64. Nuo lo lišma prieinama prie lišma

Išgirsta 1947 m. gruodžio 27 d., rytinių vaišių metu[1]

 „Nuo lo lišma prieinama prie lišma.“[2]

Galima pasakyti – jei atidžiai pažvelgsime, tai pamatysime, kad lo lišma laikas yra žymiai svarbesnis, nes lengviau paskirti veiksmą Kūrėjui. Juk lišma būsenoje jis sako, kad atliko šį gerą darbą, nes dirba tik Kūrėjui, ir visi jo darbai – dėl dangaus. Vadinasi, jis valdo šį veiksmą.

O kai jis užsiima lo lišma, jis neatlieka šio gero darbo dėl Kūrėjo. Pasirodo, jis negali ateiti pas Jį su pretenzija, kad jam priklauso atlygis. Išeina, kad Kūrėjas netampa jo skolininku. Kodėl jis atliko šį gerą darbą? Tik todėl, kad Kūrėjas suteikė jam tam tikrą galimybę, ir ši [priežastis] [Sa’’m] įpareigojo jį ir privertė jį tai atlikti.

Pavyzdžiui, jei į jo namus atėjo žmonės ir jis gėdijasi sėdėti nieko neveikdamas, jis ima kokią nors knygą ir mokosi Toros. Išeina – dėl ko jis mokosi Toros? Ne dėl Kūrėjo priesakų, tai yra ne tam, kad pelnytų malonę Kūrėjo akyse, o dėl svečių, kurie atėjo pas jį, – kad pelnytų malonę žmogaus akyse. Kaipgi galima paskui prašyti atlygio iš Kūrėjo už šią Torą, jei tai darė dėl svečių? Pasirodo, kad ne Kūrėjas tampa jam skolingas, o jis gali įpareigoti svečius sumokėti jam atlygį, tai yra kad jie parodytų jam pagarbą už tai, kad jis mokosi Toros. Bet jis jokiu būdu negali įpareigoti Kūrėjo.

Kai suvokia savo veiksmus ir sako, kad, galiausiai, aš studijuoju Torą, ir atmeta priežastį, tai yra svečius, ir sako, kad dabar dirba tik dėl dangaus, jis iš karto turi pasakyti, kad viskas valdoma iš aukščiau. Kitaip tariant, Kūrėjas panoro jį apdovanoti, kad jis studijuotų Torą, ir suteikti jam tikrą priežastį – jis nevertas gauti tiesos. Todėl Kūrėjas pritaiko jam melagingą priežastį, kad dėl šio melo jis studijuotų Torą.

Pasirodo, Kūrėjas atlieka veiksmus, o ne žmogus. Tada, priešingai, jis turi šlovinti Kūrėją už tai, kad net žemumo būsenos, kurios jis yra, Kūrėjas irgi nepalieka jo ir duoda jam jėgų, tai yra energijos, kad jis norėtų studijuoti Toros žodžius.

Pasirodo, kad jei jis atkreipė dėmesį į šį veiksmą, tai jis [pamatys], kad Kūrėjas atlieka veiksmus, kaip pasakyta: „Jis vienas [daro ir] darys visus veiksmus.“[3] Bet žmogus neįdeda į gerą darbą jokio veiksmo. Nors žmogus ir vykdo šį priesaką, daro tai ne dėl priesako, o dėl kažkokios kitos priežasties (apie kurią žmogų [galvoja]), kad ši priežastis kyla, baisu pasakyti, iš atskirties.

Tiesa ta, kad Kūrėjas yra ir motyvas, ir tikroji priežastis, kuri jį įpareigoja. Tačiau Kūrėjas yra įsivilkęs jame kitu įsivilkimu, o ne priesako įsivilkimu – ir [jis daro tai] dėl kitos baimės ar kitos meilės. Vadinasi, lo lišma metu lengviau susieti gerą darbą [su Kūrėju], sakant, kad Kūrėjas atlieka šį gerą darbą, o ne žmogus. Tai dėl to, kad žmogus nori daryti tai ne dėl priesako, o dėl kitos priežasties.

Kitaip yra lišma atveju, kai jis pats žino, kad dirba dėl priesako, tai yra kad jis pats tapo priežastimi, – tai dėl priesako, – bet ne todėl, kad Kūrėjas įkurdino jo širdyje idėją ir norą vykdyti priesaką, o jis pats tai pasirinko.

Tiesa ta, kad viską padarė Kūrėjas, tačiau neįmanoma suvokti asmeninio valdymo, kol nesuvoksime atlygio ir bausmės sąvokų.