33. Apie Jom Kipuro ir Amano burtus
Išgirsta 1943 m. vasario 12 d.[1]
Pasakyta: „Ir Aaronas uždės burtus ant abiejų ožių: vienas burtas – Kūrėjui, o kitas burtas – Azazeliui.“[2] Apie Amaną parašyta: „Ir metė pur, tai yra burtą.“[3]
Burtas naudojamas ten, kur neįmanoma išsiaiškinti protu, nes žinojimas to neliečia, kad būtų galima išsiaiškinti, kas gerai, o kas blogai. Tada naudojamas burtas, tai yra remiasi ne protu, o tuo, ką sako burtas. Iš to išplaukia, kad kai vartojamas žodis „burtas“, tai reiškia, kad dabar einame virš žinojimo.
Apie Adaro mėnesio 7 dieną[4], kurią gimė Mozė ir kurią mirė Mozė.
Reikia suprasti, ką reiškia ada – ši [sąvoka kyla] iš žodžio „apsiaustas“, aderet, kaip pasakyta apie Eliją: „Ir metė ant jo savo apsiaustą.“[5] Apsiaustas – tai „plaukų apsiaustas“, aderet sear, tai reiškia plaukų, searot, savybę ir teismus, kurie darbo atžvilgiu yra pašalinės nuomonės ir mintys, atitolinančios žmogų nuo Kūrėjo.
Čia vyksta jų įveikimas. Nors jis mato daug Kūrėjo valdymo prieštaravimų, jis vis tiek turi juos įveikti tikėjimu virš žinojimo ir sakyti, kad tai yra valdymas „geras ir kuriantis gėrį“ savybėje. Tai prasmė to, kas pasakyta apie Mozę: „Ir paslėpė Mozė savo veidą“[6], tai yra jis matė visus prieštaravimus ir laikė juos tikėjimo virš žinojimo pastangomis. Mūsų išminčiai sakė: „Kaip atlygį už tai, „kad paslėpė Mozė savo veidą, nes bijojo pažvelgti“, jis nusipelnė: „Ir Kūrėjo atvaizdą mato jis.“[7], [8]
Tame prasmė žodžių: „Kas aklas kaip vergas Mano ir kurčias kaip pasiuntinys Mano.“[9]
Yra žinoma, kad „akimis“ vadinamas žinojimas, protas, tai yra proto žvilgsnis. Nes apie tai, kas suprantama protu, kalbama: „Juk mes matome“, nes protas ir žinojimas įpareigoja mus taip kalbėti. Todėl tas, kuris eina virš žinojimo, jis tarsi neturi akių ir vadinamas aklu. Tai yra jis pats save padaro aklą. Analogiškai tas, kuris nenori girdėti, ką jam sako žvalgai, ir save padaro kurčią, vadinamas kurčiu.
Todėl pasakyta: „Kas aklas kaip vergas Mano ir kurčias kaip pasiuntinys Mano.“¹⁵⁶ Bet žmogus sako: „Jie turi akis – bet nemato, jie turi ausis – bet negirdi.“[10] Tai yra kaip pasakyta pirmiau, jis nenori paklusti tam, ką įpareigoja [galvoti] protas, taip pat tam, ką girdi ausys, kaip pasakyta apie Jošua bin Nuną, kad niekada nieko blogo neįėjo į jo ausis.
Tai vadinama „plaukų apsiaustu“, aderet sear, tai yra jis turėjo daug prieštaravimų ir teismų. Kiekvienas prieštaravimas vadinamas „plauku“, sear, juk po kiekvienu plauku yra skylutė, tai yra jis daro skylę nekev, galvoje, kitaip tariant, pašalinė mintis skaldo ir gręžia nokev jo galvą. Kai jis turi daug pašalinių minčių, tai vadinasi, kad jis turi daug plaukų. Tai plaukų apsiaustas.
To, kas pasakyta apie Elišą, prasmė: „Ir išėjo jis iš ten, ir rado Elišą, Šafato sūnų, kai šis arė; dvylika porų [jaučių] priešais jį, o pats jis prie dvyliktos. Ir praėjo Elijas pro šalį, ir metė ant jo savo apsiaustą.“[11] [Poros reiškia jaučių porą, nes jie arė dviem jaučiais, sustatytais greta, tai vadinama jaučių pora.]
Jautis, bakar, reiškia kritiką, bikoret. Dvylika yra pakopos tobulumas [kaip 12 mėnesių, 12 valandų]. Tai reiškia, kad jis jau turi visas plaukų, searot, savybes, kurios gali būti pasaulyje. Tada iš plaukų išeina plaukų apsiaustas.
Tačiau Elišai tai pasireiškė kaip „Juozapo rytas, boker“, kaip pasakyta; „Ryte, [kai pasirodė] šviesa, vyrus paleido, juos ir jų asilus.“[12] Tai reiškia, kad jis tapo vertas šviesos, esančios virš šių prieštaravimų. Juk dėl šių prieštaravimų, kurie vadinami „kritika“, ir kai jis nori juos įveikti, tai vyksta pritraukiant šviesą.
Pasakyta: „Atėjusiam apsivalyti padeda.“[13] Kadangi jis jau pritraukė šviesą visai kritikai ir jam nebėra ko daugiau pridėti, – nes baigėsi visa jo kritika, – tada kritika ir prieštaravimai baigiasi savaime. Tai atitinka dėsnį, kad joks veiksmas negali būti veltui, nes negali būti darbuotojo be tikslo.
Verta žinoti, jog tai, kad žmogui rodosi dalykai, prieštaraujantys Gero ir Kuriančio Gėrį valdymui, tai tik tam, kad žmogus turėtų pritraukti Aukštesniąją šviesą į šiuos prieštaravimus, kai jis nori juos įveikti. Antraip jis negali [jų] įveikti. Tai vadinama „Kūrėjo didybe“, kurią jis pritraukia, kai turi prieštaravimų, vadinamų „teismais“.
Kitaip tariant, šie prieštaravimai gali anuliuotis, jei jis nori juos įveikti, ir tik tada, jei jis pritraukia Kūrėjo didybę. Išeina, kad būtent šie teismai leidžia pritraukti Kūrėjo didybę. Tame eilių „Ir metė ant jo savo apsiaustą“ prasmė. Tai yra vėliau jis visą plaukų apsiaustą susiejo su Juo, tai yra su Kūrėju. Kitaip tariant, dabar jis pamatė, kad Kūrėjas davė jam šį apsiaustą, ir tai buvo padaryta specialiai, Aukštesniajai šviesai pritraukti.
Tačiau tai galima pamatyti tik vėliau. Tai yra po to, kai jis nusipelnė šviesos, esančios virš šių prieštaravimų bei teismų, kuriuos jis turėjo iš pradžių. Juk jis mato, kad be „plaukų“, tai yra nuopuolių, nebūtų ten vietos Aukštesniajai šviesai, nes nėra šviesos be kli. Todėl jis mato, kad visa Kūrėjo didybė, kurią jis pasiekė, buvo dėl „plaukų“ ir prieštaravimų, kurių jis turėjo. Tame eilių „Didis Kūrėjas aukštybėse“[14] prasmė, kitaip tariant, dėl šio apsiausto nusipelnome Kūrėjo didybės [pažodžiui „pakylėjimo“].
Tame eilių „Kūrėjo didybė – jų gerklėse, garon“[15] prasmė, tai yra trūkumai geraon Kūrėjo darbe priveda prie to, kad jis išaukštintų save, pakeldamas [save] aukštyn. Juk jei žmogaus nepastūmėsi, jis tingės padaryti bent [menkiausią] veiksmą ir sutiks likti būsenos, kokios yra.
Jei jis nusileidžia į žemesnę pakopą, nei pats supranta, tai suteikia jam jėgų įveikti sunkumus, nes jis negali likti tokios blogos būsenos. Todėl jis privalo kiekvieną kartą įveikti ir išeiti iš kritimo būsenos. Tada jis turi pritraukti Kūrėjo didybę, ir tai verčia jį pritraukti Aukštesniąsias jėgas iš viršaus, antraip jis liks pačiame dugne.
Išeina, kad kiekvieną kartą, dėl „plaukų“, jis vis labiau atskleidžia Kūrėjo didybę iki tokio lygio, kad atskleidžia Kūrėjo vardus, vadinamus „trylika gailestingumo matų“. Tai vadinama „Ir vyresnysis tarnaus jaunesniajam“[16]. Taip pat „Nusidėjėlis paruoš, o teisuolis apsivilks“[17]. Taip pat „Ir savo broliui tarnausi“[18].
Tai reiškia, kad visa vergija, tai yra paslėptys, kurios, atrodytų, trukdė šventam darbui ir veikė prieš šventumą, dabar, kai tapome verti Kūrėjo šviesos, esančios šiose paslėptyse, tapo akivaizdu, kad yra priešingai: jie tarnavo šventumui. Tai yra dėl jų atsirado vieta, kurioje šventumas gali įsivilkti į jų drabužius. Tai vadinama „Nusidėjėlis paruoš, o teisuolis apsivilks“¹⁶⁴, tai yra jie davė kelim ir vietą šventumui.
Čia galima paaiškinti mūsų išminčių žodžius „Išteisintas – teisuolis paima savo dalį ir savo artimojo dalį Rojaus sode. Pripažintas kaltu – nusidėjėlis paima savo dalį ir savo artimojo dalį pragare.“¹⁹
Tai reiškia, kad jis paima artimojo teismus ir pašalines mintis, tai galima suprasti viso pasaulio atžvilgiu, tai yra kad dėl to pasaulis buvo taip sukurtas, pripildytas daugybės žmonių, kiekvienas turi savo mintis ir savo nuomonę, ir visi jie yra viename pasaulyje. Tai [padaryta] specialiai, kad kiekvienas turėtų savyje visas artimo mintis, ir dėl to, kai žmogus grįžta [pas Kūrėją], iš to tarpusavio įsitraukimo bus naudos. Žmogus, norėdamas grįžti, turi nusverti save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę, nes jis turi savyje absoliučiai viso pasaulio pašalines nuomones ir mintis.
Tame žodžių „Pripažintas kaltu – nusidėjėlis paima savo dalį ir savo artimojo dalį pragare“[19] prasmė. Tai reiškia, kad kai jis dar buvo nusidėjėlis, vadinamas „kaltu“, jis turėjo savo paties „plaukų“ ir prieštaravimų, ir pašalinių minčių dalį. Taip pat jis turėjo savo artimojo dalį pragare, kitaip tariant, turėjo savyje visas visų pasaulyje gyvenančių žmonių nuomones.
Todėl vėliau, tapęs „išteisintu – teisuoliu“, tai yra atlikęs sugrįžimą ir palenkęs save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę, jis turi savo dalį ir savo artimo dalį Rojaus sode. Taip yra dėl to, kad jis turi pritraukti Aukštesniąją šviesą ir į visų pasaulio žmonių pašalines mintis, nes jis įtraukia jas į save kaip visumą ir turi jas palenkti į nuopelnų pusę. Būtent, kaip pasakyta pirmiau, pritraukdamas Aukštesniąją šviesą į šiuos visos visuomenės kaip visumos teismus.
Nors jie patys negali priimti šviesos, kurią jis jiems pritraukė, nes neturi tam tinkamų kelim, jis pritraukė ją ir jiems.
Tačiau reikia suprasti, pagal žinomą dėsnį, kad tas, kuris sukėlė šviesų pritraukimą aukštesnėse pakopose, – sakoma, kad tokiame lygyje, kuriame jis sukėlė Aukštesniąją šviesą, jis taip pat gauna iš tų šviesų, nes jis buvo [to] priežastis. Pagal tai nusidėjėliai taip pat turėjo gauti dalį šviesų iš to, kad jie sukėlė teisuoliuose.
Norint tai suprasti, pirmiausia reikia išnagrinėti burtų klausimą, kai buvo du burtai, kaip pasakyta: „Burtas vienas – Kūrėjui, o burtas kitas – Azazeliui.“[20]
Kaip žinoma, burto sąvoka yra virš žinojimo. Todėl kai burtas yra virš žinojimo, tai priveda prie to, kad antrasis [burtas] bus Azazeliui, kas vadinama „Ir audra… ant nusidėjėlių galvų“[21]. Juk jis pritraukė Aukštesniąją šviesą dėl šių prieštaravimų, išeina, kad dėl to padidėja Kūrėjo didybė. Tai nusidėjėliams yra chisaronas, nes visas jų noras yra tik žinojimo viduje. Padidėjus šviesai, ateinančiai „virš žinojimo“ pagrindu, jie automatiškai išnyksta ir palaipsniui anuliuojasi. Todėl nusidėjėliai tik padėjo teisuoliams pritraukti Kūrėjo didybę. Paskui jie anuliuojasi.
Tai vadinama „Išteisintas – ...ima savo dalį ir savo artimojo dalį Rojaus sode“¹⁶⁶. [Autoriaus pastaba. Iš čia išplaukia, kad tik tas, kuris padėjo atlikti ištaisymą, kad įvyktų šviesos atskleidimas dėl gerų veiksmų, todėl šis veiksmas lieka šventume, ir jis gauna tai, ką jis sukėlė viršuje, kad būtų vietos šviesai sklisti, tada žemesnysis gauna tai, ką jis sukėlė aukštesniajame. Tuo metu prieštaravimai ir teismai anuliuojasi, nes vietoje jų atsiranda Kūrėjo didybė, atsiskleidžianti virš žinojimo [savybėje]. O jie nori, kad [šviesa] atsiskleistų kelim viduje žinojimo, todėl jie anuliuojasi. Taip galima paaiškinti.] Tačiau ir pašalinės mintys, sukeltos visos visuomenės, kad jis pritrauktų į jas šviesas, – ši šviesa jiems išlieka. Kai jie galės gauti, jie gaus ir tai, ką kiekvienas sukelia pritraukiant į juos Aukštesniąją šviesą.
Tai vadinama „Kelias, einantis po plaukų, sear[22], atskyrimu“, kaip rašoma „Zohar“ knygoje, nes jis atskiria dešinę ir kairę [linijas]. Ir du ožiai, seirim, buvo Jom Kipure, tai reiškia sugrįžimą iš baimės. Taip pat buvo metami burtai Purimo metu, tai reiškia sugrįžimą iš meilės. Juk tai buvo dar iki Šventyklos pastatymo, ir tada reikėjo sugrįžimo iš meilės. O prieš tai turėjo būti poreikis, kad jie atliktų sugrįžimą. To poreikis veda prie teismų ir „plaukų“.
Čia prasmė to, kodėl Amanui buvo suteikta valdžia iš viršaus, kaip pasakyta: „Aš jums suteikiu valdžią, kad ji jus valdytų.“ Todėl pasakyta, kad Amanas „metė purą, tai yra burtą“[23]. Adaro mėnesį, reiškiantį dvylika, o tai vadinama „12 jaučių“, kaip parašyta apie Elišą, kaip pasakyta pirmiau: „šeši ir šešios tvarkos“, ir tai adaro mėnuo, kaip pasakyta, plaukų apsiaustas, aderet sear. Tai yra didžiausi teismai. Todėl Amanas žinojo, kad nugalės Izraelį, nes adaro mėnesį mirė Mozė. Tačiau jis nežinojo, kad jame Mozė ir gimė, kaip pasakyta: „Ir pamatė pagal jį, kad jis geras.“[24]
Iš pačios sunkiausios būsenos, kai sutvirtėjame, nusipelnome didesnių šviesų, kurios vadinamos „Kūrėjo didybe“. Tai vadinama „austais linais“[25], šeš mašzar. Kadangi tapome verti „kelio, einančio per plaukų atskyrimą“¹⁶⁹, šešių ir šešių šeš tvarkų, arba maš-zar nuo žodžių „pajudino svetimas“, maš zar, tai reiškia Sitra Achra. Kitaip tariant, svetimas, tai yra Sitra Achra, buvo panaikintas ir pasitraukė, nes jau atliko savo funkciją.
Išeina, kad visi teismai ir prieštaravimai pasireiškė tik tam, kad atskleistų Kūrėjo didybę. Todėl Jokūbas, „glotnusis žmogus“[26], beplaukis, neturėjo galimybės atskleisti Kūrėjo didybės, nes jis neturėjo priežasties ir būtinybės jų pritraukti. Dėl šios priežasties Jokūbas negalėjo priimti Izaoko palaiminimo. Todėl, kad jis neturėjo kelim, o nėra šviesos be kli, Rivka patarė jam paimti Esavo drabužius.
Tame prasmė eilių: „Ranka savo laikydamas Esavo pėdą.“[27] Kitaip tariant, nors jis pats neturėjo plaukų, jis paėmė tai iš Esavo. Tai yra tai, ką pamatė Izaokas ir tarė: „Rankos – Esavo rankos“[28], bet „balsas – Jokūbo balsas“¹⁷⁵. Izaokui patiko ištaisymas, kurį atliko Jokūbas. Dėl to pas jį atsirado kelim palaiminimams.
Todėl mums reikalingas toks didelis pasaulis su daugybe žmonių, kad kiekvienas įsijungtų į savo artimą. Išeina, kad kiekvienas atskiras žmogus turi savyje viso pasaulio mintis ir norus. Todėl žmogus vadinamas „mažu savarankišku pasauliu“[29]. Tai dėl pirmiau pasakytos priežasties.
Tai vadinama „netapo vertas“. Kai žmogus dar netapo vertas, jis „paima savo dalį ir savo artimojo dalį pragare“¹⁶⁶. Kaip pasakyta pirmiau, jis įtraukia į save ir savo artimojo pragarą. Dar daugiau, net jei jis ištaisė savo pragaro dalį, bet neištaisė savo artimojo dalies, tai yra jei to, ką jis turi savyje iš pasaulio, jis dar neištaisė, jis kol kas nėra vadinamas tobulu.
Iš čia aišku, kad nors Jokūbas pats savaime buvo glotnus, be plaukų, jis vis dėlto laiko Esavo pėdą. Tai reiškia, kad jis paima „plaukus“ iš to, kad įtraukia Esavą, kaip pasakyta pirmiau. Todėl tą akimirką, kai jis tampa vertas juos ištaisyti, jis paima savo artimojo dalį Rojaus sode. Turimas omenyje Aukštesniosios šviesos didybės lygis, kurį jis pritraukė į visos visuomenės „plaukus“. Jis to nusipelno, nors visa visuomenė dar negali gauti, nes tam tinkamai nepasiruošusi.
Iš to, kas pasakyta, suprasime, ką reiškia Jokūbo ir Esavo ginčas, kai Esavas pasakė: „Aš turiu daug“[30], o Jokūbas pasakė: „Aš turiu viską.“[31] Tai yra šeši ir šešios tvarkos, tai yra žinojimo viduje ir virš žinojimo, tai reiškia norą gauti ir susiliejimo šviesą. Juk Esavas pasakė „Aš turiu daug“, tai yra šviesą, ateinančią į gaunančiuosius kelim, kas yra žinojimo viduje savybė. O Jokūbas pasakė, kad jis turi viską, tai yra abi savybes. Tai reiškia, kad jis naudojasi gaunančiaisiais kelim, bet yra pas jį ir susiliejimo šviesa.
Tame yra sąvokos „Didžiosios padugnės“ prasmė, tų, kurie padarė veršį ir pasakė: „Tai ele tavo dievybės, Izraeli.“[32] Ele, „tie“ – be mi, „kas“. Tai reiškia, kad jie nori susijungti tik su ele, o ne su mi. Tai yra jie nenorėjo šių abiejų savybių kartu, mi ir ele, kurios kartu sudaro vardą Elokim[33]. Tai yra „viskas“ ir „daug“ – to jie nenorėjo.
Tai vadinama cherubais [cherubinais], tai yra Kravija ir Petaja. Ir vienas cherubas yra viename [Nojaus arkos skrynios][34] gale, ir tai yra savybė „daug“, o kitas cherubas – kitame gale, ir tai yra savybė „viskas“.
Tame prasmė žodžių: „Balsas, sakantis jam… tarp dviejų cherubų.“[35] Bet kaip taip gali būti, juk tai du galai, priešingi vienas kitam? Vis dėlto jis turi padaryti [iš savęs] Petają ir tokiu būdu gauti [Petaja reiškia „kvailys“]. Tai vadinama „virš žinojimo“: nors jis nesupranta nieko, ką jam sako, jis vis tiek daro.
O dėl „visko“, kas vadinasi „virš žinojimo“, žmogus turi stengtis dirbti su džiaugsmu. Juk dėl džiaugsmo atsiskleidžia tikrasis savybės „viskas“ matas. Jei jis neturi džiaugsmo, turi kentėti dėl to, kad neturi džiaugsmo, nes čia yra pagrindinė darbo vieta, leidžianti atskleisti džiaugsmą iš to, kad jis dirba virš žinojimo. Todėl kai jis nepatiria džiaugsmo iš šio darbo, jis turi dėl to kentėti.
Todėl pasakyta „Pažadinto jidbeno savo širdies“[36], tai reiškia kančios, dava, ir skausmo savybę dėl to, kad jam trūksta džiaugsmo šiame darbo. Tame prasmė žodžių: „Už tai, kad tu netarnavai Kūrėjui, Visagaliui tavo, su džiaugsmu… turėdamas daugybę visko.“[37] Juk tu palikai „viską“ ir paėmei tik „daug“. Dėl to pabaigoje būsi pačiame žemiausiame taške ir nieko neturėsi. Kitaip tariant, prarasi taip pat ir „daug“. Bet tiek, kiek jis turi „viską“, ir kiek jis džiaugiasi, tiek jis tampa vertas savybės „daug“.
Iš to, kas pasakyta, galima paaiškinti žodžius „Moterys… gedi Tamuzo[38]“, [39]. Raši paaiškino, kad jos garbino stabus, ir kad pas tą [tai yra stabą] buvo švinas akyse, ir jį kaitino [iš vidaus], kad išlydytų šį šviną, oferet, [ir jis tekėtų] iš akių[40].
Reikia paaiškinti, kad „gedi“ reiškia, jog jos neturi džiaugsmo, nes jų akyse yra dulkės, afar. „Dulkės“ reiškia ketvirtą stadiją, tai yra Aukštesniąją Malchut, kuri yra tikėjimas virš žinojimo. Ši savybė yra dulkių formos, tai yra ji nėra svarbi. Turime jausti šiame darbe dulkių skonį, kitaip tariant, ji ne svarbi, o panaši į dulkes.
Alegorija apie moteris, apraudančias Tamuzą, yra ta, kad jos kaitina šią stabmeldystę, kad dėl karščio dulkės išeitų iš širdies.
Čia nurodoma, kad jos atstumia šį darbą, nors reikia tikėti Kūrėjo valdymu virš žinojimo – kad jis yra geras ir kuriantis gėrį. Žinojimo viduje matome tik Kūrėjo valdymo prieštaravimus. Šis darbas yra darbas šventume. O jos nori pašalinti dulkes, tai yra darbą, kuris yra virš žinojimo, vadinamą „dulkėmis“, kad akyse, vadinamose regėjimu, – kas rodo Kūrėjo valdymo matymą, – [viskas] būtų žinojimo viduje. Tai vadinama stabmeldyste.
Tai panašu į žmogų, kurio amatas yra gaminti iš žemės puodus ir indus iš molio, tai yra jo darbas – gaminti molinius indus. Darbo eiga tokia: pirmiausia jis padaro apvalius molio rutulius, paskui išpjauna ir padaro šiuose rutuliuose angas. Kai [jo] mažas sūnus pamato, ką daro tėvas, jis šaukia: „Tėti, kam gadini šiuos rutulius?“ Sūnus nesupranta, kad tėvo pagrindinis tikslas – tai šios angos, nes tik angos gali būti gaunantys indai (kelim). O sūnus nori uždengti šias angas, kurias tėvas padarė rutuliuose.
Taip pat ir čia – juk šios dulkės, kurios yra akyse ir uždengia jo matymą taip, kad kur tik jis pažiūri, yra [tik] Valdymo prieštaravimai, – tai ir yra visas kli, dėl kurio jis gali atskleisti meilės, nepriklausančios nuo nieko, kibirkštis, kurios vadinamos „priesako džiaugsmu“.
Apie tai pasakyta: „Jei Kūrėjas nepadėtų jam, jis neatlaikytų.“[41] Tai yra jei Kūrėjas neduotų jam šių minčių, jis negalėtų gauti jokio pakilimo.
[1] Hebrajų data: 5703 m., 6 savaitės diena, Truma skyrius.
[2] Vajikra 16:8.
[3] Estera 3:7.
[4] Adar – hebrajų kalendoriaus šeštas mėnuo, jei skaičiuotume nuo tišrėjaus (nuo Roš ha-Šana).
[5] Carei 1 19:19.
[6] Šemot 3:6.
[7] Bemidbar 12:8.
[8] Brachot traktatas 7:1.
[9] Izaijas 42:19.
[10] Psalmės 115: 5–6.
[11] Carei 1 19:19.
[12] Berešit 44:3.
[13] Šabat traktatas 104:1.
[14] Psalmės 93:4.
[15] Psalmės 149:6.
[16] Berešit 25:23. Kūrėjas pasakė jai: „Dvi gentys tavo įsčiose, ir dvi tautos iš įsčių tavo išeina; o tauta nuo tautos stiprės, ir vyresnysis tarnaus jaunesniajam.“
[17] Jobas 27:17.
[18] Berešit 27:40.
[19] Chagiga traktatas 15:1.
[20] Vajikra 16:8.
[21] Jeremijas 23:19.
[22] „Zohar“, Naso skyrius, Idra Raba 33 pastraipa.
[23] Estera 3:7.
[24] Šemot 2:2.
[25] Audinys, minimas keliose „Šemot“ knygos vietose.
[26] Berešit 27:11.
[27] Berešit 25:26. „Paskui išėjo jo brolis, rankoje laikydamas Isajaus pėdą, ir suteikė jam Jokūbo vardą.“
[28] Berešit 27:22. „Ir priėjo Jokūbas prie savo tėvo Izaoko, ir apčiupinėjo jį ir pasakė: „Balsas – Jokūbo balsas, o rankos – Esavo rankos.“
[29] „Zohar“, Berešit 1, 121 pastraipa.
[30] Berešit 33:9.
[31] Berešit 33:11.
[32] Šemot 32:4.
[33] Žodis „Elokim“ išsiskaido į du žodžius: „ele“ ir „im“, skaitant atvirkščiai – „mi“ „kas“.
[34] Šemot 25:19.
[35] Bemidbar 7:89.
[36] Šemot 25:2. „Sakyk Izraelio sūnums, ir tegul paima Man [kartu] išaukštinimą; Iš kiekvieno žmogaus, pabudusio širdimi savo, imkite išaukštinimą Man.“
[37] Dvarim 28:47.
[38] Tamuzas – žydų kalendoriaus mėnesio, taip pat šumerų ir babiloniečių dievo (stabo) pavadinimas.
[39] Ezechielis 8:14.
[40] Ezechielis 8:14. Raši komentaras: stabas, kuris buvo kaitinamas iš vidaus, turėjo švinines akis, ir jos lydėsi nuo kaitros, todėl atrodė, kad jis verkia ir prašo aukų.
[41] Kidušin traktatas 30:2.