

1. pirmoje būsenoje pasaulis vadinamas „kančiomis“,
2. antroje būsenoje jis vadinamas „šventosios Šchinos“ savybe.

Juk kol žmogus nenusipelnė ištaisyti savo veiksmų, kad jie būtų dėl davimo, jis jaučia pasaulį tik kančių ir skausmo pavidalu. Tačiau vėliau jis nusipelno ir mato, kad šventoji Šchina yra įsivilkusi į visą pasaulį. Tada Kūrėjas vadinamas – kad Jis pripildo pasaulį. O pasaulis tada vadinasi „šventosios Šchinos“ vardu, kurį gavo iš Kūrėjo. Tada tai vadinama „Kūrėjo ir Šchinos vienybe“, nes, kaip Kūrėjas yra duodantis, taip ir [gyvenantieji] pasaulyje dabar užsiima tik davimu.

Tai panašu į liūdną melodiją, kai yra muzikantai, galintys išreikšti kančias, kurių pagrindu sukurta ši melodija. Juk visos melodijos panašios į kalbą, ir melodija paaiškina tuos žodžius, kuriuos jis norėtų išsakyti. Jei ši melodija, kurios jie klausosi, iš tikrųjų sujaudina žmones iki ašarų, ir kiekvienas verkia dėl šios melodijos perduodamų kančių pajautimo, tada tai [iš tikrųjų] vadinasi „melodija“, ir visiems patinka jos klausytis.

Kaip gali būti, kad žmonės mėgaujasi kančiomis? Kadangi melodija rodo kančias ne dabartyje, o praeityje, – tai yra kančios, kurios buvo praeityje, jau pasaldintos ir gavusios pripildymą, – todėl žmonės mėgsta jų klausytis. Juk tai nurodo į teismų pasaldinimą – kad tai, kas buvo jam kančios, buvo pasaldinta. Todėl šių kančių saldu klausytis. Tada pasaulis vadinamas „šventosios Šchinos“ vardu.

O svarbiausia, ką žmogus turi žinoti ir jausti, kad „sostinėje yra valdovas“, kaip sakė mūsų išminčiai, kad protėvis Abraomas pasakė: „Negali būti sostinė be valdovo.“^[1] Tegul nemano, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, yra atsitiktinumas. Juk Sitra Achra [kita pusė] verčia žmogų nusidėti: kad jis pasakytų, kad viskas yra atsitiktinumas. Tai vadinama „stipriu pykčiu“^[2], chamat keri. Tai reiškia, kad yra indas, chemet, pilnas atsitiktinumų, keri, – „nuo atsitiktinumo“, mi-keri, – nešančių žmogui mintis, kurios verčia pasakyti, kad viskas yra atsitiktinumas. (Tai, kad Sitra Achra siunčia tokias mintis, kurios verčia pasakyti, kad pasaulį valdo atsitiktinumas, be vadovavimo, taip pat nėra atsitiktinumas, o Kūrėjas to norėjo.)

Tačiau žmogus turi tikėti atlygiu ir bausme, kad „yra teismas ir yra teisėjas“, ir viskas vyksta per atlygį ir bausmės valdymą. Juk kartais žmogui kyla koks nors noras ir pabudimas Kūrėjo darbui ir jis mano, kad tai jame atsirado atsitiktinai. Apie tai jis taip pat turi žinoti, kad prieš tai jis dirbo darbą „veiksmas prieš tai, ką išgirdo“ pavidalu. Tai vadinama „MAN pakėlimo“ būsena.

Tačiau žmogus jau pamiršo tai ir nevertino šio veiksmo, nes negavo iš karto atsakymo į savo maldą, kad galėtų pasakyti: „Nes Tu girdi visų lūpų maldas.“^[3] Nors jis turi tikėti, kad tvarka viršuje yra tokia, kad atsakymas į maldą gali ateiti po kelių dienų ir mėnesių nuo tos akimirkos, kai jis meldėsi. Tegul žmogus nemano, kad jis atsitiktinai gavo šį pabudimą.

Kartais žmogus sako: „Dabar, kai jaučiu, kad man nieko netrūksta ir neturiu jokių rūpesčių, ir mano protas yra aiškus ir ramus, – todėl dabar galiu sutelkti savo protą ir savo norą į Kūrėjo darbą.“ Vadinasi, jis gali pasakyti, kad visas jo užsiėmimas yra Kūrėjo darbas, – tai „mano jėga ir mano rankos galia įgijo man šį turtą“^[4]. Pasirodo, tokiu atveju, jei jis gali užsiimti ir pasiekti dvasinių poreikių [pripildymą], jis turi tikėti, kad tai yra atsakymas į maldą, – į tai, ko meldė anksčiau, dabar jam davė atsakymą į jo maldą.

Todėl kartais, kai jis studijuoja kokią nors knygą, ir Kūrėjas apšviečia jo akis, ir jis jaučia tam tikrą pabudimą, tada taip pat žmogus paprastai sieja tai su atsitiktinumu, kaip pasakyta pirmiau. Tačiau viskas [paklūsta] Valdymui. Nors žmogus žino, kad visa Tora – tai Kūrėjo vardai, jis gali pasakyti, kad dėl knygos, kurią jis studijuoja, jis gavo tam tikrą aukštesnį pojūtį.

Bet jis turi žinoti, kad daugeliu atvejų, kai jis studijuoja knygą ir žino, kad visa Tora – tai Kūrėjo vardai, vis dėlto jis negauna jokio švytėjimo ir pajutimo, viskas sausa. Žinojimas, kurį jis turi, niekaip jam nepadeda.

Todėl kai žmogus studijuoja kokią nors knygą ir sieja savo viltį su Kūrėju, ir jo mokymas turi būti pagrįstas tikėjimu, tai reiškia, kad jis tiki Valdymu, kad Kūrėjas duos šviesą jo akims, – tada jam reikia Kūrėjo ir tada jis turės ryšį su Kūrėju. Dėl to jis nusipelno susiliejimo su Kūrėju.

Taigi, egzistuoja dvi viena kitai priešingos jėgos: Aukštesnioji jėga ir žemesnioji jėga. Aukštesnioji jėga – tai, kaip pasakyta: „Kiekvieną, pavadintą Mano vardu, Savo šlovei sukūriau Aš jį.“^[5] Kitaip tariant, visas pasaulis buvo sukurtas tik Kūrėjo šlovei. O žemesnioji jėga – tai noras gauti, kuri teigia, kad viskas sukurta jam, tiek materialūs dalykai, tiek dvasiniai, – viskas tik dėl egoistinės meilės. Noras gauti teigia, kad jam turi priklausyti tiek šis, tiek būsimasis pasauliai. Be abejonės, kad nugalėtoju tampa Kūrėjas. Tačiau tai vadinama „kančių keliu“. Tai vadinama „ilguoju keliu“.

Yra trumpasis kelias, vadinamas „Toros keliu“. Kiekvieno žmogaus siekis turi būti sutrumpinti laiką, ir tai vadinama achišena, „Aš pagreitinsiu“ būsena. Kitu atveju bus be-ita, „savo laiku“ būsena, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Nusipelnė – pagreitinimo, achišena, nenusipelnė – savo laiku, be-ita.“^[6] Juk „Aš paskirsiu jums karalių, panašų į Amaną, ir jis nori nenori sugrąžins jus į gėrį“^[7].

Tora prasideda žodžiais „Pradžioje... ir žemė buvo tuščia ir chaotiška, ir tamsa…“^[8] ir baigiasi „viso Izraelio akyse“^[9]. Pradžioje matome, kad žemiška – tai „tuštumos ir chaotiškumo, ir tamsos“ savybė. Paskui, kai jie save ištaiso dėl davimo, nusipelno: „Ir pasakė Kūrėjas: „Tebūnie Šviesa!“^[10] Kol šviesa atsiskleis „viso Izraelio akyse“.