67. Venk blogio

 Išgirsta 1942 m., antrąją Sukoto šventės dieną Jeruzalėje[1]

 Reikia saugotis „Venk blogio“[2] ir laikytis keturių sąjungų.

1. Akių sąjunga: saugotis žiūrėjimo į moteris. Šis draudimas kyla ne dėl to, kad gali sukelti [nuodėmingų] minčių. Įrodymas, kad šis draudimas galioja net šimtamečiui senoliui. Tikroji priežastis ta, kad tai kyla iš labai aukštos šaknies, nes šis atsargumas yra sukeltas to, kad jei jis nesaugos savęs, jis gali, baisu net pasakyti, pradėti žiūrėti į šventąją Šchiną. Ir gana tam, kas supranta.

2. Kalbos sąjunga. Tai reiškia, kad reikia būti atsargiems tiesos ir melo [atžvilgiu]. Juk išaiškinimai, kurie vyksta dabar, po Adom Rišon nuodėmės, – tai tiesos ir melo išaiškinimai. Iki Pažinimo medžio nuodėmės buvo išaiškinimai dėl kartaus ir saldaus. Kai išaiškinimas atliekamas tiesos ir melo atžvilgiu, tai yra visiškai kitaip. Juk kartais būna, kad pradžia yra saldi, o pabaiga – karti. Todėl paaiškėja, kad gali būti kartu, tačiau, nepaisant to, tai yra tiesa.

Todėl reikia saugotis išsižadėti savo žodžio, nors jis ir mano, kad apgaudinėja tik savo draugą. Tačiau reikia žinoti, kad kūnas tarsi mašina – kaip jis įpranta elgtis, taip ir elgiasi. Todėl kai jį pripratina prie melo ir apgaulės, jis nebegali elgtis kitaip. Todėl žmogus pats su savimi taip pat turi elgtis pagal melą ir apgaulę.

Išeina, kad žmogus priverstas apgaudinėti save ir negali pasakyti sau tiesos, nes tiesoje neranda ypatingo skonio.

Galima sakyti, kad tas, kuris mano, jog apgaudinėja draugą, iš tikrųjų apgaudinėja Kūrėją, nes už žmogaus kūno yra tik Kūrėjas. Juk iš kūrinio esmės [išplaukia], kad žmogus vadinamas kūriniu tik savęs atžvilgiu. Nes Kūrėjas nori, kad žmogus jaustųsi atskira nuo Jo realybe. Tačiau, be to, viskas laikoma „užpildyta žemė Jo šlovės“[3].

Todėl apgaudinėdamas draugą jis apgaudinėja Kūrėją. O kai nuvilia draugą, jis nuvilia Kūrėją. Todėl jei žmogus įpratęs kalbėti tiesą, tai atneš jam naudą Kūrėjo atžvilgiu. Tai yra jei jis pažadėjo ką nors Kūrėjui, tai pasistengs išpildyti savo pažadą, nes jis nėra įpratęs laužyti savo žodžio. Dėl to jis nusipelno [būsenos] „Kūrėjas – tavo šešėlis“[4]. Juk jei žmogus išpildys tai, ką sakė padarysiąs, Kūrėjas taip pat išpildys, kaip ir jis. „Palaimintas sakantis ir darantis.“[5]

Kalbos santūrumo [esmė] ta, kad nekalbėti apie viską, kas įmanoma, nes savo kalba jis atskleidžia širdį, o dėl to išoriniams yra galimybė prisikabinti. Nes kol žmogus nėra absoliučiai švarus, ir kai jis atskleidžia ką nors iš savo vidinės dalies, Sitra Achra turi jėgą kaltinti viršuje ir tyčiotis iš jo darbo. Ji sako: „Kokį gi darbą jis duoda aukščiau? Juk visas jo ketinimas šiame darbe – tik apačioje.“

Taip išsprendžiama didelė problema. Juk žinoma, kad „priesakas traukia priesaką“. Bet kodėl matome, kad žmogus dažnai iškrinta iš savo darbo?

Tai, kaip buvo pasakyta pirmiau, dėl to, kad Sitra Achra apkaltina ir šmeižia jo darbą. Paskui ji nusileidžia ir paima jo sielą. Tai yra po to, kai ji jau apšmeižė [jį] viršuje ir pasakė, kad jo darbas nešvarus ir jis dirba dėl savęs, ji nusileidžia ir paima jo gyvybės sielą paklaususi žmogaus: „Koks čia darbas?“ Todėl net jei jis gavo tam tikrą gyvenimo sielos švytėjimą, jis vėl tai praranda.

Patarimas – „dirbti kukliai“. Kad ji nežinotų apie jo darbą, kas vadinama „nuo širdies lūpoms neatskleidžiama“[6], ir tada Sitra Achra taip pat negali žinoti apie darbą, nes ji žino tik tai, kas atskleidžiama per kalbą ir veiksmą, – tik už to ji gali užsikabinti.

Reikia žinoti, kad pagrindinės kančios ir skausmo šaltiniai kyla dėl kaltintojų. Todėl, kiek įmanoma, reikia saugotis kalbų. Dar daugiau, reikia žinoti: net kasdieniuose pokalbiuose tai, kas paslėpta širdyje, vis tiek atsiskleidžia. Tokia prasmė žodžių „Mano siela išėjo dėl jo kalbų“[7]. Tai yra kalbos sąjunga, kurioje reikia būti atsargiems.

Didžiausią atsargumą reikia parodyti pakilimo metu, nes nuopuolio metu sunku dirbti su aukštais lygmenimis ir būti labai atsargiam.