19. Ką darbe reiškia, kad Kūrėjas nekenčia kūnų?

Išgirsta 1943 m. Jeruzalėje[1]

„Zohar“ knyga sako, kad Kūrėjas nekenčia kūnų.

[Baal Sulamas] pasakė, kad reikia paaiškinti, kad turimas omenyje noras gauti, vadinamas „kūnu“. Kadangi Kūrėjas sukūrė Savo pasaulį Savo šlovei, kaip pasakyta: „Kiekvieną, pavadintą Mano vardu Mano šlovei, sukūriau jį Aš ir padariau jį Aš.“[2] Tai prieštarauja tam, ką tvirtina kūnas, – kad viskas jam, tai yra tik savo naudai. O Kūrėjas sako priešingai, kad viskas turi būti dėl Kūrėjo. Todėl pasakė mūsų išminčiai, kad Kūrėjas sakė, jog „Negalime Aš ir jis būti vienoje vietoje“[3].

Išeina, kad svarbiausia, kas skiria [mus] nuo susiliejimo su Kūrėju, – tai noras gauti. Tai matyti, kai ateina nusidėjėlis, tai yra ateina noras gauti dėl savęs, ir klausia: „Kodėl tu nori dirbti dėl Kūrėjo?“ Galvojame, kad jis kalba panašiai kaip žmogaus pretenzijos, tai yra nori suprasti protu. Tačiau tai netiesa, nes jis neklausia, dėl ko žmogus dirba, nes tai, be abejonės, proto pretenzija, juk turintiesiems proto prabunda tokia pretenzija.

Tačiau nusidėjėlio pretenzija yra kūniškas klausimas. Tai yra jis klausia: „Koks tai darbas?“ Kitaip tariant, kokia nauda bus už šias pastangas? Jis klausia: jei nedirbi savo naudai, kas iš to bus kūnui, vadinamam „noru gauti dėl savęs“?

Kadangi tai kūniška pretenzija, nereikia jam duoti kito atsakymo, tik kūnišką: „Atbukink jo dantis… jei jis ten nebūtų, jis nebūtų išgelbėtas.“[4] Kodėl? Todėl, kad norui gauti dėl savęs nėra išsilaisvinimo net išsilaisvinimo metu. Nes išsilaisvinimas bus tame, kad viskas, kas uždirbta, įeis į duodančius kelim, o ne į gaunančius kelim.

Noras gauti dėl savęs visada turi likti chisarone, nes užpildymas norui gauti yra tikra mirtis. To priežastis, kaip pasakyta pirmiau, ta, kad svarbiausia kūrinyje buvo Jo vardu. [Tai atsakymas į tai, kad parašyta, jog noras Jo – suteikti Savo kūriniams malonumą, o ne, baisu pagalvoti, Sau.] Svarbiausia kūrinyje – kad visiems atsiskleistų, jog kūrinijos tikslas yra suteikti malonumą Savo kūriniams, [pasiekiamas] būtent tuo momentu, kai žmogus sako, kad jis buvo sukurtas Kūrėjui gerbti. Tada šiuose kelim atsiskleidžia kūrinijos tikslas, būtent suteikti malonumą Savo kūriniams.

Todėl žmogus privalo visada tikrinti save – savo darbo tikslą. Tai yra visuose savo atliekamuose veiksmuose – ar gaus iš to malonumą Kūrėjas. Juk jis siekia formos panašumo su Kūrėju, kuri vadinasi „Visi tavo veiksmai bus dėl dangaus“[5]. Kad ir ką darytų žmogus, jis nori, kad Kūrėjas tuo mėgautųsi. Pasakyta: „Suteikti malonumą savo Kūrėjui.“ O su noru gauti reikia [teisingai] elgtis ir pasakyti jam: aš jau priėmiau sprendimą, kad jokio malonumo gauti nenoriu, nes tu nori mėgautis. Juk dėl tavo noro aš turiu būti atskirtas nuo Kūrėjo, nes formos skirtumas sukelia atskyrimą ir nutolimą nuo Kūrėjo.

Žmogaus viltis turi būti ta, kad žmogus negali išsilaisvinti nuo noro gauti valdžios, todėl jis visada patiria pakilimų ir nuopuolių. Jis laukia iš Kūrėjo, kad taps vertas to, kad Kūrėjas padovanos šviesą jo akims ir jis įgis jėgą įveikti ir dirbti tik dėl Kūrėjo. Kaip pasakyta: „Vienos aš prašau Kūrėjo, jos ieškau aš.“[6] „Ji“ – tai šventoji Šchina. Jis prašo: „Kad būčiau Kūrėjo name visas savo gyvenimo dienas.“⁸⁵ Čia Kūrėjo namu vadinama šventoji Šchina.

Iš to suprasime išminčių paaiškinimą apie eiles: „Ir paimkite sau pirmą dieną“[7] – pirmas nuodėmių skaičiavime.“[8] Reikia suprasti, kur yra džiaugsmas, kad čia yra vieta nuodėmėms skaičiuoti.

[Baal Sulamas] pasakė, kad turime žinoti, jog egzistuoja pastangų svarbos sąvoka, nes tada yra kontaktas tarp žmogaus ir Kūrėjo. Kitaip tariant, žmogus jaučia, kad jam reikalingas Kūrėjas, nes tada jis mato, kai stengiasi, kad nėra nieko pasaulyje, kas jį galėtų išgelbėti iš šios būsenos, išskyrus Kūrėją. Tada jis mato, kad „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“, kas galėtų išgelbėti jį iš būsenos, kurioje jis yra ir negali iš ten pabėgti.

Taigi jis turi artimą kontaktą su Kūrėju. Žmogus nemoka vertinti šio kontakto. Kitaip tariant, žmogus turi tikėti, kad tada susilieja su Kūrėju, visos jo mintys tik apie Kūrėją, tai yra kad Jis jam padėtų. Priešingu atveju jis mato, kad yra prapuolęs.

 Tas, kuris tapo vertas asmeninio valdymo, tai yra mato, kad viską daro Kūrėjas, kaip pasakyta: „Jis vienas [darė ir] daro, ir darys visus veiksmus.“[9] Savaime suprantama, žmogui nėra ką pridėti, ir, savaime suprantama, nėra vietos maldai, kad Kūrėjas jam padėtų. Juk jis mato, kad net be jo maldos Kūrėjas vis tiek viską daro. Todėl jis neturi galimybės daryti gerus darbus, nes mato, kad ir be jo viską daro Kūrėjas. Tokiu atveju jam nereikia Kūrėjo, kad Jis padėtų jam ką nors padaryti. Savaime suprantama, tada jis neturi kontakto su Kūrėju, kad jam reikėtų Jo tiek, jog jei Kūrėjas jam nepadės, jis prapuls.

Išeina, kad tokio kontakto, kurį jis turėjo stengdamasis, jis neturi. [Baal Sulamas] pasakė, kad tai panašu į žmogų, kuris yra tarp gyvenimo ir mirties, kuris prašo savo draugo išgelbėti jį nuo mirties. Kokiu būdu jis prašo draugo? Be abejo, iš visų jėgų, kurias tik turi, žmogus stengiasi prašyti draugo, kad jis pasigailėtų jo ir išgelbėtų nuo mirties. Jis nepamiršta nė akimirką maldauti draugo, kitaip žmogus mato, kad praranda gyvybę.

Tas, kuri prašo draugo perteklinių dalykų, kurie nėra itin svarbūs, neprašo taip atkakliai, kad draugas jam duotų tai, ko jis nori, ir kad [nė akimirkai] nenukryptų nuo savo prašymo. Išeina, kad dalykuose, nesusijusiuose su gyvybės išgelbėjimu, prašantysis nėra stipriai susijungęs su duodančiuoju.

Todėl kai žmogus jaučia, kad turi prašyti Kūrėjo, kad išgelbėtų jį nuo mirties, kai suprantama, jog „nusidėjėliai savo gyvenime vadinami mirusiais“[10], žmogaus kontaktas su Kūrėju būna artimas. Todėl teisuoliui [suteikiama] vieta darbui, kad jam reikėtų Kūrėjo pagalbos, kitaip jis – prapuolęs. To teisuoliai ir siekia, tai yra vietos darbui, kad turėtų artimą kontaktą su Kūrėju.

Iš to, kas pasakyta, išplaukia: Jei Kūrėjas suteikia vietą darbui, šie teisuoliai labai džiaugiasi. Todėl [išminčiai] paaiškino: „Pirmasis skaičiuojant nuodėmes“⁸⁷, nes jie džiaugiasi, kad dabar turi vietos darbui. Tai reiškia, kad dabar jiems prireikė Kūrėjo ir gali užmegzti artimą ryšį su Kūrėju. Juk į karališkuosius rūmus ateinama tik esant poreikiui.

Todėl pasakyta: „Ir paimkite sau.“⁸⁶ Būtent sau. Juk „viskas yra dangaus rankose, išskyrus dangaus jaudulį“[11]. Kitaip tariant, Kūrėjas gali duoti Aukštesniojo gėrio šviesą, nes tai Jis turi, o tamsa ir chisarono vieta nėra Jo ribose.

Egzistuoja taisyklė, kad tik iš chisarono vietos gali būti dangaus jaudulys. O chisarono vieta vadinama „noru gauti“. Tai reiškia, kad tik tada, kai yra vietos pastangoms, kai jis priešinasi tam, ko kūnas klausia: „Koks tai darbas?“ Žmogus neturi ką atsakyti į šį klausimą. Žmogus turi priimti Aukštesniosios Malchut jungą virš žinojimo, „kaip jautis junge ir asilas po nešuliu“[12], be jokių klausimų, bet „pasakė ir išsipildė noras Jo“. Tai vadinama „sau“, tai yra „šis darbas priklauso būtent jums, o ne Man“. Kitaip tariant, darbas, kurį verčia (daryti) jūsų noras gauti.

Kai Kūrėjas suteikia jam tam tikrą švytėjimą iš aukščiau, noras gauti nurimsta ir anuliuojasi kaip žvakė prieš fakelą. Savaime suprantama, jam tada nereikia dėti pastangų, nes jam nebereikia prievarta priimti Aukštesniosios Malchut jungo, „kaip jautis junge ir asilas po nešuliu“, kaip pasakyta: „Mylintys Kūrėją, neapkęskite blogio!“[13] Tai reiškia, kad tik iš blogio vietos kyla meilė Kūrėjui.

Kitaip tariant, tiek, kiek jis turi neapykantos blogiui, – tai yra jis mato, kad noras gauti trukdo pasiekti tikslą, – tiek jis ir jaučia poreikį tapti vertas meilės Kūrėjui. Tačiau jei jis nejaučia, kad jame yra blogis, jis negali būti vertas meilės Kūrėjui, nes jam trūksta šio poreikio, jis jaučiasi patenkintas savo darbu.

Iš to išplaukia, kad žmogus neturėtų piktintis, kai jam reikia dirbti su noru gauti, nes jis trukdo jam dirbti. Žmogus būtų labiau patenkintas, jei noras gauti dingtų iš kūno, tai yra kad jis neuždavinėtų žmogui klausimų, trukdydamas jam vykdyti Torą ir priesakus.

Žmogus turi tikėti, kad tai, jog noras gauti jam trukdo darbe, ateina pas jį iš aukščiau. Nes iš aukščiau jam duodama jėga atskleisti norą gauti. Būtent tada, kai noras gauti prabunda, yra vietos darbui, kad žmogus turėtų artimą kontaktą su Kūrėju, kad Jis padėtų jam pakeisti norą gauti į norą „dėl davimo“.

Žmogus turi tikėti, kad tai teiks malonumą Kūrėjui. Tai, kad žmogus Jam meldžiasi, kad Jis priartintų jį prie susiliejimo savybės, vadinamos „formos panašumu“, yra noro gauti anuliavimas, kad jis taptų dėl davimo. Apie tai kalba Kūrėjas: „Nugalėjo Mane mano sūnūs.“[14] Tai reiškia: Aš jums daviau norą gauti, o jūs prašote Manęs duoti jums vietoj jo norą duoti.

Reikia paaiškinti, kas kalbama Gmaroje: „Rabi Pinchas ben Jairas ėjo išpirkti belaisvių. Jis priėjo prie Jordano upės. Jis pasakė jai: „Jordanai, praskirk savo vandenis, ir aš pereisiu tave.“ Ji atsakė jam: „Tu vykdysi savo Kūrėjo norą, o aš pildysiu savo Kūrėjo norą. Yra abejonė, kad tu išpildysi [Jo valią], ir yra abejonė, kad tu neišpildysi [Jo valios], o aš, be abejonės, išpildysiu [Jo valią].“[15]

[Baal Sulamas] pasakė, kad tai reiškia, jog jis pasakė upei, – turėdamas omenyje norą gauti, – kad ji leistų jam pereiti ją ir pasiekti Kūrėjo noro išpildymo lygmenį, tai yra daryti viską siekiant suteikti malonumą savo Kūrėjui. O upė, tai yra noras gauti, jam atsakė, kadangi Kūrėjas sukūrė ją tokios prigimties – norėti gauti malonumą ir pasitenkinimą, – kad ji nenori keisti [savo] prigimties, nori likti, kokią Kūrėjas ją sukūrė. Rabi Pinchas ben Jairas pradėjo su ja kovoti, tai yra norėjo ją pakeisti į norą duoti. Taigi jis pradėjo kariauti su kūriniu, kurį Kūrėjas sukūrė su prigimtimi, vadinama „noru gauti“, su kuria ją sukūrė Kūrėjas, vadinamas „kažkas iš nieko“.

Reikia žinoti, kad dirbant, kai noras gauti ateina pas žmogų su pretenzijomis, nepadės jokie ginčai su juo ir jokie protingi argumentai, kuriuos žmogus laiko esant pagrįstais argumentais, – [visa tai] nepadės žmogui nugalėti savo blogio. Pasakyta: „Atbukink jo dantis“⁸³, tai reiškia užsiimti tik darbais, ne ginčais. Žmogus privalo padidinti savo jėgas prievartos kelyje, ir tai prasmė mūsų išminčių žodžių: „Verčia jį, kol jis pasakys: noriu aš.“[16] Kitaip tariant, dėl daugybės nuolatinių [veiksmų] įprotis tampa antrąja prigimtimi.

Visų pirma, reikia stengtis, kad žmogus turėtų stiprų norą duoti ir įveiktų norą gauti. „Stiprus noras“ reiškia, kad stiprus noras matuojamas daugybe buvimų ir atokvėpių tarp jų. Kitaip tariant, pertraukų tarp dviejų gretimų įveikimų. Kartais žmogui būna pertrauka viduryje, tai yra nuopuolis. Šis nuopuolis gali būti pertrauka akimirką arba valandą, arba dieną, mėnesį. Paskui jis vėl pradeda dirbti, įveikdamas norą gauti ir siekdamas pasiekti norą duoti.

Stipriu noru vadinama tai, kai pertrauka ilgai netrunka ir jis tuoj pat pabunda darbui. Tai panašu į žmogų, kuris nori suskaldyti didelį akmenį. Jis paima didelį kūjį ir per visą dieną suduoda daug smūgių, bet jie silpni. Jis netranko akmens su užmoju, o nuleidžia kūjį palaipsniui. Jis tvirtina, kad šis darbas daužyti akmenį ne jam, juk [čia], be abejonės, reikalingas stipruolis, kuris sugeba suskaldyti didelį akmenį. Jis sako, kad gimė neturėdamas tokios didelės jėgos, kad galėtų suskaldyti šį akmenį.

Kitas pakelia šį akmenį, užsimojęs trenkia į akmenį ir [nedaro] to palaipsniui, o daro su pastangomis, šis akmuo iškart paklūsta jam ir suskyla nuo pastangų. Tai reiškia: „Panašus į galingą kūjį, jis suskaldys uolą.“[17]

Taip pat ir dirbant šventume – tai reiškia patalpinti gaunančius kelim į šventumą. Nors turime galingą kūjį, tai yra Toros žodžius, kurie duoda mums gerų patarimų, bet jei nėra užmojo [pažodžiui „srauto“], o [jis dirba] su didelėmis pertraukomis, tada žmogus pabėga iš mūšio lauko ir sako, kad jis tam nesukurtas, šiam darbui reikalingas tas, kuris gimė su ypatingais talentais.

Bet žmogus privalo tikėti, kad kiekvienas žmogus gali pasiekti tikslą, tačiau būtina stengtis – tai yra kiekvieną kartą jis dės vis didesnes pastangas kliūtims įveikti. Tada jis galės suskaldyti šį akmenį per trumpą laiką.

Dar verta žinoti, jog tam, kad pastangos atvestų prie kontakto su Kūrėju, egzistuoja labai sunki sąlyga: žmogaus pastangos turi būti susijusios su puošmenos, idur, savybe. O puošmenomis vadinama kas nors žmogui svarbaus. Jei pastangos jam nėra svarbios, jis negali dirbti su džiaugsmu. Tai yra kad jis džiaugtųsi turėdamas kontaktą su Kūrėju.

Tai nurodo etrogas, kaip pasakyta apie etrogą: „Citrusinio medžio vaisius“ [adar medžio], kuris turi būti švarus virš savo chotemo [„nosytės“]. Žinoma, kad yra trys savybės:

1. didybė adar,
2. kvapas peach,
3. skonis ta'am.

Skonis, ta'am, reiškia, kad šviesos perduodamos iš viršaus žemyn, tai yra žemiau „burnos“, pe, kuri yra gomurio ir skonio savybė, o tai reiškia, kad šviesos įeina į gaunančius kelim.

Kvapas, peach, reiškia, kad šviesos pereina iš apačios į viršų, tai yra šviesos įeina į duodančius kelim, o tai reiškia „gauna ir neduoda“[18], žemiau gomurio ir gerklės. Tai yra savybė „ir Jis pripildys jį Kūrėjo jaudulio dvasios, reach“[19], tai sakoma apie Mesiją. Yra žinoma, kad kvapo savybė reach priskiriama chotemui [„nosiai“].

Didybė, adar, – tai grožio savybė, ir ši būsena yra virš chotemo, tai yra joje nėra kvapo. Kitaip tariant, ten nėra nei skonio, nei kvapo. Tokiu atveju, kas ten yra, kad išsilaikytų savo būsenoje? Jame vienaip ar kitaip yra tik puošmena, idur. Tai yra tai, kas jį palaiko.

Etroge matome, kad didingumas jame atsiranda dar prieš jam tampant tinkamam valgyti. Tačiau kai jis tinkamas valgyti, jame didingumo nebėra. Tai skirta mums atkreipti dėmesį į darbą savybėje „pirmas skaičiuojant nuodėmes“, kaip pasakyta pirmiau. Kitaip tariant, būtent dirbant savybėje „Ir paimkite sau“ – kai priimame Aukštesniosios Malchut jungą ir kūnas priešinasi šiam darbui, – tada yra vietos puošmenų, idur, džiaugsmui. Tai reiškia, kad šio darbo metu tampa matomos puošmenos. Kitaip tariant, jei jis džiaugiasi šiuo darbu, tai yra dėl to, kad šis darbas priskiriamas papuošimo, o ne aplaidumo savybei.

Kitaip tariant, kartais būna, kad žmogus vengia šio darbo priimant Aukštesniosios Malchut jungą, kuri yra priešaušrio tamsos, šacharit, jautimo laikas. Tai yra jis mato, jog niekas, išskyrus vienintelį Kūrėją, negali išgelbėti jo iš esamos būsenos. Jis priima Aukštesniąją Malchut virš žinojimo, „kaip jautis junge ir asilas po nešuliu“⁹¹. Jis turi džiaugtis, kad dabar turi, ką duoti Kūrėjui. O dėl to, kad jis turi, ką duoti Kūrėjui, Kūrėjas jaučia malonumą.

Tačiau žmogus ne visada turi jėgų pasakyti, kad šis darbas yra puikus, vadinamas „puošmena“, idur. Jis nevertina šio darbo. Ši sąlyga žmogui yra sunki – kad jis galėtų pasakyti, jog šį darbą renkasi labiau nei darbą baltumo, lavnunit, savybėje. Tai yra būsena, kai jis dirbdamas nejaučia tamsos skonio. Tada jis jaučia skonį darbe, tai yra tada jis neturi dirbti nore gauti, kad sutiktų priimti Aukštesniosios Malchut jungą virš žinojimo.

Jei jis vis tik save įveikia ir gali pasakyti, kad šis darbas jam malonus tuo, jog dabar jis vykdo tikėjimo virš žinojimo priesaką ir priima šį darbą grožio ir didybės pavidalu, adar, – tai vadinama „priesako džiaugsmu“.

Tai reiškia, kad malda yra svarbesnė nei atsakymas į maldą. Juk maldoje jis turi vietos pastangoms ir jam reikia Kūrėjo, tai yra jis laukia aukštesniojo gailestingumo. Tada jis turi tikrą kontaktą su Kūrėju ir jis apsigyvena Karališkuosiuose rūmuose. Tuo metu, sulaukęs atsakymo į maldą, jis išėjo iš Karališkųjų rūmų, nes pasiėmė, ką norėjo.

Galima suprasti eiles: „Puikus tavo aliejų kvapas, išsiliejęs elej – tavo vardas.“[20] „Aliejumi“ vadinama Aukštesnioji šviesa, kai ji liejasi gausoje. Elej turak – Aukštesniojo gėrio nutrūkimo metu, nes tada lieka aliejaus aromatas [tai yra aromatu vadinasi, kad vis tik lieka rešimo nuo to, ką jis turėjo. Puošmena, idur, vadinama toje vietoje, kur nėra jokio ryšio, tai yra net rešimo nešviečia.].

Tai vadinasi Atik ir Arich Anpin, nes Aukštesniojo gėrio sklidimo metu tai vadinama Arich Anpino savybe, tai yra Chochmos savybe, arba aiškiu valdymu. O Atik – iš žodžio „ir perkėlė“[21], va-jaatek, – reiškia šviesos išstūmimo savybę, tai yra ji nešviečia, ir tai vadinasi paslėptimi. Tada tai yra pasipriešinimo įsivilkimui laikas, ir tai Karališkosios karūnos Keter priėmimo laikas. Tai šviesų Malchut savybė ir dangaus Malchut savybė.

Apie tai pasakyta „Zohar“ knygoje, kad šventoji Šchina pasakė rabi Šimonui: „Nėra vietos, kur galėčiau pasislėpti nuo tavęs.“ Tai reiškia, kad net pačioje (didžiausioje) paslėptyje, kokia tik įmanoma pasaulyje, jis vis tiek priima Aukštesniosios Malchut jungą su dideliu džiaugsmu.

Priežastis ta, kad jis eina noro duoti linija. Tokiu atveju tai, ką jis turi savo žinioje, jis duoda. Jei Kūrėjas duoda jam daugiau, jis duoda daugiau. Jei jis neturi, ko duoti, tada stovi ir šaukia iš visų jėgų, kad Kūrėjas išgelbėtų jį nuo kenksmingų vandenų. Todėl net tokiu būdu jis vis tiek turi kontaktą su Kūrėju.

Kodėl ši pakopa vadinasi Atik, juk Atik – tai aukščiausia pakopa? Atsakymas: todėl, kad viskas, kas toliau nuo įsivilkimo, yra aukščiau. Žmogus geba jausti labiausiai abstrakčioje vietoje, vadinamoje „absoliučiu nuliu“, nes ten žmogiškos rankos atsisako tarnauti. Kitaip tariant, noras gauti gali išsilaikyti tik ten, kur yra koks nors šviesos sklidimas. O kol žmogus išvalys savo kelim, kad nepakenktų šviesai, jis nepasiruošęs tam, kad šviesa ateitų pas jį į kelim sklindančiu pavidalu.

Tik kai žmogus eina davimo keliais – tai yra toje vietoje, kur nėra noro gauti nei prote, nei širdyje, – šviesa gali ateiti visiškai tobula. Šviesa ateina pas jį kaip pojūtis, nes jis gali pajusti Aukštesniosios šviesos didingumą.

Jei žmogus dar neištaisė kelim, kad jie būtų dėl davimo, – tada, kai šviesa pradeda sklisti, ji privalo susitraukti ir šviečia tik pagal kelim apsivalymą. Todėl tada atrodo, kad šviesa yra absoliučiame katnute. Šviesa, abstrahuota nuo įsivilkimo į kelim, gali šviesti absoliučiai tobulai ir aiškiai, be jokio susitraukimo dėl žemutinio.

Iš čia išplaukia, kad darbas yra svarbus būtent tada, kai [žmogus] pasiekia visišką nulį, tai yra kai jis mato, kad anuliuoja visą savo egzistenciją ir būtį, kai noras gauti neturi jokios galios. Tik tada jis įeina į šventumą.

Reikia žinoti, kad „vieną prieš kitą sukūrė Kūrėjas“[22]. Kitaip tariant, kokiu mastu atsiskleidžia šventumas, tokiu pačiu mastu prabunda ir Sitra Achra. Tai reiškia, kad kai žmogus tvirtina „Visas jis mano“[23], tai yra kad visas kūnas priklauso šventumui, Sitra Achra ginčydamasi su juo taip pat tvirtina, kad visas kūnas turi tarnauti Sitra Achrai.

Žmogus turi žinoti: kai jis mato, kad kūnas tvirtina, jog priklauso Sitra Achrai ir iš visų jėgų šaukia žinomus klausimus, tai yra „ką“ ir „kas“ savybes, tai yra požymis, kad žmogus eina tiesos keliu, tai yra kad visas jo ketinimas – suteikti malonumą savo Kūrėjui.

Todėl svarbiausias darbas atliekamas būtent šios būsenos. Žmogus turi žinoti, kad tai yra požymis, jog jo darbas pasiekia tikslą. To požymis – kad jis kariauja ir siunčia savo strėles į gyvatės galvą, nes ji šaukia ir kelia pretenzijas „ką“ ir „kas“, o tai reiškia „Koks darbas pas jus?“ Tai yra „ką išlošiate iš to, kad dirbate tik dėl Kūrėjo, o ne dėl savo naudos?“. O pretenzija „kas?“ reiškia pretenziją Faraono, kuris uždavė klausimą „Kas toks yra Kūrėjas, kad aš klausyčiau Jo balso?“[24]

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pretenzija „kas“ yra pagrįsta. Juk pasaulyje priimta, kad kam nors pasakius „Eik, padirbėk pas jį“, žmogus klausia „Pas ką?“. Todėl kai kūnas klausia „Kas toks yra Kūrėjas, kad aš klausčiau Jo balso?“, tai yra protingas argumentas. Tačiau, pagal įstatymą, skelbiantį, kad protas nėra savarankiškas objektas, o yra pojūčiuose esantis atspindys, viskas taip ir atrodo prote ir vadinama „O Dano sūnūs: Chušim.“[25]

Kitaip tariant, protas, dan, teisia tik pagal tai, kaip jausmai, chušim, jam leidžia tyrinėti ir sugalvoti įvairius išradimus ir gudrybes, atitinkančius jausmų reikalavimus. Kitaip tariant, tai, ko reikalauja jausmai, protas stengiasi jiems suteikti. Tačiau pats protas savaime neturi jokio poreikio reikalauti dėl savęs. Todėl jei jausmai reikalauja duoti, protas dirba davimo linijoje ir neužduoda klausimų, nes jis tik aptarnauja jausmus.

Protas panašus į žmogų, kuris žiūri į veidrodį, kad suprastų, ar jis purvinas. Visų vietų, kurias veidrodyje mato purvinas, jis eina nuplauti ir nusivalyti, nes veidrodis jam parodė, kad ant veido yra bjaurių dalykų ir juos reikia nuvalyti.

Tačiau sunkiausia – sužinoti, kas vadinama bjauriu dalyku. Galbūt tai noras gauti, tai yra tai, kad kūnas reikalauja daryti viską tik dėl savo naudos. Ar noras duoti yra bjaurus dalykas, kurio kūnas negali pakęsti? Protas negali to išsiaiškinti, panašiai kaip veidrodis negali pasakyti, kas yra bjauru, o kas – gražu. Viskas priklauso nuo jutimo organų, nes tik jutimo organai tai nustato.

Todėl kai žmogus pripratina save dirbti per prievartą, dirbti davimo savybėje, protas taip pat dirba davimo linijoje. Tada negali būti, kad protas užduotų klausimą „kas?“, kai pojūčiai jau priprato dirbti davimo būdu. Kitaip tariant, pojūčiai tada neužduoda klausimo „koks tai darbas?“, nes jie jau dirba dėl davimo, o protas, savaime suprantama, neužduoda klausimo „kas?“.

Išeina, kad pagrindinis darbas atliekamas su [klausimu] „koks jūsų darbas?“. O kad žmogus girdi, jog kūnas iš tikrųjų užduoda klausimą „kas?“, tai dėl to, kad kūnas nenori tiek nusižeminti. Todėl jis užduoda klausimą „kas?“ ir atrodo, tarsi jis užduotų protingą klausimą. Tačiau tiesa, kaip pasakyta pirmiau, yra pagrindinis darbas, atliekamas su [klausimu] „ką?“.