Jehuda Leib Alevi Ašlag (Baal Sulamas)
3 str. Dvasinio pažinimo esmė
Mes skiriame daugybę pakopų ir daugybę būsenų pasauliuose. Reikia žinoti, kad visi pasauliai su daugybe pakopų egzistuoja tik sielų, kurios gauna iš pasaulių, atžvilgiu, pagal taisyklę – „Tai, ko nepažinsime – negalėsime įvardinti“, nes žodis „vardas“ nurodo pažinimą. Juk žmogus ką nors pavadina tik po to, kai pažįsta įvardinamą dalyką ir remdamasis tik savo pažinimu.
Todėl visa tikrovė dvasino pažinimo atžvilgiu dalinama į 3 dalis:
1. „Acmuto“, Kūrėjo esmė
2. Begalybė (Ein Sof Baruch Hu)
3. Sielos (Nešamot)
1. Apie Kūrėjo (Acmuto It) esmę mes iš viso nekalbame, kadangi kūrinių šaknis ir vieta prasideda nuo kūrimo sumanymo, kuriame jie yra (užprogramuoti), ir ši prasmė slypi žodžiuose – „Veiksmo rezultatas yra užduotas pirminio sumanymo“.
2. Begalybė yra kūrimo sumanymas, slypintis žodžiuose – „Jo noras – suteikti malonumą Savo kūriniams“ begalybės lygmenyje – tai yra vadinama Begalybe (Ein Sof). Tai ryšys, kuris egzistuoja tarp Acmuto ir sielų. Šį ryšį mes suprantame kaip noro suteikti malonumą kūriniams paslaptį.
3. Sielos, gaunančios gėrį, kurį turi Jo noras suteikti malonumą.
„Begalybe“ vadinama todėl, kad tai yra Acmuto ryšys su sielomis, mums suprantamas kaip Jo noro suteikti malonumą savo kūriniams paslaptis. Čia yra darbo pradžia. Be šio ryšio mes nieko daugiau neatskleidžiame ir todėl apie nieką daugiau negalime kalbėti. Ten – visko pradžia. Tai vadinama „Šviesa be indo (kli)“, ir ten prasideda kūrinių šaknis – tarp Kūrėjo (HaBorė) ir kūrinių esantis ryšys, vadinamas Jo noru suteikti malonumą savo kūriniams. Šis noras prasideda Begalybės (Ein Sof) pasaulyje ir nusileidžia iki pasaulio „Asija“.
O visi pasauliai savo atžvilgiu (patys sau atskirai) apibrėžiami kaip „šviesa be indo (kli)“, ir apie juos mes nekalbame. Jie nusakomi kaip Jo Esmė (Acmuto) ir neįmanoma jų pažinti. Nesistebėk, kad mes skiriame ten daugybę savybių – juk taip yra todėl, kad šios savybės ten yra potenciale, jėgų pavidale.
Po to, kai ateis sielos, atsiskleis šios savybės jose, gaunančiose Aukštesniąsias šviesas priklausomai nuo to ką ištaisė ir sutvarkė taip, kad sielos turėtų galimybę jas gauti, kiekviena – pagal savo jėgą ir pasiruošimą. Tada šios savybės atsiskleidžia veiksmu. Tačiau tuomet, kai sielos neturi Aukštesnės šviesos pažinimo, tada viskas, ko nejaučiame - laikoma Jo Esme (Acmuto).
Tačiau sielų, gaunančių iš pasaulių, atžvilgiu, pasauliai nusakomi kaip „Begalybė“, kadangi šitas ryšys, kuris yra tarp pasaulių ir sielų, – tai, ką pasauliai atiduoda sieloms, kyla iš Kūrimo sumanymo ir yra Acmuto tarpusavio santykiai su sielomis. Šis ryšys, kaip jau buvo minėta, vadinamas „Begalybe“ ir, kai mes meldžiamės bei prašome Kūrėjo (HaBorė), kad mums padėtų ir duotų tai, ko prašome, tai turime omeny Begalybę, nes ten kūrinių šaknis, noras suteikti jiems gerovę ir malonumą, vadinamas „Jo noru suteikti malonumą savo kūriniams“.
Malda – Kūrėjui (LaBorė Itbarach), sukūrusiam mus, kurio vardas – „Noras suteikti malonumą kūriniams“. Jis vadinamas Begalybe, nes kalbama apie būseną iki apribojimo. Tačiau netgi po apribojimo neįvyko Jame jokių pasikeitimų. Pati šviesa nesikeičia, ir visada Jis vadinamas šiuo vardu.
Visa gausybė vardų – jie tik gaunančių atžvilgiu. Todėl Pirmasis vardas, atsiskleidžiantis žodžiuose „kūrinių šaknis“, yra Begalybė. Šio vardo atskleidimas išlieka be jokių pasikeitimų. Visi apribojimai ir daugybė pasikeitimų vyksta tik gaunančiųjų atžvilgiu. O Jis visada šviečia pirmuoju vardu, nusakomam kaip „Jo begalinis noras suteikti malonumą savo kūriniams“. Todėl ir meldžiamės Kūrėjui (LaBorė Itbarach), vadinamam „Begalybe“, kuris šviečia be apribojimų ir pabaigos. Tai, kad po to sukuriama pabaiga, – tai ištaisymas skirtas gaunantiems, kad galėtų gauti Jo šviesą.
Aukštesniąją šviesą apibrėžia dvi sąvokos: suvokiantis (haMašig) ir tai, ką jis suvokia (haMušag). Viskas, ką mes kalbame apie Aukščiausią šviesą – tai tik atskleidžiančiojo gaunamas įspūdis iš to ką jis atskleidžia.
Tačiau kiekvienas iš jų atskirai – vien tik suvokiantysis, ar vien tik suvokiamasis – nėra vadinami Begalybe. Atskleidimo objektas vadinamas Acmuto (Pats Sau), o atskleidžiantis Jį vadinamas „sielomis“, kurios yra visiškai naujas reiškinys – Visumoje išskirta dalis. Naujas tuo, kad jam šviesa įspaudė norą gauti (racon le’kabel). Šiuo aspektu kūrinys vadinamas „atsiradusiu iš nieko“ (ješ mi ain).
Patys sau pasauliai atskirai nusakomi kaip paprasta vienybė. Juose pačiuose nevyksta jokie pasikeitimai. Šią prasmę turi pasakymas – „Aš savo Vardo AVAJa nekeičiau“. Tai reiškia, kad Aukščiausioje Esmėje (veElokut) negalima išskirti sfirot ir pakopų. Juk net patys subtiliausi pavadinimai neišreiškia pačios Šviesos esmės, nes ši Jo esmė niekaip nesuvokiama. Tačiau, kai kalbama apie sfirot ir visas matomas ypatybes – tai tik tuo atžvilgiu, ką žmogus atskleidžia iš Jo Esmės (Acmuto It). Todėl, kad Kūrėjas panoro, jog mes atskleistume ir suprastume Gausybės šviesą (Šefa), nes tai yra Jo noro suteikti malonumą savo kūriniams esmė.
Tam, kad galėtume suvokti tai, ko Jis panoro, atskleistume ir suprastume Jo noro suteikti malonumą savo kūriniams paslaptį, Kūrėjas (HaBorė Yitbarach) sukūrė ir davė mums tokius jutimo organus, kurie, reaguodami į Aukščiausią šviesą, skiria joje daugybę pajutimų (skonių). Todėl, kad mūsų bendras jutimo organas vadinamas „noru gauti“ ir jis gaunamoje šviesoje skiria daugybę detalių bei atspalvių, pakilimų ir nuopuolių, užsipildymą šviesa ir jos išnykimą.
Kadangi noras gauti vadinamas „kūriniu“ ir „kažkuo nauju“, tai būtent nuo tos vietos, kurioje šis noras tampa sąmoningas, atsiranda galimybė aprašyti suvokimą pajutimo dydžiu. Tai jau reiškia Aukščiausios šviesos ir noro tarpusavio santykius, kurie vadinami „šviesa ir indu (kli)“ – malonumu ir noru. Nes apie šviesą be indo (kli) neįmanoma nieko pasakyti, nes ji atskirai nesuvokiama. Kaip galima kalbėti apie tai, kas nesuvokiama?
Remdamiesi tuo suprasime, kad kai meldžiamės Kūrėjui (laHaŠem), prašydami siųsti mums išvadavimą, išgydymą ar panašiai, reikia skirti dvi kategorijas:
1. Kūrėjas (HaBorė Yitbarach)
2. Tai, kas iš Jo kyla.
Apie pirmąją kategoriją, priskiriamą Jo Esmei (Acmuto Yitbarach), uždrausta kalbėti (uždrausta – reiškia neįmanoma), kaip jau buvo minėta. Antra kategorija – tai kas kyla iš Jo – nusakoma kaip Šviesa, patenkanti į mūsų indą (kli) – mūsų norą užsipildyti. Tai vadinama Begalybe. Tai yra Kūrėjo (HaBorė Yitbarach) ir kūrinių ryšys – Jo noro suteikti malonumą sukurtiesiems išraiška. Vadinasi, noras gauti priklauso jį užpildančiai šviesai, kuri, galiausiai, tuos norus pasiekia.
Tuomet, kai noras užsipildo juo apsivelkančia šviesa, tada ši šviesa vadinama Begalybe. Ji gaunančius pasiekia per daugybę užsklandų, kas sudaro galimybę žemiau esančiam gauti šią šviesą. Todėl visi atskleidimai ir pasikeitimai vyksta tik paties gavėjo viduje – tuo mastu, kokiu jis suvokia gaunamą pripildymą. Tačiau reikia patikslinti apie ką yra kalbama. Kai kalbama apie savybes pasauliuose, tai kalbama apie potencialias savybes (galimybes), ir per gaunančiojo pajutimus jos iš tikro įsikūnija (ima funkcionuoti).
Dvasinis pažinimas – yra tai, kai suvokiantysis ir jo suvokimo objektas reiškiasi abu vienu metu, nes be suvokiančio – jokios formos neturi ir tai, kas suvokiama, juk nėra kam šią formą suvokti.
Todėl šita pakopa vadinama Acmuto, nes visiškai nieko neįmanoma apie ją kalbėti. Kaip galima sakyti, kad suvokimo objektas priims kokią nors formą pats sau, be mūsų jutimo organų.
Todėl mums nėra apie ką kalbėti, išskyrus kaip apie savo pajutimus, kaip stipriai mus sužadina pripildančios šviesos poveikis, kurį iššaukia Jo noras suteikti malonumą savo kūriniams, ir iš tikro jis pasiekia gavėjus.
Tai panašu į tai, kaip suvokiame stalą, kurį mūsų jutimo organai jaučia kaip tvirtą, o regimuoju suvokimu vertiname tam tikrus jo išmatavimus. Tačiau visa tai – tik mūsų jutimo organuose. Tai visai nereiškia, kad stalą taip pat suvoks kūrinys, turintis kitokius jutimo organus, pavyzdžiui – angelas. Jis, žinoma, suvoks stalą kitokios, palyginus su mūsų, formos – savo jutimo organų pagrindu. Todėl mes negalime kalbėti apie tai, kaip stalas atrodo angelo pajutimuose, nes mes nieko nežinome apie jo jutimo organus.
Todėl, kaip negalime suvokti Kūrėjo (HaBorė Yitbarach), taip ir negalime kalbėti ir apie tai, kokią formą turi pasauliai Jo atžvilgiu. Pasauliuose suvokiame tik tai, ką suvokia mūsų jutimo organai, nes toks yra Kūrėjo noras (raconó Itbarach), kad tokiu būdu pažintume aukštesniuosius pasaulius.
Todėl pasakyta – „Nėra pasikeitimų Šviesoje“. Visi pasikeitimai tik induose (kelim) – mūsų jutimo organuose. Viską matuojame ir vertiname tik savo suvokimo atžvilgiu. Todėl, jeigu daug žmonių žiūri į vieną dvasinį objektą, vis tiek kiekvienas jį suvokia kitaip, pagal savo individualų įsivaizdavimą ir pajutimą. Todėl kiekvienas mato kitą formą. Taip pat ir pačiam žmogui šitas dvasinis objektas gali keistis dėl žmogaus būsenos pasikeitimo – jo pakilimų ir nuopuolių. Pati Šviesa yra paprasta ir neturinti jokios formos, o visi pasikeitimai tik suvokiančiuose.
Tebūnie noras, kad taptume verti gauti Jo Šviesą (Oro Yitbarach) ir eiti Jo keliais (bedarchei HaŠem), ir dirbtume Jam ne dėl atlygio, o dėl to, kad suteiktume Jam malonumą (naḥat ruach laHaŠem Yitbarach), ir pakeltume Šchiną iš dulkių, bei taptume verti susilieti su Juo (devekut baHaŠem) – kad Jis atskleistų Savo Tobulumą Savo kūriniams (gilui Elokuto Yitbarach lenivra’av).