7. Ką darbe reiškia, kad įprotis tampa antrąja prigimtimi?

Išgirsta 1943 m.[1]

Dėl įpročio, kai žmogus save prie ko nors pripratina, tas objektas ar reiškinys tampa jo antrąja prigimtimi. Todėl nėra tokio reiškinio, kurio realumo žmogus negalėtų pajusti. Tai yra nors žmogus neturi jokio pojūčio tame reiškinyje, priprasdamas prie jo pradeda jausti.

Verta žinoti, kad tarp Kūrėjo ir kūrinių pojūčiai skiriasi, nes kūriniai turi jaučiančiojo ir jaučiamojo, suvokiančiojo ir suvokiamojo sąvokas, kitaip tariant, yra jaučiančiojo savybė, bendra su tam tikra realybe. O realybė be jaučiamojo – tai tik pats Kūrėjas, kurio atžvilgiu „mintis [žmogiška] visiškai negali Jo suprasti“[2].

Tuo pat metu žmoguje visa jo tikrovė [suvokiama] per asmenį, kuris jaučia tikrovę. Analogiškai ir šios tikrovės tiesa vertinama kaip tiesa tik žmogaus, jaučiančio šią tikrovę, atžvilgiu. Kitaip tariant, tai, ką žmogus joje jaučia, jam yra tiesa. Tai yra jei jis jaučia kartų tikrovės skonį, kitaip sakant, jaučia save tam tikroje būsenoje, kurioje jam blogai, ir kankinasi dėl šios būsenos, šis žmogus darbe vadinamas nusidėjėliu, raša, nes jis kaltina maršija, Kūrėją. Juk jis vadinasi geru ir kuriančiu gėrį, nes duoda pasauliui tik gėrį, o pagal pojūčius žmogaus jaučia, kad gavo iš Kūrėjo priešinga, tai yra blogą būseną, kurios dabar yra apimtas.

Iš to, kas pasakyta, reikia suprasti mūsų išminčių žodžius: „Pasaulis buvo sukurtas arba visiškiems nusidėjėliams, arba visiškiems teisuoliams.“[3] Paaiškinimas, kaip pasakyta pirmiau: arba jis jaučia gerą skonį pasaulyje, pateisina Kūrėją ir sako: „Kūrėjas duoda pasauliui tik gėrį.“ Arba, jei jaučia kartų skonį pasaulyje, tada jis – nusidėjėlis, raša, nes kaltina maršija, Kūrėją.

Išeina, kad viskas matuojama žmogaus pojūčiais. Tuo metu kalbant apie Kūrėją negalima kalbėti apie visus šiuos pojūčius, kaip pasakyta Vienybės Giesmėje: „Koks Tu buvai, visada ir būsi, trūkumo ar pertekliaus nebus Tavyje.“[4] Todėl visi pasauliai ir visi pokyčiai turi vietą tik gaunančiųjų atžvilgiu, pagal žmogaus pažinimą.