6. Kas yra „atramos Toroje“ dvasiniame darbe?

              Išgirsta 1944 m.[1]

Kai žmogus studijuoja Torą ir nori pasiekti, kad visi jo veiksmai būtų dėl davimo, jis privalo stengtis, kad visada turėtų „atramas Toroje“. „Atramos“ – tai maitinančios [jėgos], tai yra meilė ir jaudulys, ir dvasios pakylėjimas, žvalumas ir kt. Visa tai jis turi imti iš Toros. Kitaip tariant, Tora turi jam duoti tokius rezultatus.

Jei žmogus studijuoja Torą ir neturi šių rezultatų, tai neįeina į Toros sąvoką. Nes „Tora“ vadinama šviesa, įsivilkusi į Torą. Kitaip tariant, mūsų išminčių žodžiai „Aš sukūriau blogio pradą ir sukūriau Torą kaip priešnuodį jam“[2] reiškia joje esančią šviesą, nes šviesa, esanti Toroje, sugrąžina prie šaltinio[3].

Be to, verta žinoti, kad Tora dalinama į dvi dalis:

1. Toros savybė,
2. Priesako savybė.

Iš tikrųjų, neįmanoma suprasti šių dviejų dalių, kol žmogus taps vertas eiti Kūrėjo keliais. Tai vadinama „Kūrėjo paslaptis – tiems, kurie dreba prieš jį“[4]. Juk kol žmogus yra pasiruošimo įeiti į Karaliaus rūmus etape, tiesos kelių suprasti neįmanoma.

Tačiau galima duoti pavyzdį taip, kad žmogus, esantis pasiruošimo etape, taip pat galėtų suprasti. Mūsų išminčiai sakė: „Pasakė rabis Josefas: „Priesakas gina ir gelbėja tą akimirką, kai žmogus jį studijuoja; Tora gina ir gelbėja ir tada, kai žmogus ją studijuoja, ir tada, kai jos nestudijuoja.“[5]

Reikalas tas, kad „tuo metu, kai ją studijuoja“ reiškia „kai jis turi tam tikrą šviesą“, ir šia šviesa, kurią jis pažino, jis gali naudotis, kol ji yra pas jį, ir dabar jis džiaugiasi šviesa, kuri jam šviečia. Tai vadinama „priesako savybe“, tai yra kol netapo vertas Toros savybės. Tik iš šviesos jis gauna šventumo gyvybinę energiją.

O Tora – kai jis pasiekė tam tikrą darbo kelią. Šiuo keliu, kurį pasiekė, jis gali naudotis, net jei jos nestudijuoja. Tai reiškia: net kai jis neturi šviesos. Tik švytėjimas iš jo išėjo, bet keliu, kurį jis pasiekė, jis gali naudotis, net švytėjimui jį palikus.

Drauge verta žinoti, kad savybė „priesako, kai jis studijuoja“ yra didesnė nei savybė „Tora, net kai jos nestudijuoja“. Tai reiškia, kaip pasakyta pirmiau, kad dabar jis gauna šviesą. Tai vadinama „studijuoja jį“, tai yra gavo jame esančią šviesą. Todėl priesakas, kai jame yra šviesa, svarbesnis negu Tora tuo momentu, kai jame nėra šviesos, tai yra kai jis neturi gyvybinės Toros energijos.

Nors, viena vertus, Tora svarbi, nes keliu, kurį jis pasiekė studijuodamas, jis gali naudotis, kita vertus, joje nėra gyvybinės energijos, vadinamos „šviesa“. O kai jis [užsiima] priesaku, jis iš tikrųjų gauna gyvybinę energiją, vadinamą „šviesa“. Šiuo požiūriu priesakas yra svarbesnis. Todėl, kai jis neturi gyvybinės energijos, jis yra nusidėjėlio būsenos. Todėl dabar jis negali pasakyti, kad Kūrėjas valdo pasaulį kaip geras ir kuriantis gėrį. Taigi, laikomas nusidėjėliu raš, nes jis kaltina maršija, savo Kūrėją, nes dabar jis jaučia, kad neturi jokios gyvybinės energijos ir neturi kuo džiaugtis, kad galėtų pasakyti, jog dabar jis dėkoja Kūrėjui už tai, kad Jis duoda jam gėrį ir pasitenkinimą.

Ir nekalbėk, kad jis turi pasakyti, jog tiki, jog Kūrėjas parodo savo valdymą kitiems kaip geras ir kuriantis gėrį. Juk Toros kelius priimame kaip mūsų organų pojūčius. Jei žmogus nejaučia gėrio ir malonumo, ką duoda jam tai, kad kitas žmogus turi gėrį ir malonumą?

Jei žmogus iš tikrųjų tikėtų, kad jo draugui Valdymas atsiskleidžia kaip geras ir kuriantis gėrį, tas tikėjimas jam turėtų atnešti džiaugsmą ir pasitenkinimą dėl to, kad jis tiki, jog Kūrėjas valdo pasaulį kaip geras ir kuriantis gėrį. Jei tai neduoda jam gyvybinės energijos ir džiaugsmo, kuo jam padės, jei jis pasakys, kad jo draugą Kūrėjas valdo kaip geras ir kuriantis gėrį?

Juk svarbiausia – ką žmogus jaučia kūne: gerai jam ar, baisu pagalvoti, bloga. O [jausti malonumą] dėl to, kad gera draugui, galima tik jei jis mėgaujasi tuo, kad draugui gerai. Kitaip tariant, mokomės apie kūno pojūčius, kad neturi reikšmės priežastys, svarbu tik tai, ar gerai jaučiamasi. Tada žmogus sako, kad Kūrėjas – geras ir kuriantis gėrį. O jei, baisu pagalvoti, jaučiasi blogai, jis negali pasakyti, kad Kūrėjas yra jam geras ir kuriantis gėrį.

Todėl, tik jei jis mėgaujasi tuo, kad draugui gerai, ir gauna pakylėtą nuotaiką ir džiaugsmą, nes draugui gera, tada galima sakyti, kad Kūrėjas valdo gėriu. O jei, baisu sakyti, jis nesidžiaugia ir jei iš tikrųjų jaučia, kad jam blogai, kaip jis gali pasakyti, kad Kūrėjas – geras ir kuriantis gėrį?

Todėl kai žmogus neturi gyvybinės energijos ir džiaugsmo, jis jau yra būsenos, kai neturi meilės Kūrėjui, kad galėtų pateisinti savo Kūrėją ir džiaugtis, kaip priklauso tam, kuris nusipelnė tarnauti didžiam ir svarbiam Karaliui.

Apskritai, verta pasakyti, kad Aukštesnioji šviesa yra absoliučioje ramybėje, visas aukščiausiųjų vardų išplitimas vyksta dėl žemesniųjų. Kitaip tariant, visi vardai, kuriuos turi Aukštesnioji šviesa, atsiranda dėl žemesniųjų pažinimo, tai yra kokie jų pažinimai, taip ir vadinasi Aukštesnioji šviesa.

Kitaip tariant, pagal tai, kaip žmogus pažįsta šviesą, tai yra pagal savo pojūčius, tokiu vardu jis jį vadina. Jei žmogus nejaučia, kad Kūrėjas jam ką nors duoda, kokį vardą jis gali duoti Kūrėjui, jei nieko iš jo negauna? Tačiau kai žmogus tiki Kūrėju, būdamas bet kokios būsenos, kokią jaučia, žmogus sako, kad ji atėjo iš Kūrėjo. Tada, pagal savo pojūtį, jis duoda Kūrėjui vardą.

Kitaip tariant, jei žmogus jaučia, kad toje būsenoje, kurios jis yra, jam gera, jis sako, kad Kūrėjas vadinasi „Geras ir Kuriantis gėrį“, nes taip jis jaučia, kad gauna iš Jo gėrį. Tada žmogus vadinasi teisuoliu, nes jis pateisina savo Kūrėją. Jei žmogus jaučia – toje būsenoje, kurios yra, – kad jam blogai, jis negali pasakyti, kad Kūrėjas siunčia jam gėrį. Tada jis vadinamas nusidėjėliu, nes kaltina savo Kūrėją. Tarpinė būsena neegzistuoja – tai yra kad žmogus sakytų, jog jis jaučia, kad jam ir gerai, ir blogai. Jam arba gerai, arba blogai.

Todėl pasakė mūsų išminčiai: „Pasaulis buvo sukurtas arba visiškiems nusidėjėliams, arba visiškiems teisuoliams.“[6] Taip, nes nėra tokios realybės, kad žmogus vienu metu jaustųsi gerai ir blogai. O tai, kad išminčiai sako, jog būna tarpinė [būsena], reiškia, kad kūriniams, kurie turi laiko kategoriją, galima kalbėti apie dviejų vienas po kito einančių laikotarpių vidurkį. Kaip kad mokomės, kad yra pakilimai ir nuopuoliai, ir tai du skirtingi laiko momentai. Tai jis nusidėjėlis, tai jis – teisuolis. Tačiau to, kad žmogus pajustų, jog jam bloga ir gera tuo pačiu metu, būti negali.

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad tai, ką [išminčiai] pasakė, jog Tora yra svarbiau už priesaką, taikytina būtent tuo metu, kada jis jos nestudijuoja. Tai yra kai jis neturi gyvybinės energijos, Tora svarbiau už priesaką, kuriame nėra gyvybinės energijos. Juk iš priesako, kuriame nėra gyvybinės energijos, jis negali ko nors gauti. O iš Toros savybės jam, bet kokiu atveju, lieka kelias jo darbe dėl to, ką jis gavo studijuodamas Torą. Nors gyvybinė energija išėjo, kelias liko, kaip pasakyta pirmiau, ir jis gali juo naudotis. Tačiau yra laikas, kai priesakas svarbesnis už Torą, būtent – kai priesake yra gyvybinės energijos, o Toroje – nėra.

Todėl „kai jis jos nestudijuoja“, tai yra kai neturi gyvybinės energijos ir džiaugsmo darbe, nėra kito patarimo, išskyrus maldą. Tačiau melsdamasis jis turi žinoti, kad yra nusidėjėlis. Juk jis nejaučia gėrio ir malonumo, kurie yra pasaulyje. Nors jis ir išskaičiuoja, kad iš tikrųjų gali tikėti, jog Kūrėjas duoda tik gėrį, tačiau ne visos žmogaus mintys yra tiesa darbo kelyje.

Darbe viskas vyksta taip, kad jei mintis priveda prie veiksmo, tai yra prie pojūčio organuose, kai organai jaučia, jog Kūrėjas – geras ir kuriantis gėrį, šie organai iš to turi gauti gyvybinės energijos ir džiaugsmo. Jei jis neturi gyvybinės energijos, kuo padės visi jo išskaičiavimai, juk jo organai dabar nemyli kūrėjo už tai, kad jis neduoda jiems visų gėrių?

Todėl jis privalo žinoti, kad jei jis neturi gyvybinės energijos ir džiaugsmo darbe, tai požymis, kad yra nusidėjėlis, nes jis neturi gėrio, kaip pasakyta pirmiau. Ir visi jo išskaičiavimai nėra tiesa, jei jie neveda prie veiksmo, tai yra prie pojūčio organuose, kad žmogus mylėtų Kūrėją už tai, kad Jis duoda Savo kūriniams gėrį ir malonumą.