2. Dėl Šchinos tremtyje

Išgirsta 1942 m.^[1]

„Zohar“ knygoje pasakyta: „Jis – Šochen, o ji – Šchina.“

Reikia paaiškinti šiuos žodžius. Yra žinoma, kad apie Aukštesniąją šviesą kalbama, jog [joje] nėra jokių pokyčių, kaip pasakyta: „Aš, Kūrėjas [Avaja], nesikeičiau“^[2]. O visi vardai ir pavadinimai (egzistuoja) tik kelim atžvilgiu, tai yra noro gauti, įtraukto į Malchut, kuri yra kūrinio šaknis. Iš ten ji nusileidžia iki šio pasaulio, iki kūrinių.

Visos šios savybės, pradedant Malchut, kuri yra pasaulio sukūrimo šaknis, baigiant kūriniais, vadinamos „Šchina“. Bendras išsitaisymas [įvyks] tada, kai Aukštesnioji šviesa švies juose visu tobulumu. Šviesa, kuri šviečia į kelim, vadinama „Šochen“. O kelim bendrai vadinami „Šchina“ vardu. Kitaip tariant, šviesa Šochen užpildo Šchina vidų. Tai yra šviesa vadinama „Šochen“, nes pripildo Šochen kelim vidų. Kitaip tariant, kelim bendrai vadinami „Šchina“.

Iki to, kai šviesa šviečia juose visu tobulumu, šis laikas vadinamas „ištaisymo laiku“. Tai yra atliekame ištaisymus, kad šviesa šviestų juose visu tobulumu. Iki tol ši būsena vadinama „Šchina tremtyje“. Kitaip tariant, Aukštesniuosiuose pasauliuose kol kas nėra tobulumo.

O apačioje, šiame pasaulyje, – ši būsena, kurioje Aukštesnioji šviesa turi būti noro gauti viduje, ir šis ištaisymas yra gavimas dėl davimo. Kol kas šis noras gauti pripildytas žemų ir kvailų dalykų, kurie nepalieka vietos, kurioje jis atsiskleistų kartu su dangaus šlove. Tai yra širdis, užuot tapusi Kūrėjo šviesos buveine, tapo vieta šiukšlėms ir purvui. Kitaip sakant, žemi dalykai užgrobė širdį. Tai vadinama „Šchina tremtyje“.

Kitaip tariant, ji pažeminta iki dulkių. Ir kiekvienas bjaurisi tuo, kad yra šventume, ir nėra jokio noro ir siekio pakelti ją iš dulkių, nes jie renkasi žemus dalykus. Tai priveda prie Šchinos kančių, nes jai neskiriama vietos širdyje, kuri taptų Kūrėjo šviesos buveine.