57. Priartink jį prie Jo noro
Išgirsta 1944 m. vasario 5 d.[1]
Apie eiles „Priartins jį prie Jo noro“[2] mūsų išminčiai paaiškino: „Kokiu būdu? Verčia jį, kol jis pasakys: aš noriu.“[3] Taip pat reikėtų suprasti, kodėl meldžiamės „Tebūnie noras“. Juk „labiau nei veršiukas nori žįsti [pieną], karvė nori jį pamaitinti“[4]. Tokiu atveju, kodėl reikia melstis „Tebūnie noras viršuje“?
Yra žinoma, kad, norint pritraukti gėrį iš aukščiau, pirmiausia reikalingas pabudimas iš apačios. Kyla klausimas: kam reikalingas pabudimas iš apačios? Todėl meldžiamės „Tebūnie noras viršuje“, tai reiškia, kad turime pažadinti viršuje norą perduoti šviesą žemyn. Nepakanka to, kad turime norą, turi būti geras noras ir iš Duodančiojo pusės.
Nors apskritai viršuje yra noras suteikti malonumą Savo kūriniams, Jis vis dėlto laukia mūsų noro, kad šis pažadintų Jo norą. Tai reiškia, kad jei negalime pažadinti Jo noro, tai yra ženklas, kad gaunančiojo noras dar nėra tobulas. Meldžiamės „Tebūnie noras viršuje“, ir susiformuoja mūsų noras, kuris tampa tikru noru ir vertu kli, gebančiu priimti Aukštesnįjį gėrį.
Drauge turime pasakyti, kad visi mūsų veiksmai, tiek blogi, tiek geri, kyla iš viršaus [tai vadinama asmeniniu Valdymu], juk viską daro Kūrėjas. Drauge reikia apgailestauti dėl blogų darbų, nors ir tai kyla iš viršaus. O protas įpareigoja [manyti], kad negalima apgailestauti, reikia pateisinti teismą, [pagal kurį] pas mus ateina blogi darbai. Priešingai, turime apgailestauti, kad Jis neduoda mums daryti gerų darbų. Tai bausmės rezultatas – tai yra kad mes neverti tarnauti Karaliui. Jei viskas yra kontroliuojama, kaip galima sakyti, kad mes neverti, juk nėra jokio veiksmo apačioje? Todėl mums duodamos blogos mintys ir norai, kurie atitolina mus nuo Kūrėjo darbo, nes mes neverti Jam tarnauti. Dėl to kyla to malda, ir tai yra ištaisymo vieta, kad taptume verti ir gebantys priimti Karaliaus darbą.
Iš čia tampa aišku, kaip susijusi malda, baisu pagalvoti, su kokia nors nelaime. O bausmės, be abejonės, yra ištaisymas. Juk egzistuoja taisyklė, kad bausmė yra ištaisymas. Tokiu atveju, kaipgi meldžiamės, kad Kūrėjas anuliuotų mūsų ištaisymą, kaip aiškina mūsų išminčiai apie eiles: „Ir bus pažemintas tavo brolis tavo akyse“[5], kad primuštas jis [vadinasi] tavo broliu[6].
Turime žinoti, kad malda ištaiso žmogų labiau nei bausmės. Todėl kai malda atskleidžiama vietoj bausmės, pašalinamos kančios ir suteikia maldai jos vietą, kad ji ištaisytų kūną. Mūsų išminčiai sakė: „Nusipelnė – per Torą, nenusipelnė – per kančias.“ Turime žinoti, kad Toros kelias yra sėkmingesnis ir naudingesnis nei kančių kelias, nes kelim, kurie bus pajėgūs priimti Aukštesniąją šviesą, yra platesni, ir dėl jų galima nusipelnyti susiliejimo su Kūrėju.
Tai vadinama „Verčia jį, kol jis pasakys: aš noriu“³⁵². Kitaip tariant, Kūrėjas sako: „Aš trokštu žemesniųjų veiksmų.“
Malda yra tai, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kūrėjas trokšta teisuolių maldos“[7], nes per maldą paruošiame kelim, kad Kūrėjas galėtų vėliau perduoti Aukštesnįjį gėrį, juk [jau] yra kli, galintis priimti gėrį.