53. Apie apribojimą

Išgirsta 1943 m. birželio 4 d.^[1]

„Apribojimas“ reiškia apriboti būseną, kurioje jis yra, ir nenorėti gadlut (didelės būsenos). Dabartinėje būsenoje, kurioje jis yra, nori likti amžinai. Tai vadinama „nuolatiniu suliejimu“. Ir nesvarbus gadlut dydis, kuris yra jame. Net jei tai būtų katnut [maža būsena], jei ji šviečia amžinai, vadinama, kad jis „nusipelnė nuolatinio susiliejimo“. O kuris siekia didesnės gadlut būsenos, tai vadinama „pertekliumi“.

Tai vadinama „ir visas liūdesys bus nereikalingas“^[2]. Tai reiškia, kad liūdesys kyla žmogui dėl to, kad jis siekia pertekliaus. Tame slypi prasmė to, kad kai Izraelis atėjo gauti Toros ir Mozė juos atvedė prie kalno papėdės, kaip pasakyta: „Ir jie stovėjo kalno papėdėje“^[3] [„kalnas“, ar, reiškia „abejones“, irurim], tai yra Mozė atvedė juos į minčių gilumą ir supratimą, ir protą, ir žemiau šio lygio nėra jokios pakopos.

Tik kai jie sutiko su tokia būsena – dirbti joje be dvejonių ir abejonių, likti tokios būsenos, tarsi jie turėtų didžiausią gadlut, ir atskleisti tame džiaugsmą. Juk tai vadinama „Tarnaukite Kūrėjui džiaugsme“^[4]. Nes gadlut metu negalima pasakyti, kad jiems duodamas toks darbas, kuris teiktų džiaugsmą. Juk gadlut metu džiaugsmas kyla savaime. Tačiau katnut metu jiems duodamas darbas džiaugsme. Katnut metu jie turi jausti džiaugsmą, nors jie jaučia kanut. Tai – didelis darbas.

Tai vadinama „pagrindiniu pakopos gimimu“ ir yra katnut būsena. Ši būsena turi būti nuolatinė. O gadlut – tik papildymas. Reikia siekti esminio dalyko, o ne priedų.