5. Lišma – tai pabudimas, duotas iš viršaus. O kam reikalingas pabudimas iš apačios?

              Išgirsta 1945 m.[1]

Kaip tapti vertam lišma savybės, žmogus nepajėgus suprasti. Juk žmogaus protas nesugeba suvokti, kaip tai įmanoma. Tai pasekmė to, kad žmogui duoda suprasti: jei jis studijuos Torą bei priesakus ir ko nors pasieks, tame privalo būti kokia nors nauda, nes kitaip žmogus negali nieko daryti. Tačiau tai švytėjimas, ateinantis iš viršaus. Tik tas, kuris jaučia to skonį, galės pažinti ir suvokti. Apie tai pasakyta: „Paragaukite ir pamatysite, koks nuostabus yra Kūrėjas.“[2]

Tokiu atveju verta suvokti, kam žmogus privalo naudoti gudrybes ir patarimus, kaip pasiekti lišma. Juk jam nepadės jokie patarimai, ir jei Kūrėjas neduos jam antros prigimties, vadinamos „noru duoti“, žmogui nepadės jokios pastangos, kad pasiektų lišma savybę.

O atsakymas, kaip kad pasakė mūsų išminčiai: „Ne tu turi užbaigti šį darbą, bet ir negali išsivaduoti nuo jo“.[3] Kitaip tariant, žmogus privalo duoti „prabudimą iš apačios“, nes tai yra maldos savybė. Juk malda vadinamas chisaronas, o be chisarono nėra užsipildymo. Todėl kai žmogus turi lišma savybės poreikį, ateina užpildymas iš viršaus, ir tada iš aukščiau ateina atsakymas į jo maldą. Tai yra jis gauna savo chisarono pripildymą.

Vadinasi, tai, kad gautų iš Kūrėjo lišma, reikalingas žmogaus darbas, [reikalinga] tik tam [kad gautų] chisaroną ir kli. O užpildymo žmogus niekada negali pasiekti pats – tai Kūrėjo dovana.

Tačiau malda turi būti tobula. Tai yra iš širdies gelmių, kai žmogus šimtu procentų žino, kad nėra nieko pasaulyje, kas galėtų jam padėti, išskyrus patį Kūrėją. O kaip žmogus žino, kad nėra nieko, kas jam padėtų, be paties Kūrėjo? Šį žinojimą žmogus gali gauti, jei įdėjo visas jėgas, kuriomis disponuoja, ir tai jam nepadėjo.

Todėl žmogus privalo atlikti visus veiksmus, kurie tik gali būti pasaulyje, kad taptų vertas savybės „dėl dangaus“. Tada jis galės pakelti maldą iš širdies gelmių. Tada Kūrėjas girdi jo maldą.

Tačiau žmogus, bandydamas įgyti lišma savybę, privalo žinoti, kad priims tai, jog nori dirbti dėl davimo visame tobulume. Tai yra jis tik duos ir nieko negaus. Tik tada jis pradeda matyti, kad [jo] organai nesutinka su šia nuomone.

Taigi galima aiškiai suvokti, kad nėra kito patarimo, kaip tik išlieti Kūrėjui savo maldą, kad Jis padėtų ir kūnas sutiktų be jokių sąlygų vergauti Kūrėjui. Juk jis mato, kad nesugeba įtikinti savo kūno, kad jis visiškai anuliuotų save. Išeina, kad būtent tada, kai jis mato, jog neverta tikėtis, kad kūnas sutiks dirbti Kūrėjo labui, jo malda gali būti iš širdies gelmių. Tada jo malda priimama.

Verta žinoti, kad dėl to, jog žmogus gavo lišma savybę, jis numarina savo blogio pradą. Juk blogio pradas yra noras gauti. O tapęs vertu noro duoti, jis anuliuoja norą gauti, kad šis neturėtų galimybės ką nors padaryti. Vadinasi, jis numarino jį. Juk jis „pašalino“ jį iš jo pozicijos, ir jis [daugiau] nebeturi ką daryti, nes ja daugiau nesinaudoja. Jo veiksmai apriboti ir laikoma, kad jis „numarino jį“.

Žmogus, suvokęs „Kas tokio yra jo darbe, kad dirbtų po saule?“, pamatys, kad ne taip sunku pavergti save dėl Kūrėjo dėl dviejų priežasčių:

1. Juk, šiaip ar taip, tai yra nori jis ar nenori, jis privalo dėti pastangas šiame pasaulyje. Kas liks iš jo įdėtų pastangų?
2. Tuo pat metu, jei jis dirba lišma, jis gauna malonumą ir dirbdamas.

Tai primena Magido iš Dubno[4] pasakėčią, pasakytą apie frazę „Ne mane tu kvietei, Jokūbai, nes jautei Mane kaip naštą, Izraeli.“[5] Jis pasakė, kad tai panašu į vieną atsitikimą su turtuoliu, kuris išlipo iš traukinio su mažu lagaminu. Turtuolis pastatė jį ten, kur visi pirkliai stato savo lagaminus. Nešikai ima šiuos lagaminus ir neša į viešbutį, kuriame apsistoja pirkliai. Nešikas pamanė, kad mažą lagaminą pirklys galėtų nusinešti pats, tam nereikalingas nešikas. Todėl jis paėmė didelį lagaminą. Pirklys nori jam duoti nedidelį atlygį – tiek, kiek jis įpratęs mokėti. O nešikas nenori jo imti ir sako: „Aš į saugojimo kamerą viešbutyje padėjau didelį lagaminą ir labai pavargau, nes sunkiai nešiau tavo bagažą, o tu nori man duoti už tai [tokius] mažus pinigus?“

Išvada: kai žmogus ateina ir sako, kad jis įdėjo daug pastangų vykdydamas Torą ir priesakus, Kūrėjas jam sako: „Ne mane tu kvietei, Jokūbai“, tai yra ne mano lagaminą tu paėmei, tas lagaminas priklauso kažkam kitam. Jei sakai, kad įdėjai daug pastangų vykdydamas Torą ir priesakus, vadinasi, turėjai kitą šeimininką, kuriam dirbai. Todėl eik pas jį, kad jis tau sumokėtų. Todėl pasakyta: „Nes jautei Mane kaip naštą, Izraeli.“

Kitaip sakant, tas, kuris dirba Kūrėjui, nepatiria jokių pastangų, atvirkščiai, [jaučia] pasitenkinimą ir pakylėtą nuotaiką. Tuo pat metu tas, kuris dirba dėl kitų tikslų, negali ateiti pas Kūrėją su pretenzijomis, kad Kūrėjas neduoda jam gyvybinės energijos darbe. Juk jis nedirbo dėl Kūrėjo, kad Kūrėjas jam mokėtų už jo darbą.

Žmogus gali ateiti su pretenzijomis pas žmones, kuriems dirbo, kad jie duotų jam pasitenkinimo ir gyvybinės energijos. O dėl to, kad lo lišma yra daug tikslų, žmogus turi reikalauti iš to tikslo, kuriam jis dirbo, kad tas tikslas duotų jam atlygį, tai yra pasitenkinimo ir gyvybinės energijos. Apie juos pasakyta: „Tegul panašūs į juos bus juos sukūrę ir bet kuris pasikliaunantis jais“.[6]

Tačiau iš to, kas pasakyta, neaišku, – juk matome, kad net tada, kai žmogus be jokios kitos intencijos priima Aukštesniosios Malchut jungą, jis vis dėlto nejaučia jokios gyvybinės energijos, kuri, sakykime, įpareigotų jį priimti Aukštesniosios Malchut jungą. Iš tiesų jis priima Aukštesniosios Malchut jungą tik dėl tikėjimo virš žinojimo, tai yra atlieka tai įveikdamas, prisiversdamas prieš savo norą.

Tokiu atveju kyla klausimas, kodėl jis vis dėlto jaučia pastangas šiame darbe ir kūnas kiekvieną sekundę tikrina, kada galės atsilaisvinti nuo šio darbo, nes žmogus nejaučia tame jokios gyvybinės energijos. Ir, remiantis tuo, kas pasakyta pirmiau, kai žmogus dirba kukliai ir neturi jokio kito tikslo, kaip tik dirbti dėl davimo, kodėl gi Kūrėjas neduoda jam skonio ir gyvybinės energijos darbe?

Atsakymas: reikia žinoti, jog tai didelis ištaisymas. Jei būtų kitaip, tai yra jei šviesa ir gyvybinė energija šviestų iškart, kai tik žmogus priima Aukštesniosios Malchut jungą, jis turėtų gyvybinės energijos darbe, tai yra noras gauti taip pat sutiktų dirbti šį darbą. Tada – kodėl jis sutiktų? Be abejonės, dėl to, kad jis nori užpildyti savo aistringą norą, tai yra jis dirbtų savo labui.

Jei taip būtų, neliktų jokios galimybės pasiekti lišma. Nes žmogus turėtų dirbti savo labui, juk jaustų Kūrėjo darbe didesnį malonumą nei nuo materialių norų [užpildymo]. Tokiu atveju žmogus būtų priverstas likti lo lišma. Tai dėl to, kad jis jaustų pasitenkinimą darbe. O ten, kur yra malonumas, žmogus nesugeba ką nors daryti, juk be naudos žmogus dirbti negali. Jei taip būtų ir žmogus gautų pasitenkinimą šiame darbe lo lišma, jis būtų priverstas likti tos būsenos.

Tai būtų panašu į žinomą liaudies išmintį: kai žmonės vejasi vagį, vagis irgi bėgdamas šaukia: „Sulaikykit vagį!“ Negalima suprasti, kas čia tikrasis vagis, kad jį sugautum ir atimtum, kas pavogta.

Tačiau kai vagis, tai yra noras gauti, nejaučia skonio ir gyvybinės energijos darbe, priimdamas Aukštesniosios Malchut jungą, tada, jei žmogus dirba tikėjimo virš žinojimo savybėje, per prievartą, ir kūnas pripranta prie šio darbo, tai yra [prie darbo] prieš jo noro gauti norą, žmogus turi priemonių, leidžiančių dirbti su tikslu suteikti malonumą Kūrėjui. Juk svarbiausia, ko reikalaujama iš žmogaus, – tai, kad dėl savo darbo jis pasiektų susiliejimą su Kūrėju, tai yra formos panašumo savybę, kad visi jo veiksmai būtų dėl davimo.

Pasakyta: „Tada mėgausiesi [pasikliaudamas] Kūrėju“[7], čia „tada“ reiškia, kad iki darbo pradžios jis neturėjo malonumo, o dirbo per prievartą. Vėliau, kai pripratęs dirbti dėl davimo ir netikrinti savęs, ar jaučia malonumą darbe, tiki, kad dirba tam, kad savo darbu suteiktų malonumą Kūrėjui. Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas priima žemutinių darbą, ir nesvarbu, kokio dydžio ir pobūdžio jų darbas, o Kūrėjas žiūri [tik] į ketinimą, ir [būtent] tai suteikia malonumą Kūrėjui. Tada žmogus tampa vertas malonumo [pasikliaudamas] Kūrėju[8].

Juk Kūrėjui dirbant jis jaus gėrį ir malonumą, nes dabar žmogus dirba būtent Kūrėjui, nes pastangos, kurias jis įdėjo dirbdamas per prievartą, paruošė žmogų dirbti tikrai dėl Kūrėjo.