36. Ką reiškia trys kūnai žmoguje

Išgirsta 1944 m. kovo 19 d. Jeruzalėje^[1]

Žmogų sudaro trys kūnai:

1. vidinis kūnas, kuris yra šventumo sielos įsivilkimas;
2. Klipa Noga [kūnas];
3. Mišcha de-Chivija (gyvatės odos) [kūnas].

Kad žmogus išsigelbėtų nuo [šių] dviejų kūnų ir jie netrukdytų šventumui, o jis turėtų galimybę naudotis tik vidiniu kūnu, patarimas toks: yra ypatinga priemonė sgula, kad žmogus mąstytų tik apie tai, kas susiję su vidiniu kūnu. Kitaip tariant, kad jo mintis visada būtų Vienintelio valdžioje. Sakoma: „Nėra nieko, išskyrus Jį“, juk „Jis daro ir darys visus veiksmus“^[2]. Nėra nė vieno kūrinio pasaulyje, kuris galėtų atskirti jį nuo šventumo.

Kadangi jis nemąsto apie du pirmiau minėtus kūnus, jie miršta, negavę maitinimo, ir jie neturi kuo palaikyti savo egzistencijos. Juk iš minčių, [atsirandančių], kai galvojame apie juos, jie gauna maitinimą.

Tokia prasmė eilių: „Savo veido prakaite valgysi duoną.“^[3] Nes iki Pažinimo medžio nuodėmės gyvybinė jėga nepriklausė nuo duonos, tai yra nereikėjo pritraukti šviesos ir gyvybinės jėgos, o [šviesa] švietė [pati]. Tuo pačiu metu po nuodėmės, kai Adam Rišon prilipo prie Mišcha de-Chivija [gyvatės odos] kūno, gyvenimas tapo susijęs su duona, tai yra su mityba, kurią kiekvieną kartą reikia pritraukti iš naujo, o jei jiems [tai yra šiems kūnams] neduodama maisto, jie miršta. Tai tapo dideliu ištaisymu, kuris leidžia išsigelbėti nuo dviejų pirmiau minėtų kūnų.

Todėl žmogus turi stengtis, kad jam nekiltų minčių apie tai, kas susiję su jais. Galbūt tai yra tai, ką sakė mūsų išminčiai: „Mintys apie nusikaltimą sunkesnės už patį nusikaltimą.“^[4] Juk mintys yra jų maistas. Tai yra iš kylančių [mūsų] minčių apie juos – iš to jie gauna gyvybinę jėgą.

Todėl turi galvoti apie vidinį kūną, nes jis yra šventumo sielos įsivilkimas. Kitaip tariant, tegul jis užsiima mintimis apie tai, kas yra „jo odos išorėje“, – tai yra kūno odos išorėje, kas vadinama „kūno išorėje“, o tai reiškia už asmeninės naudos ribų, – ir tik mintimis apie naudą artimui.

Tai vadinama „jo odos išorėje“. Nes už jo odos klipot neturi jokios galimybės laikytis. Juk klipot laikosi tik už to, kas yra odoje. Tai yra už to, kas susiję su kūnu, o ne už kūno, kas vadinama „jo odos išorėje“. Kitaip sakant, už visko, kas įsivelka į kūną, jie gali laikytis. O už to, kas neįsivelka, jie laikytis negali.

                      Kai jis bus nuolat užsiėmęs mintimis apie tai, kas jo kūno išorėje, jis taps vertas to, apie ką pasakyta: „Ir už mano odos ribų išraižyta tai, zot, ir iš savo kūno pamatysiu Kūrėją.“^[5] „Tai“, zot, – tai šventoji Šchina. Ji yra už jo odos ribų. „Išraižyta“ – ji nustatyta būti už mano odos ribų. Tada žmogus nusipelno savybės „iš savo kūno aš pamatysiu Kūrėją“. Tai yra šventumas įsivelka į vidinį kūną. Tai įvyksta būtent tada, kai jis sutinka dirbti „savo odos išorėje“, tai yra be jokio įsivilkimo.

Kitaip yra su nusidėjėliais, kurie nori dirbti tik tada, kai yra įsivilkimas į kūną, tai vadinama „į odą“, – tada „miršta, bet ne išmintyje“^[6]. Tai yra tada jie neturi jokio įsivilkimo ir nieko nenusipelno. O teisuoliai kaip tik nusipelno įsivilkti į kūną.