38. Jaudulys prieš Kūrėją – tai jo turtas

Išgirsta 1947 m. kovo 31 d.^[1]

„Turtu“ vadinamas indas, kli, į kurį talpinamas turtas. Pavyzdžiui, grūdus deda į svirną, o vertingus daiktus deda į patikimesnę vietą. Kitaip tariant, bet koks daiktas, kurį gauname, vadinamas pagal jo santykį su šviesa. Indas turi būti toks, kad galėtų priimti šiuos daiktus, – kaip mokomės, kad „nėra šviesos be kli“. Tai taikoma net materialiajam pasauliui.

Tačiau kas dvasiniame pasaulyje yra indas kli, galintis talpinti tą dvasinį gėrį, kurį Kūrėjas nori [mums] duoti, kad šis kli atitiktų šviesą? Tai yra kaip materialiajame pasaulyje, kur indas, atitinkantis tai, kas į jį talpinama, reikalauja bendro santykio. Panašiai kaip negalime pasakyti, kad turime vyno atsargų, saugomų taip, kad jis nesugestų, ir supylėme juos į naujus maišus. Miltų atsargas laikome statinėse. Juk vyno indai – tai statinės ir ąsočiai, o miltų indai yra maišai, ne statinės. Ir panašiai.

Iš to, kas pasakyta, kyla klausimas: kas yra dvasinis indas, kad iš šių kelim būtų galima sukurti dideles Aukštesniojo gėrio atsargas? Žinome, kad labiau nei veršiukas nori žįsti [pieną], karvė nori maitinti. Juk Kūrėjo noras – suteikti malonumą Savo kūriniams, o apribojimo priežastis, kaip kad turime tikėti, kad tai mums į naudą. Priežastis, be abejonės, yra ta, kad neturime atitinkamų kelim, kuriuose galėtų būti Aukštesnysis gėris, panašiai kaip materialūs indai, kurie turi atitikti tai, kas juose talpinama. Todėl turime pasakyti, kad, pridėję kelim, [mes] turėsime, kur laikyti papildomą Aukštesnįjį gėrį.

Į tai atsakoma: „Kūrėjo ižde nėra nieko, išskyrus jaudulį prieš dangų.“^[2]

Tačiau reikia paaiškinti, kas yra jaudulys. Tai kli, kuriuo kaupiamas turtas, talpinant į jį visus svarbius dalykus. Ir [Baal Sulamas] pasakė, kad jaudulys – tai, kas pasakyta apie Mozę, kaip mūsų išminčiai pasakė: „Už atlygį „ir paslėpė Mozė savo veidą, nes bijojo pažvelgti“^[3] jis nusipelnė: „Ir Kūrėjo atvaizdą mato jis.“^{[4], [5]} Jaudulio prasmė ta, kad jis bijo šio didžiulio malonumo, kuris ten yra, ir negalės jo gauti dėl davimo. Dėl to, kad turėjo jaudulį, jis sukūrė sau kli, į kurį galėjo gauti Aukštesnįjį gėrį.

Tame slypi žmogaus darbas, o visa kita priskiriame Kūrėjui. Skirtingai nuo jaudulio, nes jaudulio prasmė – nieko negauti. Tai, ką Kūrėjas duoda, Jis duoda tik tam, kad gautume. Tai vadinama „Viskas dangaus rankose, išskyrus jaudulį prieš dangų“²⁵¹.

Šio kli mums reikia, kitaip būsime vadinami kvailiais, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kas yra kvailys? Tas, kuris praranda tai, ką jam duoda.“^[6] Tai reiškia, kad Sitra Achra paima iš mūsų Aukštesnįjį gėrį, jei negalime sukurti ketinimo dėl davimo, tada tai patenka į gavimo kli, tai yra į Sitra Achrą ir nešvarą.

Tai vadinama „Ir saugokite neraugintą duoną“^[7]. Nes „saugoti“ reiškia jaudulį. Nors šviesos prigimtis yra saugoti save, o tai reiškia, kad prieš tai, kai žmogus panoro gauti šią šviesą gavimo kelim, šviesa pasitraukia, – vis dėlto pats žmogus turi tai daryti kiek įmanoma, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Saugokite save iš apačios šiek tiek, ir Aš labai stipriai saugosiu jus iš viršaus.“

Iš čia paaiškėja, kad žmogus turi visada prisiminti priežastį, įpareigojančią jį studijuoti Torą ir priesakus. Todėl mūsų išminčiai paaiškino: „Kad jūsų šventumas būtų dėl Mano vardo“, o tai reiškia, kad Aš būsiu jūsų priežastis. Visas jūsų darbas yra tas, kad norite suteikti Man malonumą, tai yra kad visi jūsų veiksmai būtų dėl davimo.

Kaip pasakė mūsų išminčiai: „Tas, kuris įtrauktas į šmira laikymąsi, yra įtrauktas į zchira, „atsiminimo“^[8], laikymąsi.“ Tai reiškia: visi tie, kurie laikosi Toros ir priesakų su ketinimu pasiekti „atsiminimą“, kas vadinama „Kai aš prisimenu jį, jis neleidžia man miegoti“^[9]. Vadinasi, pagrindinis laikymasis vyksta, kad būtų pelnytas „atsiminimas“.

Kitaip tariant, jo noras prisiminti Kūrėją veda jį prie Toros ir priesakų laikymosi. Pagal tai, Toros ir priesakų laikymosi pagrindas ir priežastis yra Kūrėjas. Juk be to žmogus negali prilipti prie Kūrėjo, nes „negaliu Aš ir jis būti vienoje vietoje“^[10] dėl formos skirtumo.

Priežastis, dėl kurios atlygis ir bausmė nėra atskleisti, ir reikia tik tikėti atlygiu ir bausme, yra susijusi su tuo, kad Kūrėjas nori, jog visi dirbtų dėl Jo, o ne savo naudai. Tai yra formos skirtumas Kūrėjo atžvilgiu. Jei atlygis ir bausmė būtų akivaizdūs, žmogus dirbtų iš egoistinės meilės. Tai yra kad Kūrėjas jį mylėtų. Arba iš neapykantos sau pačiam, tai yra jis bijotų, kad Kūrėjas jo nekęs. Išeina, kad visa darbo priežastis yra tik pats žmogus, o ne Kūrėjas. Kūrėjas nori, kad Jis būtų priežastis, kuri jį įpareigoja.

Iš to išplaukia, kad jaudulys pasireiškia būtent tada, kai žmogus suvokia savo žemumą ir sako, kad tai, jog jis tarnauja Karaliui, – tai yra kad jis nori Jam duoti, – jam yra didelė garbė. Jis negali teisingai įvertinti, kad pasakytų, kiek jam svarbi ši tarnystė. Juk [kai kalbama] apie svarbų žmogų, tai, ką jam duoda, laikoma, tarsi tas [tai yra duodantysis] būtų gavęs iš jo. Be abejo, pagal žmogaus žemumą, kiek jis pats jį jaučia, tiek jis gali pradėti vertinti Kūrėjo didybę, ir jame pabus noras Jam tarnauti. Jei žmogus yra arogantiškas, apie tokį Kūrėjas pasakė: „Negaliu Aš ir jis būti vienoje vietoje.“²⁵⁹

Todėl kvailys ir nusidėjėlis, ir akiplėša paminėti kartu^[11]. Priežastis ta, kad jis neturi jaudulio, tai yra jis negali nusižeminti prieš Kūrėją ir pasakyti, kad jam bus didelė garbė Jam tarnauti be jokio atlygio. Tada jis negali gauti iš Kūrėjo išminties Chochmos savybės. Tada jis lieka kvailiu. O kvailys yra nusidėjėlis, kaip paaiškino mūsų išminčiai: „Žmogus nepadarys nuodėmės, jei į jį neįeis kvailumo dvasia.“^[12]