16. Ką darbe reiškia „Kūrėjo diena ir Kūrėjo naktis“?

Išgirsta 1941 m. Jeruzalėje[1]

Mūsų mokytojai pasakė apie Šventojo Rašto žodžius: „Vargas tiems, kas trokšta Kūrėjo dienos! Kam ji jums, Kūrėjo diena? Tai tamsa, o ne šviesa!“[2] Alegorija apie šikšnosparnį, kuris laukė dienos. Gaidys pasakė šikšnosparniui: „Aš laukiu dienos, nes tai mano šviesa. O kam tau šviesa?“[3] Tai reiškia: jei šikšnosparnis neturi akių, kad matytų, ką išloš iš saulės šviesos? Juk atvirkščiai, tam, kuris neturi akių, saulės šviesa sukelia dar didesnę tamsą.

Reikia suprasti šią alegoriją, tai yra kaip akys susijusios su matymu Kūrėjo šviesoje, kuri Šventajame Rašte vadinama „Kūrėjo diena“. Apie tai kalba šikšnosparnio pavyzdys: tai yra tas, kuris neturi akių, lieka tamsoje. Be to, verta suprasti, kas yra Kūrėjo diena ir kas yra Kūrėjo naktis. Koks skirtumas tarp jų? Galima dar suprasti, kad „žmonių diena“ mūsų apibūdinama pagal saulės švytėjimą, bet „Kūrėjo diena“ – kaip ją atpažinti?

Atsakymas: panašiai kaip saulės atskleidimas. Tai yra kai saulė šviečia žemei, vadiname tai „diena“. Kai saulė nešviečia, tai vadinasi „tamsa“. Taip ir su Kūrėju – „diena“ vadinamas atskleidimas, o „naktimi“ vadinama veido paslėptis. Kitaip tariant, kai yra veido atskleidimas ir tai jam aišku kaip dieną, tai vadinama diena. Mūsų išminčiai paaiškino posmą: „Su šviesa pakyla žudikas, numarina vargšą ir skurdžių, o naktį jis – kaip vagis.“[4] Iš to, kas pasakyta: „O naktį jis – kaip vagis“, išeina, kad šviesa – tai diena. Pasakyta taip: „Jei tau aišku kaip dieną, kad jis atėjo sielų, jis – žudikas, ir galima išgelbėti jį jo siela.“[5] Taigi matome, kad „diena“, Gmara, vadina tai, kas aišku kaip dieną.

Išeina, kad „Kūrėjo diena“ reiškia, kad taps aišku, jog Kūrėjo valdymas pasaulyje vyksta pagal savybę „geras ir kuriantis gėrį“. Pavyzdžiui, melsdamasis jis iškart gauna atsakymą į savo maldą bei tai, ko nori, dėl ko meldėsi. Kad ir kur jis kreiptųsi, jam visur sekasi. Tai vadinasi „Kūrėjo diena“.

O tamsa, tai yra naktis, suvokiama kaip veido paslėptis. Tai sukelia abejonių Valdymu savybe „geras ir kuriantis gėrį“ ir pašalinių minčių. Kitaip tariant, Valdymo paslėptis sukelia jam visas šias pašalines nuomones ir mintis. Tai vadinasi tamsa ir naktimi. Kitaip tariant, žmogus išgyveną būseną, kurioje jaučia, jog pasaulis aptemo jo akyse.

Taip reikia paaiškint tai, kas pasakyta [Šventajame Rašte]: „Vargas tiems, kas trokšta Kūrėjo dienos! Kam ji jums, Kūrėjo diena? Tai tamsa, o ne šviesa!“[6]

Reikalas tas, kad tie, kurie laukia Kūrėjo dienos, turima omenyje, kad jie laukia, kol taps verti tikėjimo virš žinojimo savybės. Tiek, kad tikėjimas bus toks tvirtas, lyg tai jie matytų savo akimis ir puikiai žinotų, kad taip yra. Tai yra kad Kūrėjas valdo pasaulį savybe „geras ir kuriantis gėrį“.

Kitaip tariant, jie nenori, kad jie pamatytų, kaip Kūrėjas valdo savybe „geras ir kuriantis gėrį“. Juk matymas prieštarauja tikėjimui. Kitaip tariant, tikėjimas turi savo vietą ten, kur jis prieštarauja protui. Ir [kai] žmogus daro ką nors, kas prieštarauja protui, tai vadinama „tikėjimu virš žinojimo“. Kitaip sakant, jie tiki, kad Kūrėjas kūrinius valdo savybe „geras ir kuriantis gėrį“. O į tai, kad jie nemato to aiškiu žinojimu, jie nesako Kūrėjui: „Mes norime matyti savybę „geras ir kuriantis gėrį“ viduje proto.“ Jie nori, kad tai liktų juose, tikėjimo virš žinojimo savybėje.

Tačiau jie prašo Kūrėjo duoti jiems jėgų, kad tas tikėjimas būtų tiek tvirtas, lyg tai jie matytų žinojimo viduje. Tai yra kad nebūtų skirtumų tarp tikėjimo ir žinojimo prote. Tai vadina jie, tai yra tie, kurie nori būti susilieję su Kūrėju, „Kūrėjo diena“.

Kitaip sakant, jei jie pajaus tai žinojimo savybėje, tai Kūrėjo šviesa, vadinama „Aukštesniuoju gėriu“, nueis į gaunančiuosius kelim, vadinamus „atskyrimo kelim“. Šito jie nenori, nes tai nueis į norą gauti, kuris priešingas šventumui, o jis priešinasi norui gauti savo naudai. Juk jie nori būti susilieję su Kūrėju. O tai įmanoma tik per formos panašumą.

Tačiau tam pasiekti, tai yra kad žmogus turėtų norą ir siekį susilieti su Kūrėju, – kadangi žmogus yra sukurtas su prigimtiniu noru gauti tik savo naudai, tokiu atveju kaip galima pasiekti tai, kas priešinga [jo] prigimčiai?

Todėl žmogus privalo atlikti didelį darbą, kad gautų antrąją prigimtį, tai yra norą duoti. Turėdamas norą duoti – kai žmogus tapo to vertas – jis gali gauti Aukštesnįjį gėrį nepadarydamas žalos. Juk visa žala daroma tik dėl noro gauti dėl savęs. Tai yra net kai jis daro ką nors dėl davimo, ten yra vidinė minties pusė, kad ką nors gaus, kažkokią kompensaciją už davimo veiksmą, kurį dabar atlieka.

Taigi, žmogus nesugeba padaryti ko nors, jei negaus ko nors už savo veiksmą. Tai yra jis turi mėgautis. O bet kokio malonumo, kurį žmogus gauna savo naudai, atveju dėl šio malonumo turi atitrūkti nuo gyvenimo šaltinio. Tada jis nebėra susiliejęs su Kūrėju, nes susiliejimas matuojamas formos panašumu. Todėl negali būti gryno davimo be gavimo priemaišų, dirbant savo jėgomis.

Todėl tam, kad žmogus turėtų davimo jėgų, mums reikalinga antroji prigimtis, kad žmogus turėtų jėgos, leidžiančios pasiekti formos panašumą. Tai yra kaip Kūrėjas yra duodantis ir nieko negauna, nes Jis, baisu pagalvoti, neturi chisarono.

Kitaip tariant, netgi tai, kad Jis duoda, nėra sukelta chisarono. Tai yra jeigu, baisu pagalvoti, Jam nėra kam duoti, Jis tai jaučia kaip chisaroną. Bet turime suprasti tai kaip žaidimą. Kitaip tariant, tai, kad Jis norėjo duoti, yra ne dėl to, kad Jam tai reikalinga; visa tai žaidimas.

Mūsų išminčiai sakė apie ponią, kuri paklausė, kuo užsiima Kūrėjas, sukūręs pasaulį. Atsakymas: „Sėdi ir žaidžia su leviatanu [„banginiu“], kaip pasakyta: „Leviataną šį Tu sukūrei, kad žaistum su juo“[7].“[8] Čia „leviatanas“ reiškia susiliejimo ir susijungimo savybę [pasakyta: „Pagal laisvą žmogaus vietą jo susijungimuose, lojot“.[9]]. Kitaip sakant, tikslas yra Kūrėjo susijungimas su kūriniais, ir tai tik žaidimas, ir tai nesusiję su noru ir poreikiu.

Skirtumas tarp žaidimo ir noro tas, kad viskas, kas pasireiškia nore, yra būtinybė, ir jei jis nepasiekia norimo, jis turi chisaroną. Tuo pat metu žaidime, net jei nepasiekė to, tai nelaikoma chisaronu. Kaip sakoma: „Tai, kad aš nepasiekiau to, apie ką galvojau, nieko baisaus.“ Tai yra ne taip svarbu, nes visas noras, kurį jis turėjo, buvo tik žaidimas, o ne rimta.

Taigi visiška tobulybė ateis, kai visas jo darbas bus absoliučioje davimo savybėje ir jis neturės jokio noro ir siekio gauti malonumą už savo darbą. Tai aukšta pakopa, juk ši savybė būdinga Kūrėjui. Tai vadinama „Kūrėjo diena“, nes Kūrėjo diena vadinamas tobulumas, kaip pasakyta: „Tegul užtemsta rytinės žvaigždės, tegul laukia šviesos, bet jos nėra.“[10] Čia šviesa laikoma tobulumu.

Kai žmogus pasiekia antrąją prigimtį – tai yra norą duoti, kurį Kūrėjas suteikia po pirmosios prigimties, tai yra noro gauti, – ir dabar gauna norą duoti, tada žmogus gali tarnauti Kūrėjui tobulume. Tai laikoma Kūrėjo diena.

Todėl tas, kuris kol kas netapo vertas antrosios prigimties, kad galėtų tarnauti Kūrėjui savybėje „dėl davimo“, tikisi tapti vertas šios savybės, tai yra davimo savybės. Kitaip tariant, kai jis įdėjo pastangų ir padarė tai, ką gali padaryti, kad įgytų tos jėgos, laikoma, kad jis laukia Kūrėjo dienos, tai yra kad jis turės formos panašumą su Kūrėju. O atėjus Kūrėjo dienai, jis [būna] dideliame džiaugsme, tai yra džiaugiasi tuo, kad išėjo iš noro gauti dėl savęs, kuris skyrė jį nuo Kūrėjo, valdžios. Dabar jis susilieja su Kūrėju. Jis laiko, kad pakilo į pačią viršūnę.

Tuo pat metu tas, kuris dirba tik gavimo dėl savęs savybėje, atvirkščiai. Tai yra kol jis galvoja, kad už darbą gaus tam tikrą kompensaciją, jis džiaugiasi. O pamatęs, kad noras gauti negaus jokios kompensacijos už jo darbą, jis įeina į liūdesio ir tingulio [būseną]. Kartais jis prieina [būseną] „gailisi praeitų [gerų darbų]“[11] ir sako: „Su šiuo žinojimu aš neprisiekiau.“[12]

Tokiu atveju atvirkščiai – „Kūrėjo diena“, kai jis pasiekia davimo jėgą, jei jam pasakys, kad tai bus jo atlygis už tai, kad dabar studijuoja Torą ir priesakus, tada jis pasakys: „Tai yra man tamsa, o ne diena.“ Juk šis žinojimas atveda jį prie tamsos, kaip pasakyta pirmiau.