62. Krinta ir kursto, kyla ir kaltina

Išgirsta 1948 m. vasario 29 d.[1]

„Krinta ir kursto, kyla ir kaltina.“[2] Žmogus visada turi tikrinti save, ar jo Tora ir darbas nenusileidžia į bedugnės gelmes, nes žmogaus didybė matuojama susiliejimo su Kūrėju dydžiu, tai yra anuliavimo prieš Kūrėją dydžiu. Tai yra meilė sau jam neturi reikšmės, jis nori visiškai anuliuoti savo individualumą.

Juk tam, kuris dirba dėl gavimo, – koks jo darbo matas, toks ir jo ego didybės matas. Jis tada tampa esybe ir objektu, ir savarankiška valdžia, ir jam sunku anuliuotis prieš Kūrėją.

Kai žmogus dirba dėl davimo ir kai baigia savo darbą, tai yra ištaiso visą gavimo kli savybę, kas yra pas jį iš jo sielos šaknies, tada jam nebėra, ką daryti pasaulyje. Pasirodo, kad tik šiame taške turi būti sutelkta visa minties koncentracija, – į šią savybę.

Požymį to, ar žmogus eina tiesos keliu, jis gali pamatyti, jei jis [dirba] „nusileidžia ir kursto“ savybėje. Tai reiškia, kad visas jo darbas – nuopuolio būsenos. Žmogus tada yra Sitra Achros valdžioje. Tada jis „kyla ir kaltina“, tai yra jaučiasi pakilimo būsenos ir kaltina kitus.

Tas, kuris eina švarumo keliu, negali kaltinti kitų. Jis visada kaltina save, bet kitus mato aukštesnėje pakopoje, nei jaučiasi esąs pats.