60. Priesakas, įvykdytas per nuodėmę

Išgirsta 1943 m. vasario 14 d.

Sąvoka „priesakas, įvykdytas per nuodėmę“ reiškia, kad kai žmogus imasi darbo dėl atlygio, tai dalijama į dvi dalis:

1. darbo priėmimas, ir tai vadinama „priesaku“;
2. ketinimas, tai yra atlygio gavimas. Tai vadinama „nuodėme“, nes gavimas perkelia jį iš šventumo į Sitrą Achrą. Kadangi visas pagrindas ir priežastis, kurie suteikė jam jėgų dirbti, buvo atlygis, todėl „priesakas, įvykdytas“ reiškia, kad tai, kas atvedė jį prie priesako įgyvendinimo, yra nuodėmė. Todėl tai vadinama „priesakas, įvykdytas“. Tai, kas veda prie šio priesako, – tai nuodėmė, kuri yra tik atlygis.

Patarimas: tegul atlieka savo darbą „tegul ateina, bet aš jo nepamatysiu“[1] savybėje. Tik visas ketinimas jo darbe – tas, kad pasaulyje padidėtų dangaus šlovė, kas vadinama, kad jis dirba, kad pakeltų Šchiną iš dulkių.

Žodžių „pakelti Šchiną“ prasmė ta, kad šventoji Šchina vadinama sielų visuma. Ji gauna Aukštesnįjį gėrį iš Kūrėjo ir jį perduoda sieloms. Duodantieji ir perduodantieji Aukštesnįjį gėrį sieloms vadinami „Kūrėjo ir Jo Šchinos vienybe“, ir tada Aukštesnysis gėris pritraukiamas žemesniesiems. Kai nėra vienybės, nėra pritraukiamas Aukštesnysis gėris žemesniesiems.

Kad būtų aiškiau: kadangi Kūrėjas nori suteikti malonumą Savo kūriniams, kaip Jis galvojo apie Aukštesniojo gėrio perdavimą, taip pat Jis galvojo ir apie Aukštesniojo gėrio gavimą. Tai reiškia, kad žemesnieji gautų Aukštesnįjį gėrį. Abu jie turėjo potencialo. Kitaip tariant, paskui ateis sielos, ir iš esmės jos gaus Aukštesnįjį gėrį.

Tas, kuris gauna Aukštesnįjį gėrį, yra potencialiai vadinamas „šventąja Šchina“, kadangi Kūrėjo mintis yra tobula tikrovė ir Jam nereikia praktinio įgyvendinimo.