Baal Sulamas. Šamati
5. Lišma – tai pabudimas, duotas iš viršaus, o kam reikalingas pabudimas iš apačios?
Išgirsta 1945 m.1
Kaip tapti vertu lišma savybės, to žmogui neįmanoma suprasti. Juk žmogaus protas nesugeba suprasti, kaip tas pasaulyje įmanoma. Ir tai pasekmė to, kad žmogui duoda suprasti – kas jei jis studijuos Torą ir priesakais ir kažko pasieks, tame privalo būti kažkokia nauda, nes kitaip žmogus negali nieko daryti. Tačiau tai švytėjimas, kuris ateina iš viršaus. Ir tik tas, kuris jaučia to skonį, galės pažinti ir suvokti. Ir apie tai pasakyta: „Paragaukite ir pamatysite koks nuostabus yra Kūrėjas“2.
Tokiu atveju verta suvokti kam žmogus privalo naudoti gudrybes ir patarimus, kaip pasiekti lišma. Juk jam nepadės jokie patarimai ir jei Kūrėjas neduos jam antros prigimties, vadinamos noru duoti, žmogui nepadės jokios pastangos, kad pasiekti lišma savybę.
O atsakymas – kaip pasakė mūsų išminčiai: „Ne tu turi užbaigti šį darbą, bet ir negali išsivaduoti nuo jo“3. Kitaip tariant, žmogus privalo duoti „prabudimą iš apačios“, nes tai yra maldos savybė. Juk malda vadinamas chisaronas, o be chisarono nėra užsipildymo. Todėl kai žmogus turi lišma savybės poreikį, ateina užpildymas iš viršaus ir tada iš aukščiau ateina atsakymas į jo maldą. Tai yra jis gauna savo chisarono pripildymą.
Vadinasi, tai, kad gauti iš Kūrėjo „lišma“ reikalingas žmogaus darbas, (reikalinga) tik tam (kad gauti) chisaroną ir kli. O užpildymo žmogus niekada negali pasiekti pats ir tai – Kūrėjo dovana.
Tačiau malda turi būti tobula. Tai yra iš širdies gelmių, kas reiškia, jog žmogus šimtu procentų žino, kad nėra nieko pasaulyje, kas galėtų jam padėti, išskyrus patį Kūrėją. O kaip žmogus žino, kad nėra nieko, kas jam padėtų, be paties Kūrėjo? Šį žinojimą žmogus gali gauti tik jei įdėjo visas jėgas, kuriomis disponuoja ir tai jam nepadėjo.
Todėl žmogus privalo atlikti visus veiksmus, kurie tik gali būti pasaulyje, kad tapti vertu savybės „dėl dangaus“. Tada jis galės pakelti maldą iš širdies gelmių. Ir tada Kūrėjas girdi jo maldą.
Tačiau tada, kai žmogus bando įgyti lišma savybę, jis privalo žinoti, kad priims tai, jog nori dirbti davimui pilname tobulume. Tai yra jis visiškai duos ir nieko negaus. Ir tik tada jis pradeda matyti, kad (jo) organai nesutinka su šia nuomone.
Ir čia galima aiškiai suvokti, kad nėra kito patarimo kaip tik išlieti Kūrėjui savo maldą, kad Jis padėtų jam ir kūnas sutiktų be jokių sąlygų vergauti Kūrėjui. Juk jis mato, kad nesugeba įtikinti savo kūno, kad jis pilnai anuliuotų save. Išeina, kad būtent tada, kai jis mato, jog nėra ko tikėtis, kad kūnas sutiks dirbti Kūrėjo labui, tada jo malda gali būti iš širdies gelmių. Ir tada jo malda priimama.
Ir verta žinoti, kad dėka to, jog žmogus gavo lišma savybę, jis numarina savo blogio pradą. Juk blogio pradas yra noras gauti. O dėka to, kad jis tapo vertu noro duoti, jis anuliuoja norą gauti, kad šis neturėtų galimybės kažką padaryti. Ir tai vadinasi, kad jis numarino jį. Juk jis „pašalino“ jį iš jo pozicijos ir jis (daugiau) nebeturi ką daryti, nes ja daugiau nesinaudoja. Ir tai, kad jis apribotas savo veiksmuose, laikoma, kad jis „numarino jį“.
Ir kada žmogus suvoks: „Kas tokio yra jo darbe, kad dirbti po saule?“ – jis pamatys, kad ne taip ir sunku pavergti save Kūrėjo vardan dėl dviejų priežasčių:
1. Juk šiaip ar taip, tai yra nori jis ar nenori, jis privalo dėti pastangas šiame pasaulyje. Ir kas liks iš jo pastangų, kurias jis įdėjo?
2. Tuo pat metu, jei jis dirba lišma, jis gauna malonumą ir darbo metu.
Tai primena pasakėčią magido iš Dubno4, pasakytą apie frazę „Ne mane tu kvietei, Jokūbai, nes jautei Mane kaip naštą, Izraeli“5. Jis pasakė, kad tai panašu į vieną atsitikimą su turtuoliu, kuris išlipo iš traukinio ir turėjo mažą lagaminą. Ir jis pastatė jį ten, kur visi pirkliai stato savo lagaminus. Ir nešikai ima šiuos lagaminus ir neša į viešbutį, kuriame apsistoja pirkliai. Nešikas pagalvojo, kad mažą lagaminą pirklys galėtų nusinešti ir pats ir tam nereikalingas nešikas. Todėl jis paėmė didelį lagaminą. Ir pirklys nori jam duoti nedidelį atlygį – tiek, kiek jis įpratęs mokėti. O nešikas nenori jo imti sakydamas: „Aš padėjau į saugojimo kamerą viešbutyje didelį lagaminą ir labai pavargau, nes sunkiai nešiau tavo bagažą, o tu nori man duoti už tai (tokius) mažus pinigus?“
Iš čia išvada – kada žmogus ateina ir sako, kad jis įdėjo daug pastangų vykdydamas Torą ir priesakus, Kūrėjas jam sako: „Ne mane kvietei tu, Jokūbai“, tai yra ne mano lagaminą tu paėmei, o tas lagaminas priklauso kažkam kitam. Jei tu sakai, kad įdėjai daug pastangų vykdydamas Torą ir priesakus, vadinasi tu turėjai kitą šeimininką, kuriam dirbai. Todėl eik pas jį, kad jis tau sumokėtų. Ir todėl pasakyta: „Nes jautei Mane kaip naštą, Izraeli“.
Kitaip sakant tas, kuris dirba Kūrėjui, nepatiria jokių pastangų, o atvirkščiai (jaučia) pasitenkinimą ir pakylėtą nuotaiką. Tuo pat metu tas, kuris dirba dėl kitų tikslų, negali ateiti pas Kūrėją su pretenzijomis, kodėl Kūrėjas neduoda jam gyvybinės energijos darbe. Juk jis nedirbo dėl Kūrėjo, kad Kūrėjas jam mokėtų už jo darbą.
O žmogus gali ateiti su pretenzijomis pas tuos žmones, kuriems jis dirbo, kad jie jam duotų pasitenkinimą ir gyvybinę energiją. O dėl to, kad „lo lišma“ yra daug tikslų, žmogus turi reikalauti iš to tikslo, kuriam jis dirbo, kad tas tikslas, kuriam jis dirbo, duotų jam atlygį, tai yra pasitenkinimą ir gyvybinę energiją. Ir apie juos pasakyta: „Tegul panašūs į juos bus juos sukūrę ir bet kuris pasikliaunantis jais“6.
Tačiau iš to, kas pasakyta, neaišku - juk matome, kad net tada, kai žmogus be jokio kito ketinimo priima aukščiausios malchut jungą, jis vis dėlto nejaučia jokios gyvybinės energijos, kuri, sakykime, įpareigotų jį priimti aukščiausios malchut jungą. O realybėje jis priima aukščiausios Malchut jungą tik dėka tikėjimo virš žinojimo, tai yra atlieka tai įveikdamas, priversdamas save prieš savo norą.
Tokiu atveju iškyla klausimas, kodėl jis vis dėlto jaučia pastangas šiame darbe ir kūnas kiekvieną sekundę tikrina kada jis galės atsilaisvinti nuo šio darbo, nes žmogus nejaučia tame jokios gyvybinės energijos. Ir, remiantis tuo, kas pasakyta aukščiau, kai žmogus dirba kukliai ir neturi jokio kito tikslo, kaip tik dirbti vardan davimo, kodėl gi Kūrėjas neduoda jam skonio ir gyvybinės energijos darbe?
Ir atsakymas tame, kad reikia žinoti, jog tai didelis ištaisymas. Ir jei būtų kitaip, tai yra jei šviesa ir gyvybinė energija šviestų iškart, kai tik žmogus priima aukščiausios malchut jungą, jis turėtų gyvybinės energijos darbe, tai yra noras gauti taip pat sutiktų dirbti šį darbą. Ir tada – kodėl jis sutiktų? Be abejonės dėl to, kad jis nori užpildyti savo aistringą norą, tai yra jis dirbtų savo labui.
Ir jei tai būtų taip, neliktų jokios galimybės pasiekti lišma. Nes žmogus turėtų dirbti savo labui, juk jaustų Kūrėjo darbe didesnį malonumą nei nuo (užpildymo) materialių norų. Tokiu atveju žmogus būtų priverstas likti „lo lišma“. Ir tai dėl to, kad jis jaustų pasitenkinimą darbe. O ten, kur yra malonumas, žmogus nesugeba nieko daryti, juk be naudos žmogus dirbti negali. Jei tai būtų taip ir žmogus gautų pasitenkinimą šiame darbe „lo lišma“, jis būtų priverstas likti toje būsenoje.
Ir tai būtų panašu į žinomą liaudies išmintį: kada žmonės vejasi vagį, vagis taipogi bėga ir šaukia: „Laikykit vagį!“. Ir negalima suprasti kas čia tikrasis vagis, kad jį sugauti ir atimti kas pavogta.
Tačiau kada vagis, tai yra noras gauti, nejaučia skonio ir gyvybinės energijos darbe priimant aukščiausios malchut jungą, tada, jei žmogus dirba tikėjimo virš žinojimo savybėje, per prievartą ir kūnas pripranta prie šio darbo, tai yra (prie darbo) prieš jo noro gauti norą, tada žmogus turi priemonių, leidžiančių dirbti su tikslu suteikti malonumą Kūrėjui. Juk svarbiausia, ko reikalaujama iš žmogaus - tai, kad dėka savo darbo jis pasiektų susiliejimą su Kūrėju, tai yra formos panašumo savybę, kad visi jo veiksmai bus dėl davimo.
Ir kaip pasakyta: „Tada mėgausiesi (pasikliaudamas) Kūrėju7, kur „tada“ reiškia, kad iki darbo pradžios jis neturėjo malonumo, o jo darbas buvo per prievartą. Tačiau po to, kada jis pripratino save dirbti dėl davimo ir netikrinti savęs – ar jaučia šio darbo skonį, nes netiki, kad jis dirba, nes savo darbu jis suteikia malonumą savo Kūrėjui. Ir žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas priima žemutinių darbą ir nėra reikšmės kokio dydžio ir pobūdžio jų darbas, o Kūrėjas žiūri (tik) į ketinimą ir (būtent) tai suteikia malonumą Kūrėjui, tada žmogus tampa vertas malonumo (pasikliaudamas) Kūrėju8.
Juk Kūrėjo darbo metu jis jaus gėrį ir malonumą, nes dabar žmogus dirba būtent Kūrėjui, nes pastangos, kurias jis įdėjo darbo per prievartą metu, paruošė žmogų, kad jis galėtų dirbti tikrai dėl Kūrėjo. Pasirodo, kad ir tada malonumas, kurį jis gauna [remiantis] Kūrėju, tai yra būtent dėl Kūrėjo.
1Žydų data: 5705 CE.
2Psalmės, 34:9.
3Traktatas Avot, sk. 2, Mišna 16.
4Jakovas Kranzas (1741–1804), kabalistas ir teisės mokytojas, pramintas Magidu (tai yra šviesuolis) dėl savo iškalbos ir asketiškumo.
5Izaijas 43:22.↩
6Psalmės, 115:8.↩
7Izaijas 58:14.↩
8Žr. Psalmyno 37:4. Raši: Mėgaukitės malonumais, pasikliaudami Kūrėju.↩