66. Apie Toros dovanojimą. 1.

Išgirsta 1948 m. Šavuoto šventės vaišių vakarą[1]

Apie Toros dovanojimą, kuris įvyko stovint prie Sinajaus kalno. Tai nereiškia, kad Tora buvo dovanota [tik] vieną kartą, o paskui dovanojimas liovėsi. Juk dvasiniame pasaulyje niekas neišnyksta, nes dvasingumas yra amžinas reiškinys. Tik dėl to, kad iš Duodančiojo pusės mes nesame pasiruošę priimti Toros, sakome, kad nutraukimas gali būti iš Aukštesniojo pusės.

Tačiau tada, stovint prie Sinajaus kalno, Izraelis kaip visuma buvo pasiruošęs priimti Torą, kaip pasakyta: „Ir pakilo tauta po kalnu“[2] „kaip vienas žmogus su viena širdimi“[3]. Vadinasi, tada buvo pasiruošimas iš visos visuomenės, klal, pusės, nes ji turėjo tik vieną ketinimą, tik vieną mintį – gauti Torą. Tačiau iš Duodančiojo pusės nėra jokių pasikeitimų, Jis visada duoda, kaip sakė Baal Šem Tovas, kad žmogus privalo kiekvieną dieną klausyti dešimt priesakų ant Sinajaus kalno.

Tora vadinama gyvybės eliksyru ir mirties eliksyru. Reikia suprasti, kaip vienu metu gali būti du priešingi dalykai viename?

Reikia žinoti, kad negalime suvokti jokios tikrovės savaime, viską suvokiame tik per jutimo organus. O tikrovė, kokia ji yra pati savaime, visiškai mūsų nedomina. Todėl nesuvokiame pačios Toros, suvokiame tik savo pojūtį. Visi mūsų įspūdžiai – tik pagal mūsų jausmus.

Todėl kai žmogus studijuoja Torą ir Tora jį atitolina nuo meilės Kūrėjui, ši Tora, be jokios abejonės, vadinama „mirties eliksyru“. Ir atvirkščiai, jei Tora, kurią jis studijuoja, priartina jį prie meilės Kūrėjui, ji, be jokios abejonės, vadinama „gyvybės eliksyru“. Tačiau Tora pati savaime, tai Toros tikrovė pati savaime, be žemesniojo ryšio, kurį jis turi suvokti, laikoma šviesa be kli, kuriame nėra jokio suvokimo. Todėl, kalbant apie Torą, turimi omenyje pojūčiai, kuriuos žmogus gauna iš Toros, nes tik jie kūriniams apibrėžia tikrovę.

Kai žmogus dirba dėl savo naudos, tai vadinama lo lišma. Tačiau iš lo lišma ateinama į lišma[4]. Todėl jei žmogus dar nenusipelnė gauti Toros, jis tikisi, kad nusipelnys gauti Torą kitais metais. Tačiau nusipelnęs tobulumo savybės lišma, jis nebeturi ką veikti šiame pasaulyje, nes jis ištaisė viską iki tobulos lišma būsenos.

Todėl kiekvienais metais yra Toros gavimo metas. Šis laikas palankus žadinimui iš apačios, nes tada pabunda toks metas, kai žemutiniams buvo atskleista Toros dovanojimo šviesa. Todėl yra žadinimas iš viršaus, kuris suteikia žemesniesiems jėgų, kurios leidžia jiems atlikti pasiruošimo gauti Torą veiksmus – kad būtų pasiruošę gauti Torą kaip tada.

Todėl jei žmogus eina keliu, kuriame lo lišma jį atves į lišma, tai jis eina tiesos keliu. Jis turi tikėtis, kad nusipelnė ateiti į lišma. Ir nusipelnys Toros gavimo.

Tačiau reikia rūpintis, kad tikslas visada būtų prieš jo akis, kitaip jis nueis priešinga kryptimi. Nes kūno šaknis – tai gavimo dėl savęs savybė. Todėl ji visada traukia prie savo šaknies, o tai būtent dėl gavimo, kas priešinga Torai, kuri vadinama „Gyvybės medžiu“. Todėl Tora tampa kūnui mirties eliksyru.