35. Apie gyvybinę šventumo jėgą

Išgirsta 1945 m. Jeruzalėje[1]

 Šventajame Rašte pasakyta: „Štai didelė ir plati jūra, ten nesuskaičiuojama daugybė roplių, mažų ir didelių gyvūnų“[2]. Reikia paaiškinti: „Štai jūra“ – turima omenyje Sitra Achros jūra.

1. „Didžiulė ir plati“ – tai yra ji atsiskleidžia visiems ir šaukia: „Duok, duok!“, au, au; turimi omenyje dideli gavimo indai.
2. „Ten ropliai, remes“ – tai yra ten yra Aukštesniosios šviesos, per kurias žengia žmogus ir trypia romes.

3. „Nesuskaičiuojama daugybė“ – nes ten yra „mažų ir didelių gyvūnų“. Tai reiškia, kad žmogus turi mažų ar didelių gyvūnų, ir viskas šioje jūroje. Tai reiškia, kad yra taisyklė „Iš viršaus duodama, bet iš viršaus neatimama“[3] [tai reiškia, kad viskas, kas duodama iš viršaus, nepriimama atgal ir lieka apačioje]. Todėl jei žmogus pritraukė ką nors iš viršaus, o paskui tam pakenkė, tai lieka apačioje, bet ne pas šį žmogų, o tai krinta į Sitra Achros jūrą.

Tai reiškia, kad jei žmogus pritraukė kokį nors švytėjimą ir jis negali jo nuolat išlaikyti dėl to, kad jo kelim dar nėra [pakankamai] švarūs, kad atitiktų šviesą, – tai yra kad žmogus gautų tai į davimo kelim, atitinkančius šviesą, kuri ateina iš Duodančiojo, – todėl švytėjimas privalo nuo jo pasitraukti.

Tada šis švytėjimas patenka į Sitra Achros rankas. Taip vyksta daug kartų. Tai yra žmogus pritraukia, o paskui tai nuo jo atsitraukia. Todėl Sitra Achros jūroje daugėja švytėjimo. Taip [vyksta], kol užsipildo reikiamas dydis. Tai reiškia, kad po to, kai žmogus atskleidžia visą pastangų dydį, kurį jis gali atskleisti, Sitra Achra grąžina jam viską, ką ji paėmė į savo valdas, tai vadinama „Praris jis gausą – ir išspjaus“[4].

Iš čia paaiškėja, kad viskas, ką Sitra Achra gavo į savo valdas, buvo tik kaip [ilgalaikis] indėlis. Tai yra kol ji turi valdžią žmogui, o valdžia, kurią ji turi, – visa tam, kad žmogus turėtų galimybę išsiaiškinti savo gavimo kelim ir patalpinti juos į šventumą. Kitaip tariant, jei ji nevaldytų žmogaus, žmogus pasitenkintų mažais dalykais. Tada visi žmogaus gavimo kelim liktų „atskirtyje“.

Žmogus niekada neturėtų galimybės surinkti kelim, kurie priklauso jo sielos šakniai, ir patalpinti jų į šventumą, ir pritraukti jam priklausančią šviesą. Todėl toks yra ištaisymas: kaskart, kai jis pritraukia, – jis pritraukia ką nors ir patiria nuopuolį, – jis privalo kiekvieną kartą pradėti iš naujo, tai yra [daryti] naujus išsiaiškinimus. O iš praeities, tai, kas pas jį buvo, nukrito į Sitra Achrą, ir ji laiko tai savo valdžioje kaip indėlį. Kitaip tariant, vėliau žmogus gauna iš jos viską, ką ji gaudavo iš jo visą laiką.

Taip pat reikia žinoti: jei žmogus turėtų galimybę išlaikyti kokį nors, tegul ir mažą, švytėjimą, jei tai būtų nuolat, šis žmogus jau būtų laikomas tobulu. Tai yra su šiuo švytėjimu jis gali eiti pirmyn. Todėl praradęs švytėjimą jis turėtų dėl to apgailestauti.

Tai panašu į žmogų, kuris pasodino į žemę sėklą, kad iš jos išaugtų didelis medis. Bet jis tuoj pat iškasė šią sėklą iš žemės. Tokiu atveju kokia gi nauda iš šio darbo, kai jis sodino sėklą į žemę? Maža to, galime pasakyti, kad jis ne tik išėmė sėklą iš žemės ir ją sugadino, bet ir ištraukė medį su prinokusiais vaisiais iš žemės ir juos sugadino.

Lygiai taip pat ir čia – jei šis mažas švytėjimas nebūtų jame išnykęs, iš jo būtų išaugusi didelė šviesa. Pasirodo, nuo jo dingo ne mažas švytėjimas, o tarsi iš jo dingo labai didelė šviesa.

Reikia žinoti, kad yra dėsnis, pagal kurį, žmogus negali gyventi be gyvybinės jėgos ir malonumo, nes tai kyla iš kūrimo šaknies, iš Jo noro suteikti malonumą Savo kūriniams. Joks kūrinys negali egzistuoti be gyvybinės jėgos ir malonumo. Todėl kiekvienas kūrinys turi užsiimti paieškomis vietos, iš kurios jis gali gauti malonumą ir pasitenkinimą. Malonumą galima gauti iš trijų laikų: iš praeities, dabarties ir ateities.

Vis dėlto pagrindinis malonumo gavimas vyksta dabartyje. Nors matome, kad žmogus turi malonumą iš praeities bei ateities, tai būtent tai, kuo praeitis ir ateitis šviečia dabartyje.

Todėl jei žmogus nerado malonumo pajutimo dabartyje, tada jis gauna gyvybinę jėgą iš praeities. Jis gali pasakoti kitiems, kaip [tai buvo] praeityje, – kaip jam tuomet buvo gerai. Iš to jis gali gauti gyvybinės jėgos dabartyje. Arba jis tikisi, kad ateityje jam bus gerai. Tačiau malonumo jausmo iš praeities ir ateities dydis priklauso nuo to, kiek jos jam šviečia dabartyje. Reikia žinoti, kad taip vyksta ir su materialiais malonumais, ir su dvasiniais.

Kai žmogus dirba net materialiajame pasaulyje, tvarka yra tokia, kad dirbdamas jis patiria kančias dėl to, kad vargina save. Viskas, ką jis gali pritraukti darbe, vyksta tik dėl to, kad ateitis jam šviečia tuo, kad jis gaus atlygį už darbą. Tai šviečia jam dabartyje. Todėl jis sugeba tęsti šį darbą.

Jeigu jis negali įsivaizduoti ateityje laukiamo atlygio, turi paimti malonumą iš ateities, ne iš atlygio, kurį jis gaus ateityje už savo darbą, tai reiškia, jis mėgausis ne atlygiu, o tuo, kad nekentės nuo pastangų, – tuo jis mėgaujasi dabar iš to, kas įvyks ateityje. Juk ateitis šviečia jam dabartyje tuo, kad labai greitai šis darbas baigsis, – tai yra [baigsis] laikas, kurio metu reikia dirbti, ir jis galės ilsėtis.

Pasirodo, kad, šiaip ar taip, jam šviečia malonumas dėl poilsio, kurį galiausiai gaus, tai reiškia, kad jo laimėjimas bus dėl to, kad jis nebeturės kančių, kurias jis patiria dirbdamas. Tai suteikia jam jėgų, leidžiančių dirbti dabar. Jei žmogus [negalėtų] įsivaizduoti, kad greitai jis bus išlaisvintas nuo kančių, kurias patiria dabar, žmogus kristų į neviltį ir liūdesį tiek, kad ši būsena galėtų privesti jį prie savižudybės.

Dėl pirmiau nurodytos priežasties mūsų išminčiai pasakė: „Tas, kuris nusižudo, neturi dalies būsimame pasaulyje.“ Juk jis neigia Valdymą – kad Kūrėjas valdo pasaulį „geras ir kuriančio gėrį“ savybe.

Žmogus turi tikėti, kad šios būsenos ateina jam todėl, kad iš aukščiau jam nori duoti ištaisymą. Tai yra kad jis gautų įspūdžius, rešimot [atminties įrašus], iš šių būsenų, kad galėtų geriau ir daugiau suprasti pasaulio [valdymo] kelius, juk šios būsenos vadinamos achoraim [priešinga puse]. Įveikęs šias būsenas, jis tampa vertas panim [priekinės pusės] būsenos, tai yra tai, kad šviesa šviečia į šiuos achoraim.

Pagal taisyklę, kad žmogus negali gyventi, jei neturi galimybės gauti malonumo ir pasitenkinimo, išeina, kad kai žmogus negali gauti iš dabarties, jis vis dėlto privalo gauti gyvybinės jėgos iš praeities arba ateities. Kitaip tariant, kūnas ieško gyvybinės jėgos visomis priemonėmis, kurios yra jo žinioje.

Jei žmogus nesutinka gauti gyvybinės jėgos iš materialių dalykų, kūnas neturi kitos išeities ir privalo sutikti gyvybinę jėgą gauti iš dvasinio pasaulio. Todėl jis turi sutikti gauti malonumą ir pasitenkinimą iš davimo kelim, kaip pasakyta pirmiau, nes be gyvybinės jėgos gyventi neįmanoma.

Iš to išeina, kad kai žmogus įpranta vykdyti Torą ir priesakus lo lišma, tai yra gauti kompensaciją už savo darbą, žmogus iš tikrųjų turi galimybę įsivaizduoti, kad vėliau jis gaus tam tikrą atlygį. Jis jau gali dirbti dėl to, kad vėliau gaus malonumą ir pasitenkinimą.

Jei žmogus dirba ne dėl atlygio, o nori dirbti be jokios kompensacijos, kaip jis gali įsivaizduoti, iš ko ateityje jis gautų gyvybinę jėgą? Juk jis negali įsivaizduoti jokio vaizdo, nes neturi kuo remtis. Todėl lo lišmoje iš aukščiau jam nėra būtina duoti gyvybinę jėgą, juk jis turi gyvybinę jėgą iš ateities vaizdo. Iš viršaus neduoda pertekliaus, o tik tai, kas būtina.

Todėl jei žmogus nori dirbti tik dėl Kūrėjo, o imti gyvybines jėgas kitais būdais jis jokiu būdu nenori, nėra kitos išeities, ir iš aukščiau jam turi duoti gyvybinių jėgų. Kadangi jis reikalauja tik gyvybinės jėgos, kad galėtų toliau gyventi, jis gauna gyvybinę jėgą iš šventosios Šchinos.

Mūsų išminčiai sakė: „Tas, kuris kenčia kartu su visuomene, nusipelno ir mato visuomenės paguodą.“[5] Juk visuomene vadinama šventoji Šchina. „Visuomenė“ reiškia „susirinkimą“, tai yra Izraelio susirinkimą, nes Malchut yra visų sielų visuma.

Kai žmogus nenori jokio apdovanojimo savo naudai, o nori dirbti dėl Kūrėjo, kas vadinama „pakelti Šchiną iš dulkių“, kad ji nebūtų tokia pažeminta, – tai yra kai nenori dirbti dėl Kūrėjo, o viskas, ką žmogus mato, kad iš to jam bus nauda, – iš to kyla kuras darbui. O tai, kas susiję su Kūrėjo nauda, ir žmogus nemato, kad gaus kokį nors atlygį, – kūnas priešinasi šiam darbui, nes tame darbe jis jaučia dulkių skonį.

Tačiau šis žmogus iš tikrųjų nori dirbti Kūrėjui, tik kūnas tam priešinasi. Jis prašo Kūrėjo suteikti jam jėgų, kad jis galėtų dirbti, [kad] „pakeltų Šchiną iš dulkių“. Todėl jis nusipelno Kūrėjo panim savybės, kuri jam atsiskleidžia. Ir paslėptis nuo jo pasitraukia.