52. Nuodėmė nepanaikina priesako
Išgirsta 1943 m. gegužės 14 d.[1]
„Nuodėmė nepanaikina priesako, ir priesakas nepanaikina nuodėmės.“ [Dvasinio] darbo esmė ta, kad reikia eiti gėrio keliu. Tačiau blogis, esantis žmoguje, neleidžia jam eiti gėrio keliu. Bet reikia žinoti, kad žmogus neturi naikinti blogio, nes tai neįmanoma. Reikia tik nekęsti blogio, kaip sakoma: „Mylintys Kūrėją, nekęskite blogio.“[2] Taigi reikalinga tik neapykanta, nes neapykantos prigimtis yra atskirti tai, kas sujungta.
Todėl blogis neturi jokio savarankiško egzistavimo. Blogio egzistavimas priklauso nuo meilės blogiui arba neapykantos jam. Kitaip tariant, jei jis turi meilę blogiui, jis patenka į blogio valdas, o jei jis nekenčia blogio, jis išeina iš jo ribų ir blogis neturi jokios galimybės valdyti žmogų. Pasirodo, pagrindinis darbas – ne pati blogio esmė, o meilės ir neapykantos dydis. Todėl nuodėmė veda į nuodėmę.
Galima paklausti: kodėl jam priklauso tokia bausmė, juk kai žmogus iškrenta iš savo darbo, jam reikėtų padėti pakilti iš nuopuolio? Matome, kad jam dar prideda kliūčių, kad jis pultų dar žemiau už savo pirmąjį nuopuolį.
Kad žmogus pajustų neapykantą blogiui, jam duodama dar daugiau blogio, kad jis pajustų, kiek ši nuodėmė atitolina jį nuo Kūrėjo darbo. Nors jis atgailavo dėl pirmosios nuodėmės, tačiau atgaila vis dar buvo [nepakankama], kad suteiktų neapykantą blogiui. Todėl nuodėmė veda į nuodėmę. Ir kaskart jis atgailauja. Kiekviena atgaila suteikia jam neapykantos blogiui, kol prisipildys jo neapykantos blogiui dydis. Tada jis atitolsta nuo blogio, kaip pasakyta pirmiau, nes neapykanta veda prie atskirties.
Iš čia išplaukia, kad jei žmogus atskleidžia neapykantos mastą tiek, kad tai atvestų jį prie atskirties, jam nereikia ištaisymo „nuodėmė veda į nuodėmę“ formos. Savaime suprantama, jis išlošia laiko. Per tą laiką, kurį išlošė, jis prieina meilę Kūrėjui. Todėl pasakyta: „Mylintys Kūrėją, nekęskite blogio.“³²⁶ Tai reiškia, kad mes tik nekenčiame blogio, bet pats blogis lieka savo vietoje. Mums reikia tik neapykantos blogiui.
Tai kyla iš „Ir Tu sumenkinai jį [tai yra žmogų] šiek tiek prieš Visagalį“[3]. Tai yra prasmė to, ką gyvatė pasakė: „Ir būsite jūs, kaip Visagalis, pažinę gėrį ir blogį.“[4] Tai reiškia, kad žmogus deda pastangas ir nori suprasti, panašiai kaip Kūrėjas, visus Aukštesniojo valdymo kelius. Todėl „Žmogaus aistra žemina jį“[5]. Tai yra dėl to, kad jis nori viską suprasti išoriniu protu, ir jei to nesupranta, jis būna menkumo [būsenos].
Tiesa ta, kad jei žmogus pabudo, kad suvoktų ką nors, – tai ženklas, kad jis turi tai žinoti. Kai jis įveikia savo žinojimą – tai, ką jis nori suprasti, – ir priima viską tikėjimu virš žinojimo, tai vadinama „žema būsena, už kurią didesnės nėra žmogiškoje savybėje“. Pasirodo, kad tokiu dydžiu, kokiu jis reikalauja žinoti daugiau, jis priima tai tikėjimu virš žinojimo, – vadinasi, jis yra žemiausios būsenos.
Iš čia suprasime tai, ką paaiškino mūsų išminčiai apie eiles: „Šis vyras, Mozė, buvo nepaprastai kuklus“[6] – romus ir didelės kantrybės[7], tai reiškia, kad jis kentė niekšiškumą pačiu didžiausiu laipsniu.
Tai vadinama, kad Adam Rišon iki nuopuolio valgė nuo Gyvybės medžio ir buvo tobulos būsenos, bet negalėjo eiti toliau šios pakopos, kurioje jis buvo, nes nejautė jokio trūkumo savo būsenoje. Jis negalėjo atskleisti visų šventųjų vardų. Todėl „Baisus [Jo] darbas žmonėms“[8] padarė taip, kad jis valgytų nuo Gėrio ir Blogio Pažinimo medžio. Dėl šios nuodėmės visos šviesos jį paliko. Jis buvo priverstas pradėti savo darbą iš naujo.
„Apie tai kalba Šventasis Raštas, kad jis „buvo išvarytas iš Edeno sodo“. Nes jei jis paragaus nuo Gyvybės medžio – „ir gyvens amžinai“. Tai reiškia vidinę pasaulių dalį. Ten jis, jei įėjo, pasiliks amžinai. Tai yra jis vėl liks be chisarono. Kad jis galėtų nuolatos atskleisti šventuosius vardus, kurie atsiskleidžia dėl gėrio ir blogio ištaisymo, dėl to jis privalėjo valgyti nuo Pažinimo medžio.“
Tai panašu į žmogų, kuris nori duoti draugui didelę statinę, pilną vyno. O draugas turi tik mažą stiklinę. Ką jis daro? Jis pripila draugui vyno į mažą stiklinę. Tas nešasi stiklinę namo ir ten ją išpila. Paskui vėl eina su stikline. Vėl pripildo ją vyno. Vėl eina namo. Kol gauna visą statinę vyno.
Girdėjau kitą alegoriją, kurioje kalbama apie du draugus, iš kurių vienas tapo karaliumi, o antrasis buvo vargšas ir elgeta. Jis išgirdo, kad jo draugas tapo karaliumi. Tada elgeta nuėjo pas savo draugą karalių ir papasakojo jam apie savo sunkią padėtį. Karalius davė jam laišką, skirtą iždininkui, – kad per dvi valandas jis gautų tiek pinigų, kiek nori. Elgeta atėjo prie iždo su maža dėžute. Jis įėjo ir pripildė mažą dėžutę pinigų.
Jam išėjus, valdininkas trenkė per dėžutę. Tada visi pinigai nukrito ant žemės. Taip kartojosi kiekvieną kartą. Elgeta raudojo: už ką taip su juo elgiamasi? Galiausiai iždininkas pasakė: visi pinigai, kuriuos paėmei per visą laiką, yra tavo. Dabar pasiimk viską. Juk neturi indų [kelim] pasiimti iš iždo pakankamai pinigų. Tam ir buvo sugalvota ši gudrybė.