1. Nėra nieko, išskyrus Jį

Išgirsta 1944 m. vasario 6 d.^[1]

Pasakyta: „Nėra nieko, išskyrus Jį.“ Tai reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri turėtų galimybę ką nors padaryti prieš Kūrėjo valią. O to, kad žmogus mato, jog yra pasaulyje dalykų, neigiančių Aukštesniąsias jėgas [pažodžiui „aukščiausiąją palydą“], priežastis ta, kad tokia Kūrėjo valia. Tai yra ištaisymo būdas, vadinamas „kairė ranka atstumia, o dešinė priartina“^[2]. Kitaip tariant, tai, kad kairė atstumia, yra ištaisymo dalis. Tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja dalykai, skirti išvesti žmogų iš tiesaus kelio; jų veiksmai atstumia jį nuo šventumo.

Šių atstūmimų nauda ta, kad dėl jų žmogus gauna poreikį ir tobulą norą, kad Kūrėjas jam padėtų, nes kitaip jis mato, jog prapuolė. Maža to, kad jis nedaro pažangos darbe, dar ir mato, kad eina atgal. Tai yra net lo lišma [tai yra dėl savęs] jis neturi jėgų vykdyti Torą ir priesakus. Dėl tikrojo visų kliūčių įveikimo virš žinojimo jis gali vykdyti Torą ir priesakus. Bet ne visada jis turi jėgos veikti virš žinojimo. Kitaip jam teks, baisu pagalvoti, nusukti nuo Kūrėjo kelio, net lo lišma.

Visada jame „sulaužyto daugiau negu išlikusio“^[3]. Tai yra kritimų gerokai daugiau negu pakilimų. Be to, jis nemato, kad šios būsenos [kada nors] baigsis. Jis visada liks už šventumo ribų. Nes jis mato, kad net mažuose dalykuose jam sunku vykdyti [Torą ir priesakus], [ir jis gali dirbti] tik įveikimu virš žinojimo. Bet ne visada jis gali įveikti. Ir kuo gi tai baigsis?

Tada jis priima sprendimą, kad nėra nieko, kas jam gali padėti, be paties Kūrėjo. Tai priveda prie to, kad jo širdyje atsiranda tikrasis reikalavimas to, kad Kūrėjas atvertų jam akis ir širdį ir iš tikro priartintų jį prie amžino susiliejimo su Juo.

Taigi visi atstūmimai, kuriuos jis patyrė, buvo iš Kūrėjo. Tai yra ne dėl to, kad jis buvo negeras ir neturėjo gebėjimo įveikti. Žmonėms, kurie tikrai nori priartėti prie Kūrėjo ir kad jis nepasitenkintų mažu, kitaip tariant, kad neliktų mažo, neprotingo vaiko būsenos, iš aukščiau jam buvo duota pagalba, kad jis neturėtų galimybės pasakyti, kad, laimei, jis turi Torą ir priesakus bei gerus darbus. Ko jam dar trūksta?

Tai [vyksta] kaip tik tada, kai žmogus iš tikrųjų turi tikrą troškimą. Tada šis žmogus gauna pagalbą iš aukščiau ir jam visada parodoma, kiek daug trūkumų yra jo dabartinėje būsenoje. Tai yra jam siunčiamos mintys ir nuomonės, [nukreiptos] prieš [dvasinį] darbą. Taip yra tam, kad jis pamatytų, kad su Kūrėju jis nėra tobulas.

Kad ir kiek jis įveiktų, jis visada mato, kad jo būsena yra toliau nuo šventumo nei [visų] kitų dirbančių, kurie jaučiasi esantys tobuli su Kūrėju. O jis visada turi reikalavimų ir pretenzijų ir negali pateisinti Kūrėjo elgesio – kaip Jis elgiasi su juo.

Tai sukelia jam skausmą: kodėl jis nėra tobulas su Kūrėju? Jam kyla pojūtis, jog jis iš tikrųjų neturi nė dalelės šventumo. Nors jis kartais sulaukia kažkokio įkvėpimo iš viršaus, kuriam laikui tai jį atgaivina ir jis iš karto krinta. Tačiau tai yra priežastis suvokimo, kad tik Kūrėjas jam gali padėti, iš tikrųjų jį priartinęs.

Žmogus privalo visuomet eiti susiliejimo su Kūrėju keliu. Kitaip tariant, kad visos jo mintys būtų apie Jį. Tai yra net jei jis yra pačios blogiausios būsenos ir negali būti didesnio kritimo už šį, jis neturi išeiti iš Kūrėjo valdžios, tai yra [galvoti], kad yra kita jėga, kuri neleidžia pasiekti šventumo ir kuri gali kurti gėrį ar blogį. Tai reiškia, kad jis neturi galvoti, jog egzistuoja Sitra Achros jėga, kuri neleidžia žmogui daryti gerų darbų ir eiti Kūrėjo keliais, o viskas daroma tik Kūrėjo.

Kaip sakė Baal Šem Tovas, tas, kuris teigia, kad egzistuoja kita jėga pasaulyje, tai yra klipot, tas žmogus yra „ir tarnausite jūs kitiems dievams“ būsenos^[4]. Tai yra jis nusikalto ne mintimi, neigiančia Kūrėją, o galvojimu, jog egzistuoja kita valdžia ar jėga, išskyrus Kūrėją, – taip jis įvykdo nusikaltimą. Maža to, tas, kuris sako, kad žmogus turi savo valią, tai yra jis sako, kad vakar jis pats nenorėjo eiti Kūrėjo keliais, – tai taip pat vadinama, kad jis nusikalsta netikėjimu. Kitaip tariant, jis netiki, kad tik Kūrėjas valdo pasaulį.

Tačiau kai jis įvykdė kokį nors nusikaltimą, – nėra abejonės, kad jis privalo atgailauti ir gailėtis įvykdęs šį nusikaltimą, – taip pat reikia suvokti, kodėl jis privalo kentėti ir atgailauti: su kokiu momentu jis susieja nusikaltimo priežastį, ir būtent to jis turi gailėtis.

Tada žmogus privalo gailėtis ir pasakyti: nusikaltau dėl to, kad Kūrėjas numetė mane nuo šventumo į purviną vietą, išvietę, šiukšlyną. Kitaip tariant, Kūrėjas davė jam norą ir siekį kvėpuoti bei žaisti dvokiančioje vietoje.

[Galima pasakyti, kad knygose rašoma, jog kartais savo įsikūnijimų cikluose žmogus įsikūnija į kiaulę. Reikia paaiškinti, kad jis [tai yra Baal Šem Tovas] sako, jog žmogus gauna norą ir siekį gauti gyvybinių jėgų iš dalykų, apie kuriuos jau pasakė, kad tai šiukšlės, o dabar jis nori jais maitintis.]

Taip pat kai žmogus jaučia, kad yra pakilimo būsenos, ir jaučia tam tikrą skonį darbe, tegul nesako, kad „dabar aš esu būsenos, kai suprantu, jog verta būti Kūrėjo darbuotoju“. Jis turėtų žinoti, kad dabar jis pelnė palankumą Kūrėjo akyse, todėl Kūrėjas priartina jį ir jis jaučia darbo skonį. Tegul būna atsargus, kad niekuomet neišeitų iš šventumo, kalbėdamas, kad yra dar kažkas, kas veikia, be Kūrėjo.

 [Tačiau iš to išplaukia, kad palankumo Kūrėjo akyse pelnymas, arba atvirkščiai, nepriklauso nuo paties žmogus, viskas priklauso nuo Kūrėjo. Kodėl dabar jis pelnė palankumą Kūrėjo akyse, o vėliau – ne? Žmogus negali to suvokti išoriniu protu.]

Taip pat kai jis apgailestauja dėl to, kad Kūrėjas jo nepriartina, reikia būti atsargiam, kad nebūtų tai jo paties sąskaita, tai yra dėl to, kad jis toli nuo Kūrėjo, nes taip jis tampa gaunančiu savo naudai. O gaunantis – atskirtas [nuo Kūrėjo]. Jis turi apgailestauti dėl Šchinos tremties, tai yra kad ji sukelia Šchinos kančias.

Žmogus turi įsivaizduoti: panašiai kaip žmogui skauda koks nors mažas organas, skausmas vis tiek jaučiamas smegenyse ir širdyje, nes širdis ir smegenys yra žmogaus centras. Be abejonės, neįmanoma lyginti atskiro organo pojūčio su viso žmogaus centru, kuriame daugiausia ir jaučiamas skausmas.

Analogiškai yra ir su skausmu, kurį žmogus jaučia dėl to, kad yra toli nuo Kūrėjo. Kadangi žmogus yra tik atskiras šventosios Šchinos organas, nes šventoji Šchina yra Izraelio sielos bendrumas, individualaus skausmo pojūčio negalima lyginti su bendro skausmo pajautimu. Kitaip tariant, Šchinos kančia yra sukelta to, kad jos organai nutolę nuo jos ir ji negali jų maitinti.

[Verta pasakyti, kad yra toks išminčių posakis: „Kai žmogus kenčia, ką sako Šchina? Sunkumas mano galvoje“^[5].] Tuo, kad nepriskiria kančios dėl atitolimo sau, jis išsigelbėja nuo kritimo į noro gauti dėl savęs tinklą, kas yra atskyrimo nuo šventumo būsena.

Lygiai taip pat, kai žmogus jaučia, kad yra truputį priartėjęs prie šventumo. Kai jis džiaugiasi tuo, kad nusipelnė Kūrėjo palankumo. Tada jis taip pat privalo pasakyti, kad svarbiausia jo džiaugsme yra tai, kad džiaugiasi dabar viršuje, šventoji Šchina, nes ji galėjo priartinti atskirą organą prie savęs ir jai nereikia atmesti šio savo organo į išorę.

Dėl to, kad žmogus nusipelnė suteikti džiaugsmo Šchinai, džiaugsmą jaučia ir jis pats. Tai taip pat taikoma jau minėtam išskaičiavimui, nes tai, kad atskiras elementas jaučia džiaugsmą, yra tik bendro džiaugsmo dalis. Dėl šių išskaičiavimų jis praranda individualumą ir nepakliūva į Sitra Achros tinklus, tai yra į norą gauti dėl savęs.

Nors noras gauti yra būtinas, juk „tame yra visas žmogus“^[6], nes tai, kas yra žmoguje be noro gauti, nepriskiriama kūriniui, o mes tai priskiriame Kūrėjui. Tačiau noras gauti malonumą turi būti ištaisytas dėl davimo. Kitaip tariant, malonumas ir džiaugsmas, kuriuos priima noras gauti, turi būti su ketinimu, nes viršuje jaučia malonumą dėl to, kad kūriniai gauna malonumą. Juk tai ir yra kūrimo tikslas – suteikti malonumą Savo kūriniams. Tai vadinama „Šchinos džiaugsmu viršuje“.

Todėl žmogus privalo ieškoti būdų suteikti malonumą viršuje. Be abejonės, tai, kad jis patirs malonumą, sukels malonumą viršuje. Todėl jis visada stengiasi būti Karaliaus rūmuose, kad turėtų galimybę žaisti Karaliaus lobyne. Tai, be jokios abejonės, sukels pasitenkinimą viršuje. Vadinasi, visas siekis turi būti tik dėl dangaus.