42. Į ką darbe nurodo santrumpa Elul: „Aš pas savo Mylimąjį, o Mylimasis pas mane“

Išgirsta 1942 m. rugpjūčio 28 d.^[1]

Norint tai suprasti, reikia suprasti dar kelis dalykus:

1. Apie Malchujot (karūnavimus), Zichronot (prisiminimus), šofarot (šofaro garsus). Kokia prasmė mūsų išminčių žodžių „Anuliuok savo norą prieš Jo norą, kad Jis anuliuotų Savo norą prieš tavo norą“^[2]?
2. Tai, ką pasakė išminčiai: „Nusidėjėliai iš karto (užrašomi) mirčiai, o teisuoliai iš karto (užrašomi) gyvenimui.“^[3]
3. Tai, kas parašyta: „Geršono sūnūs: Livni ir Šimi.“^[4]
4. Tai, kas pasakyta „Zohar“ knygoje: „Jud – tai juodas taškas, kuriame nėra baltumo, lavnunit.“^[5]
5. Kaip pasakyta: „Aukštesniojo Malchut tampa žemesniojo Keter.“
6. Ką reiškia, kad džiaugsmas liudija apie darbą: ar jis yra tobulumo būsenos?

Visos šios sąvokos atsiranda pasiruošimo metu elulo mėnesį.

Norint suvokti tai, kas pasakyta pirmiau, reikia suprasti, koks yra kūrimo tikslas. Kaip pasakė [išminčiai], tai dėl Jo noro suteikti malonumą Savo kūriniams. Kad būtų ištaisyta ir nebūtų „gėdos duonos“ būsenos, įvyko apribojimas. Dėl apribojimo atsiranda ekranas, dėl kurio [mes] keičiame gavimo kelim į davimo. Paruošę kelim, kad jie būtų dėl davimo, tuoj pat gauname šviesą, paslėptą ir užslėptą Jo kūriniams. Tai reiškia, kad gauname gėrį ir malonumą, kurie slypi kūrimo sumanyme „suteikti malonumą Savo kūriniams“.

Dabar galima paaiškinti žodžius „Anuliuok savo norą prieš Jo norą“²⁸³. Tai reiškia, kad [reikia] anuliuoti norą gauti, kuris yra tavyje, prieš norą duoti, kuris yra Kūrėjo noras. Kitaip tariant, [reikia] kad žmogus anuliuotų meilę sau prieš meilę Kūrėjui, kas ir vadinama, kad jis anuliuos save prieš Kūrėją, ir tai vadinama „susiliejimo savybe“. Paskui Kūrėjas gali šviesti į tavo norą gauti, nes jis jau ištaisytas gavimo dėl davimo savybėje.

Todėl pasakyta: „Kad Jis anuliuotų Savo norą prieš tavo norą.“² Ką reiškia, kad Kūrėjas anuliuoja Savo norą, – tai yra kalbama apie apribojimą, kuris įvyko dėl formos skirtumų. Kitas reikalas, kai jau yra formos panašumas. Todėl dabar šviesa sklinda į žemesniojo norą, kuris gavo ištaisymą dėl davimo. Juk toks ir yra kūrimo tikslas – suteikti malonumą Savo kūriniams. Dabar tai gali būti įgyvendinama praktiškai.

Čia reikia paaiškinti žodžius „Aš pas savo Mylimąjį“⁶, tai yra „aš“ anuliuoja mano norą gauti prieš Kūrėją „visiškai davimo“ savybėje, jis nusipelno [būsenos] „o Mylimasis – pas mane“^[6], tai yra „o Mylimasis“, arba Kūrėjas, – „pas mane“. Tai reiškia, kad Jis suteikia man gėrį ir malonumą, slypintį kūrimo sumanyme. Kitaip tariant, tai, kas buvo iki dabar paslėpties ir apribojimo savybė, tapo veido atskleidimo savybe, tai yra atsiskleidžia kūrimo tikslas, kuris yra suteikti malonumą Savo kūriniams.

Reikia žinoti, kad davimo kelim vadinami jud-chei AVAJA vardu, ir tai švarūs kelim. Tokia yra prasmė žodžių: „Kiekvienas gaunantis gauna į švariausią indą.“^[7] Tada jis nusipelno [būsenos] „o Mylimasis – pas mane“. Jis suteikia jam visą gėrį, tai yra jis nusipelno veido atskleidimo.

Tačiau tam yra sąlyga, nes reikia nusipelnyti atskleidimo būsenos, kol žmogus gaus achoraim būseną, kuri yra veido paslėpties būsena, ir pasakys, kad jam veido atskleidimas taip pat svarbu. Vadinasi, jis bus džiaugsmo būsenos, tarsi jau būtų nusipelnęs veido atskleidimo būsenos.

Tačiau tai gali išsilaikyti, ir kad paslėpimas jam būtų kaip atskleidimas, tik kai žmogus dirba davimo savybėje. Tada žmogus gali pasakyti: „Koks man skirtumas, ką jaučiu dirbdamas, juk svarbiausia man yra tai, kad noriu duoti Kūrėjui, ir jei Kūrėjas supranta, kad Jam bus didesnis malonumas, jeigu dirbsiu achoraim savybėje, aš sutinku.“

Jeigu jis vis dar turi gavimo kibirkštis, jam kyla abejonių, ir jam tada sunku tikėti, kad Kūrėjas valdo pasaulį „geras ir kuriantis gėrį“ savybe. Tokia yra vardo AVAJA raidės jud prasmė , kuri yra pirmoji raidė, vadinama „juodu tašku, kuriame nėra baltumo“[8]. Vadinasi, ji visa yra tamsa ir veido paslėpimas.

Kitaip tariant, kai žmogus ateina į būseną, kurioje jis neturi jokios atramos, jo būsena tampa juoda, tai yra pati žemiausia Aukštesniojo pasaulio savybė, ir iš to atsiranda žemesniojo Keter, o Keter kli yra davimo kli.

Juk Aukštesniojo žemesnioji savybė – tai Malchut, kuri pati savaime nieko neturi, tai yra ji nieko neturi. Tik tokia forma ji vadinama Malchut. Vadinasi, jeigu ji priima Aukštesniąją Malchut, esančią „kad ji nieko neturi“ savybėje, su džiaugsmu, vėliau iš to kyla Keter savybė, kuri yra davimo kli ir pats švariausias indas. Kitaip tariant, tai, kad jis gavo Malchut savybę priešaušrio tamsos šacharit forma ir vėliau tampa Keter kli savybe, kuri yra davimo kli.

Apie tai pasakyta: „Juk tiesūs Kūrėjo keliai, teisuoliai praeis jais, o nusidėjėliai suklups.“^[9] Tai reiškia, kad nusidėjėliai, kurie yra gavimo kelim valdžioje, privalo nukristi ir „atsigulti po savo našta“^[10], kai pasiektų šią būseną. Tuo tarpu teisuoliai, kurie yra davimo savybėje, dėl to pakyla, tai yra nusipelno davimo kelim. Reikia suprasti, kad nusidėjėliai – tai [žmonės], kurių širdyse dar neįsitvirtino suvokimas, jog reikia dirbti, kad nusipelnytų davimo kelim. Teisuoliai – žmonės, kurių širdyse jau įsitvirtino, kad reikia nusipelnyti davimo kelim, bet kurie dar negali [to] pasiekti.

Tai, kaip pasakyta „Zohar“ knygoje, ką šventoji Šchina pasakė rabi Šimonui bar Jochajui: „Nėra vietos, kur aš galėčiau pasislėpti nuo tavęs.“ Todėl ji atsiskleidžia jam. Todėl rabi Šimonas bar Jochajus pasakė: „Todėl – pas mane Jo noras.“^[11] Todėl: „Aš pas savo Mylimąjį, o Mylimasis – pas mane.“^[12] Tada jis duoda vav-chei savybei, tai reiškia, kad „vardas nėra tobulas, ir sostas nėra tobulas, kol susijungia chei ir vav“^[13]. Čia chei vadinamas „noru gauti“, yra galutinis kli, ir vav užpildys chei, ir tada ateis Galutinis Ištaisymas.

Tokia [eilių] prasmė: „Teisuoliai iš karto [užrašomi] gyvenimui.“^[14]

Kitaip tariant, žmogus pats turi pasakyti, į kokią knygą jis nori, kad užrašytų jo vardą, – į teisuolių knygą, tai yra jis nori, kad jam suteiktų davimo norą, arba ne. Juk žmogus turi daug pojūčių, susijusių su noru duoti. Kitaip tariant, kartais žmogus sako: „Tiesa, aš noriu, kad man būtų suteiktas noras duoti, bet ne visai anuliuojant norą gauti.“ O jis trokšta dviejų pasaulių, tai reiškia, kad norą duoti nori gauti dėl savo malonumo.

Tačiau į teisuolių knygą užrašomi tik tie, kurių noras – pakeisti visus savo gavimo kelim, kad jie būtų tik davimo savybėje, negaudami sau nieko. Ir kad jis neturėtų galimybės pasakyti: „Jei būčiau žinojęs, kad gavimo noras turi būti anuliuotas, nebūčiau to meldęs“ [kad vėliau nekalbėčiau apie tai: „Jei būčiau tai žinojęs, būčiau neprisiekęs“^[15]]. Todėl jis turi aiškiai pasakyti, koks jo ketinimas, kad jį įrašytų į teisuolių knygą ir kad vėliau nepareikštų pretenzijų.

Reikėtų žinoti, kad [dvasinio] darbo kelyje „teisuolių knyga“ ir „nusidėjėlių knyga“ yra viename žmoguje. Kitaip tariant, žmogus pats turi pasirinkti ir visiškai aiškiai žinoti, ko jis nori. Nes sąvokos „nusidėjėliai“ ir „teisuoliai“ – turima omenyje viename kūne.

Todėl žmogus turi pasakyti, ar jis nori, kad jį įrašytų į teisuolių knygą, kad „iš karto būtų [įrašytas] į gyvenimą“, tai yra būtų sujungtas su Gyvybės šaltiniu, nes jis nori viską daryti dėl Kūrėjo.

Analogiškai, kai jis ateina užsirašyti į nusidėjėlių knygą, – ten užrašomi tie, kurie nori gauti dėl savo naudos, – jis sako, kad jį užrašytų „iš karto mirčiai“, tai yra kad noras gauti dėl savęs būtų panaikintas ir būtų jam kaip miręs.

Tačiau kartais žmogus abejoja, kitaip tariant, nenori, kad iš karto, vienu metu, būtų anuliuotas jo gavimo noras. Kitaip sakant, jam sunku iš karto apsispręsti, kad visos jo gavimo kibirkštys būtų [užrašytos] „iš karto mirčiai“. Tai yra jis nesutinka, kad visi norai gauti būtų anuliuoti vienu metu. Jis nori, kad gavimo kibirkštys būtų anuliuotos palaipsniui, o ne iš karto, vienu metu, tai yra kad iš dalies veiktų gavimo kelim ir iš dalies – davimo.

Pasirodo, kad šis žmogus neturi tvirtos ir aiškios nuomonės. O tvirta nuomonė – kai, viena vertus, jis tvirtina „Viskas mano“, tai yra viskas – dėl noro gauti, kita vertus, jis tvirtina „Viskas dėl Kūrėjo“. Tai vadinama „tvirta nuomone“.

Bet ką žmogus gali padaryti, jei kūnas nesutinka su jo nuomone – su tuo, kad jis nori, jog viskas būtų dėl Kūrėjo? Tada galima sakyti, kad žmogus daro viską pagal savo galimybes, kad viskas būtų dėl Kūrėjo. Tai yra meldžiasi Kūrėjui, kad Kūrėjas jam padėtų, kad jis galėtų praktiškai padaryti taip, kad visi jo norai būtų visiškai [nukreipti] į Kūrėją. Dėl to meldžiamės: „Prisimink mus dėl gyvenimo... ir užrašyk mus į gyvenimo knygą.“^[16]

Todėl pasakyta: Malchut. Tai yra jis prisiima juodą tašką, „kuriame nėra jokio baltumo“, tai reiškia: „Anuliuok savo norą, kad pakiltų prisiminimai apie jus prieš Mane, ir tada bus anuliuotas Jo noras prieš tavo norą. O kaip? Per šofarą, tai yra „motinos grožį šufra, tai reiškia, kad tai priklauso nuo sugrįžimo.“ Kitaip tariant, kai jis gauna priešaušrio tamsą, šacharit, reikia pasistengti, kad tai vyktų su pagarba, o ne su panieka, kas vadinama „motinos grožiu“. Tai yra, kad tai būtų grožio ir pagarbos forma.

Iš to, kas pasakyta, galima paaiškinti žodžius: „Geršono sūnūs: Livni ir Šimi.“^[17] Tai yra jei žmogus mato, kad jį išvarė, giršu, iš darbo, šis žmogus turi žinoti, kad tai dėl Livni, – kitaip tariant, jei jam duos „baltumą“, lavnunit, tai yra viskas, ką jis daro, švies jam ir jis pajus gerą skonį Toroje ir maldoje, tada žmogus pasiruošęs klausytis, studijuoti Torą ir priesakus.

Todėl pasakyta Šimi. Tai yra būtent baltumo, lavnunit, forma jis gali išgirsti lišmoa. Tačiau dirbdamas jis mato juodumo formą ir negali sutikti paklusti ir priimti šį darbą.

Todėl jis turi būti išvarytas iš karališkųjų rūmų, nes Aukštesniosios Malchut priėmimas turi būti nuolankumas be jokių sąlygų. Jei žmogus sako, kad jis pasiruošęs priimti šį darbą tik su sąlyga, kad tai bus baltumo forma, tai yra kad diena jam šviestų, – tuo atveju, jei darbas jam atsivers juodu pavidalu, jis su tuo nesutinka, – šiam žmogui nėra vietos karališkuosiuose rūmuose.

Juk į karališkuosius rūmus leidžiama įeiti tiems žmonėms, kurie nori dirbti dėl davimo. O kai žmogus dirba dėl davimo, jam nesvarbu, ką jis pats jaučia dirbdamas. Juk net būdamas būsenos, kai mato juodumo formą, jis tuo nesimėgauja, nes trokšta tik to, kad Kūrėjas duotų jam jėgos, leidžiančios įveikti visas kliūtis. Kitaip tariant, jis neprašo Kūrėjo suteikti jam baltumo formą, – tegul suteikia jam jėgą, leidžiančią įveikti visas paslėptis.

Todėl žmonės, kurie nori dirbti dėl davimo, – ir jei jis visą laiką bus baltumo, lavnunit, būsenos, baltumas leidžia žmogui tęsti darbą. Juk kai jam šviečia, žmogus gali dirbti net gavimo dėl savęs savybėje. Todėl žmogus niekada neturės galimybės sužinoti, ar jis dirba švaroje, ar ne. Tai veda prie to, kad jis niekada negalės nusipelnyti susiliejimo su Kūrėju.

Todėl iš viršaus jam duodamos juodumo, šacharit, formos. Tada jis mato, ar jis dirba švaroje. Kitaip tariant, jei net juodumo būsenos jis gali džiaugtis, tai yra požymis, kad jis dirba švaroje. Juk žmogus turi džiaugtis ir tikėti, kad iš aukščiau jam buvo suteikta galimybė tapti galinčiu dirbti dėl davimo.

Mūsų išminčiai sakė: „Nepasotinamumas veda į pyktį.“ Tai reiškia, kad tas, kuris pasinėręs į gavimą dėl savęs, pyksta, jis visada jaučia trūkumą, nes jam trūksta jo gavimo kelim užpildymo. O tas, kuris nori tobulėti davimo savybėje, turi nuolat džiaugtis – tai yra visose formose, kurios pas jį ateina, jis turi džiaugtis, nes neturi jokio ketinimo gauti dėl savęs.

Todėl jis sako, kad jei jis iš tikrųjų dirba dėl davimo, jis, be abejonės, turi nuolat džiaugtis dėl to, kad nusipelnė suteikti malonumą savo Kūrėjui. Jei jis jaučia, kad jo darbas kol kas nėra dėl davimo, vis tiek turi toliau būti džiaugsme. Juk iš savo pusės žmogus sako, kad nenori nieko sau, ir džiaugiasi tuo, kad noras gauti negali mėgautis šiuo darbu. Iš to jis turi gauti džiaugsmo.

Jei jis mano, kad iš šio darbo kas nors išeis ir jo paties naudai, jis jau suteikia galimybę Sitra Achrai įsikibti į jo darbą. Tai sukelia jam liūdesį ir pyktį.