Rabašas

Atgaila

Apie sugrįžimą

1985 m. – 27 straipsnis

Knygoje Zohar („Naso“, 28 punktas, komentare „Sulam“) pasakyta: „Šis priesakas – tai sugrįžimo (Tešuva) priesakas. Ir tai yra Bina. O kas yra Bina? Jos pavadinimą sudaro raidės „Ben Jud–Hei“ („Jud–Hei sūnus“). Šis sūnus - tai raidė Vav, kuri yra susijungusi su ja ir iš jos gauna Jud–Hei mochin. Kiekvienas, kuris sugrįžta [atlieka Tešuvą], tarsi sugrąžina raidę Hei, kuri yra Malchut, prie raidės Vav, kuri yra Ben Jud–Hei, ir taip jame užbaigiamas Avaja (HaVaYaH) vardas.“

Knygoje Zohar („Naso“, 29 punktas, komentare „Sulam“) pasakyta: „Nes raidė Hei, be abejonės, reiškia žodinį nuodėmių išpažinimą. Ir tai yra žodžių paslaptis: „Pasiimkite su savimi žodžius ir sugrįžkite pas Kūrėją. Sakykite Jam: „Savo lūpomis atlyginsime už aukojamus jaučius.“ Nes iš tiesų, kai žmogus nusideda, jis sukelia raidės Hei atitolimą nuo raidės Vav. Dėl to buvo sugriauta Šventykla, Izraelis buvo iš ten išvarytas ir ištremtas tarp tautų. Todėl kiekvienas, kuris sugrįžta, sukelia raidės Hei sugrįžimą prie raidės Vav.“

Knygoje Zohar („Naso“, 31 punktas, komentare „Sulam“) pasakyta: „Ir šis sugrįžimas vadinamas gyvybe. Šis sugrįžimas, kuris yra Malchut ir Avaja vardo raidė Hei, vadinamas gyvybe, kaip parašyta: „Nes iš jos kyla gyvybės ištakos.“ Tai Izraelio sielos, kylančios iš Malchut, kuri vadinama gyvybe. Tai alsavimas, kuris be jokio darbo ir pastangų išeina iš žmogaus burnos ir į ją sugrįžta. Tai yra raidės Hei žodyje „behibaram“ („juos sukūrus“) paslaptis, nes raidė Hei ištariama lengviau už visas kitas raides. Apie ją pasakyta: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet viskuo, kas išeina iš Kūrėjo lūpų.“ Nes Malchut vadinama tuo, kas išeina iš Kūrėjo lūpų. Ji yra virš žmogaus galvos, kaip pasakyta: „O virš mano galvos - Kūrėjo Šchina.“ Apie ją pasakyta: „Ir Kūrėjo atvaizdą jis regi“, nes Malchut vadinama Kūrėjo atvaizdu. Taip pat pasakyta: „Žmogus tik praeina kaip šešėlis“ (celem).“

Knygoje Zohar („Naso“, 32 punktas, komentare „Sulam“) pasakyta: „Ir kadangi ji yra virš žmogaus galvos, žmogui draudžiama nueiti keturias uolektis nepridengta galva. Nes jeigu ji pasitraukia nuo žmogaus galvos, gyvybė tuoj pat jį palieka.“

Knygoje Zohar („Naso“, 34 punktas, komentare „Sulam“) pasakyta: „Būtent apie šią raidės Hei formą išminčiai pasakė: „Savo lobyne turiu gerą dovaną, kurios vardas – Šabas.“ Nes Šabas – tai Malchut, kai ji pakyla į Biną. Ir kai ši Malchut, kuri yra Šabo savybė, yra virš Izraelio, jiems nebelieka nei pastangų, nei vergovės. Ir joje besidarbuojanti bei pavargusi siela nutraukia darbą ir ilsisi.“

Reikia suprasti visus šiuos pavadinimus, kuriais šventoji knyga Zohar vadina Malchut: 1. Kodėl Malchut vadinama „Hei“ ir sakoma, kad tai „alsavimas be darbo ir be pastangų“? Juk yra taisyklė: „Radau, bet nedėjau pastangų – netikėk.“ 2. Kodėl Malchut vadinama „gyvybe“? Juk daugelyje knygos Zohar vietų Malchut vadinama teismo savybe, iš kurios kyla mirties savybė. 3. Ką reiškia, kad Malchut vadinama „Kūrėjo lūpomis“? 4. Ką reiškia, kad ji yra „virš žmogaus galvos“? 5. Kodėl Malchut vadinama „Kūrėjo atvaizdu“, kaip pasakyta: „Ir Kūrėjo atvaizdą jis regi“? 6. Kodėl Malchut vadinama „pavidalu“ (celem), kaip pasakyta: „Tik pavidalu vaikšto žmogus“?

Kad galėtume paaiškinti visa tai, pirmiausia turime suprasti visą kūrimo tikslo esmę, tai yra ryšį, kuris turi susiformuoti tarp kūrinių ir Kūrėjo. Būtent aplink šį pagrindinį dalyką sukasi visos mūsų pastangos ir bausmės, kurios kyla, jeigu nesiekiame šio ryšio ištaisyti. Ir visas atlygis, kurį gauname, yra kūrinių susijungimas su Kūrėju.

Žinoma, kad kūrimo tikslas – suteikti malonumą Jo kūriniams. Tačiau tam, kad nebūtų „gėdos duonos“, būtinas formos panašumas, nes dvasiniame pasaulyje formos skirtumas vadinamas „atitolimu“, o formos panašumas – „suartėjimu“. Todėl, nors Jo noras suteikti malonumą kūriniams yra beribis, vis dėlto buvo nustatyta formos panašumo sąlyga, tai yra nepriimti gėrio ir malonumo kitaip, kaip tik turint ketinimą suteikti malonumą Kūrėjui.

Iš čia kyla pastangų būtinybė, tai yra poreikis sukurti ekraną (masachą), kad būtų galima priimti gėrį ir malonumą dėl davimo. Tai ir yra mūsų pastangų šaknis, kaip parašyta „Bendroje įžangoje į knygą Panim Meirot uMasbirot“ (3 punktas): „Žinok, kad ekranas Malchut inde (kli) yra tamsos šaknis, nes jame esanti sulaikanti jėga neleidžia Aukštesniajai Šviesai išplisti į ketvirtąją stadiją. Jis taip pat yra pastangų, dedamų siekiant atlygio, šaknis. Nes pastangos reiškia veiksmą prieš savo norą, kadangi dirbančiajam maloniausia yra ramybės būsena. Tačiau kadangi šeimininkas moka jam atlygį, jis panaikina savo norą prieš šeimininko norą.“

Taigi viskas, ką turime atlikti, yra darbas, nes būtent jis mums pavestas, kaip parašyta: „Ką Kūrėjas sukūrė, kad būtų daroma.“ Žodis „sukūrė“ reiškia tai, ką priskiriame Kūrėjui, tai yra Jo norą suteikti malonumą kūriniams. Iš šios kūrimo savybės kyla atsiskyrimas ir formos skirtumas. Tačiau per „darymą“, tai yra per mūsų darbą, kuriuo siekiame pakopos „dėl davimo“, mes vėl priartėjame prie Kūrėjo per formos panašumą.

Tai ir yra kūrinių partnerystė su Kūrėju, kaip parašyta knygoje Zohar („Įvadas į knygą Zohar“, 67 punktas): „Ir pasakyti Sionui: Tu esi Mano tauta.“ Skaityk ne „Mano tauta“ (ami), o „Tu esi su Manimi“ (imi), tai reiškia – būti Mano partneriu.“ Kitaip tariant, kaip minėta, Kūrėjas suteikia norą gauti, kuris yra Jo sukurtas trūkumas (chisaronas), vadinamas „tamsa“, kaip parašyta: „Ir kuriu tamsą.“ Tai kyla iš Jo noro suteikti malonumą. O kūriniai turi sukurti ekraną, per kurį atsiranda formos panašumas. Tik tada turime indus (kelim), tinkamus priimti gausą, ateinančią iš Jo noro suteikti malonumą kūriniams. Vadinasi, „sukūrė“ ateina iš Aukščiau, o „daryti“ – iš žemesniųjų.

Kalbant apie pastangas, galima išskirti du atvejus:

1. Darbas ir atlygis yra du atskiri dalykai: darbas atliekamas ne ten, kur gaunamas atlygis, tai yra darbo laikas yra vienas, o atlygio gavimo laikas – kitas.

2. Darbas ir atlygis yra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu.

Pastangomis vadinama tai, kad žmogus turi atlikti tam tikrą judesį. O judėjimas taip pat būna trijų rūšių: 1. Kūno pastangos. 2. Proto pastangos. 3. Vidinės pastangos. Jos yra pačios sunkiausios. Taip būna tada, kai žmogus turi dirbti protu ir atlikti veiksmus, kurie prieštarauja jo protui ir supratimui. Tai reiškia, kad jis turi anuliuoti savo protą. Nors protas jį įpareigoja elgtis vienaip ar kitaip ir nors pagal savo supratimą jis yra šimtu procentų įsitikinęs, kad būtent tai yra tiesa, vis dėlto žmogus atlieka veiksmą ir anuliuoja savo protą. Tai ir yra tikrosios pastangos.

Sugrįžkime prie pastangų klausimo. Paimkime pavyzdį: žmogus atlieka kokį nors veiksmą tam, kad gautų už jį atlygį. Priešingu atveju jis liktų ramybės būsenoje, nes pagal savo prigimtį žmogus siekia ramybės. Šio reiškinio priežastis paaiškinta „Dešimties sfirot mokyme“ (1 dalis, „Vidinis stebėjimas“, 19 punktas): „Taip yra todėl, kad mūsų Šaknies savybė yra ne judėjimas, o ramybė, nes Joje apskritai nėra jokio judėjimo.“

Matome, kad žmogus gali dėti pastangas tiek, kiek jam yra didelis, svarbus ir reikalingas atlygis. Tačiau jeigu žmogus rastų būdą gauti tą patį atlygį be darbo, jis iš karto atsisakytų pastangų, nes pastangos jam tėra priemonė atlygiui pasiekti. Todėl, jeigu jis gali pasiekti tą patį atlygį kitu būdu, tai yra nedirbdamas, jis galvoja: „Kam man dirbti veltui?“ Juk už savo darbą jis negauna nieko, ko negalėtų gauti ir be darbo. Vadinasi, jo darbas lieka be atlygio. O kaip jau minėta, be atlygio žmogus negali dirbti. Todėl jis atsisako darbo.

Tai ir vadinama būsena, kai atlygis ir darbas yra dviejose skirtingose vietose ir dviem skirtingais laikais. Pavyzdžiui, žmogus dirba gamykloje, o atlygį – darbo užmokestį – gauna kasoje. Tai vyksta ir skirtingu metu: darbo laikas yra atskirai, o atlygio gavimo laikas – atskirai. Juk žmogus dirba kiekvieną valandą ir kiekvieną akimirką, tačiau atlygį gauna tik dienos pabaigoje, kai užbaigia darbą, kaip parašyta: „Neskriausk samdinio. Tą pačią dieną atiduok jam užmokestį, kol saulė dar nenusileido.“

Tačiau kartais darbas ir atlygis yra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Taip būna tada, kai pats darbas yra atlygis, ir žmogus nesitiki jokio kito atlygio už savo darbą. Kaip jau minėta, kūnas negali atlikti nė vieno judesio be atlygio. Tačiau šiuo atveju, kai pats darbas yra atlygis, žmogus gauna atlygį ten pat, kur dirba. Be to, jis gauna atlygį tuo pačiu metu, kai dirba. Vadinasi, jam nereikia laukti kito laiko, kad gautų atlygį, pavyzdžiui, dienos pabaigos. Už kiekvieną atliktą judesį jis gauna atlygį iš karto, toje pačioje vietoje.

Pavyzdžiui, į Izraelį atvyksta koks nors admoras, tarkime, Liubavičiaus rebė. Žinoma, visi jo chasidai ateina jo pasitikti. Rebė rankoje laiko nedidelį nešulį ir pasirenka vieną iš chasidų, kad šis nuneštų nešulį iki taksi. Paskui rebė išsitraukia šimto dolerių banknotą ir duoda jam kaip atlygį už nešulio nunešimą. Žinoma, chasidas nenori priimti šių pinigų. Jeigu rebė jo paklaustų: „Kodėl nenori priimti pinigų? Argi tai maža suma? Juk paprastas nešikas, kuris nėra chasidas, nežino, kas yra rebė, ir nesupranta, kad esu svarbus žmogus, gavęs iš manęs dešimt dolerių, būtų man labai dėkingas. O tau duodu dešimt kartų daugiau negu paprastam nešikui, ir tu vis tiek nenori priimti pinigų.“

Ką apie tai reikia pasakyti? Chasidas nenori priimti atlygio už nešulio nunešimą, nes jis supranta rebės didybę ir svarbą. Tai, kad rebė iš visų pasirinko būtent jį, kad šis galėtų jam patarnauti, jau savaime yra didžiulis ir neįkainojamas atlygis. Jeigu kuris nors kitas chasidas panorėtų iš jo nusipirkti šią galimybę patarnauti rebei, jis neabejotinai atsakytų: „Visi pasaulio turtai neprilygsta galimybei patarnauti rebei, kurią jis man suteikė, pasirinkdamas mane iš visų kitų.“

Ir čia matome, kad pastangos ir atlygis yra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Nes tuo metu, kai žmogus dirba, tai yra kai neša nešulį ir turi gauti atlygį, kadangi be atlygio dirbti neįmanoma, jis negauna atlygio kitoje vietoje. Įprastu atveju darbas būtų nešulio nešimas, o atlygis – kažkas kita, pavyzdžiui, pinigai, arba atlygis būtų gaunamas kitu metu, tai yra užbaigus darbą.

Tačiau šiuo atveju darbas ir atlygis yra toje pačioje vietoje. Darbas yra tai, kad jis neša nešulį, o atlygis – taip pat tai, kad jis neša rebės nešulį. Rebei nereikia jam duoti nieko kito, kas būtų vadinama atlygiu, nes pats darbas – tai, kad jis neša rebės nešulį, – ir yra jo atlygis. Be to, tai vyksta tuo pačiu metu: tą pačią akimirką, kai jis dirba, jis gauna atlygį. Negalima sakyti, kad jis gauna atlygį užbaigęs darbą, nes jį gauna būtent tą akimirką. Čia neįmanoma atskirti darbo laiko nuo atlygio gavimo laiko, nes visas jo atlygis yra galimybė patarnauti rebei. Šis tarnavimas jam teikia didesnį malonumą negu visi pasaulio turtai. Taigi čia matome neįprastą dalyką: nors paprastai atlygis gaunamas tik po darbo, kaip pasakyta: „Šiandien juos vykdyti, o rytoj gauti už juos atlygį“, šiuo atveju yra kitaip – darbas ir atlygis ateina kartu.

Iš to išplaukia, kad darbas nevadinamas pastangomis, už kurias turi būti gautas atlygis. Tik tada, kai darbas ir atlygis yra dviejose skirtingose vietose ir dviem skirtingais laikais, kaip minėta, darbas vadinamas „pastangomis“. Tai reiškia, kad darbas tėra priemonė atlygiui gauti. Todėl, jeigu žmogus galėtų atsisakyti šios priemonės ir iš karto pasiekti tikslą, kam jam būtų reikalinga pati priemonė? Kadangi visas jo tikslas yra atlygis, visas jo dėmesys sutelktas tik į atlygį. Jis nuolat galvoja, kaip mažiau dirbti ir daugiau uždirbti.

Tačiau jeigu darbas ir atlygis yra tuo pačiu metu, toks darbas nevadinamas pastangomis, kurių žmogus norėtų atsikratyti. Juk darbas ir atlygis yra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, nes žmogus jaučia malonumą tarnaudamas svarbiam asmeniui.

Iš to išplaukia, kad pastangos studijuojant Torą ir vykdant priesakus jaučiamos tik tada, kai žmogus neša Toros ir priesakų naštą. Tai panašu į nešiką, kuris neša rebės nešulį, tačiau nesupranta rebės svarbos. Tada jis nuolat derasi ir nori didesnio atlygio, negu rebė jam moka už jo triūsą, kaip minėta pavyzdyje apie Liubavičiaus rebę. Tačiau chasidas, kuris paima rebės jam duotą nešulį, supranta rebės svarbą ir didybę, todėl nenori iš jo jokio atlygio. Juk atlygio dydis priklauso nuo to, kiek žmogus suvokia to, kuriam tarnauja, didybę ir svarbą. Kuo labiau jis tai suvokia, tuo didesnį atlygį gauna. Nors jau iš prigimties jaučiame didelį malonumą tarnaudami svarbiam žmogui, vis dėlto svarbos suvokimas gali būti skirtingo lygio. Jeigu žmogus tarnauja svarbiausiam miesto žmogui, jis jaučia malonumą, tačiau tai nepalyginama su malonumu, kai jis žino tarnaujantis svarbiausiam šalies žmogui. O juo labiau, jeigu žino tarnaujantis svarbiausiam žmogui visame pasaulyje – tada jo malonumas tampa beribis.

Vadinasi, žmogus patiria pastangas studijuodamas Torą ir vykdydamas priesakus todėl, kad mums trūksta Kūrėjo svarbos ir didybės suvokimo. Knygos Zohar kalba tai vadinama tuo, kad visos mūsų mintys turi būti nukreiptos tik į tai, kaip „pakelti Šchiną iš dulkių“. Juk visas dvasingumas mums yra Kūrėjo veido paslėpimo būsenoje. Mes nejaučiame savo darbo svarbos, tai yra nejaučiame, dėl ko dirbame ir kam tarnaujame. Todėl, kai įveikdami pasipriešinimą tęsiame darbą, jis atliekamas tarsi per prievartą. Tai ir vadinama pastangomis, nes atlygis nėra pačiame darbe.

Kitaip tariant, kai žmogus dirba per prievartą, jis tikisi gauti atlygį vėliau ir kitoje vietoje. Kadangi atlygis yra nutolęs nuo darbo laiko, žmogus gali galvoti, kad dabar jis dirba, o atlygį gaus vėliau. Taigi yra tam tikras laiko tarpas, kuriame egzistuoja vien darbas, ir būtent tai vadinama „pastangomis“. Tačiau kai žmogus jaučia darbo svarbą, tai yra suvokia, kam jis tarnauja, tada atlygis yra pačiame darbe. Toks darbas nevadinamas pastangomis, nes darbas ir atlygis yra tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje.

Tai galima suprasti iš to, kas pasakyta anksčiau: kai darbas ir atlygis yra toje pačioje vietoje, pats darbas tampa tikslu. Todėl žmogus nenori atsisakyti darbo. Juk paprastai atsisakoma ne tikslo, o tik priemonių jam pasiekti. Taigi kai atlygis ir darbas yra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, žmogus negali atsisakyti darbo, nes atsisakydamas darbo jis kartu atsisakytų ir atlygio, kadangi jie neatskiriami.

Tačiau jeigu žmogus dirba kaip nešikas, kaip minėtame pavyzdyje, jo darbas reikalauja pastangų, nes darbas ir atlygis yra dviejose skirtingose vietose. Todėl žmogus nori atsisakyti pastangų, kurios tėra priemonė atlygiui gauti, ir gauti vien patį atlygį. Pavyzdžiui, žmogus dirba tam, kad pasiektų būsimąjį pasaulį. Tuomet jis pasirengęs atsisakyti darbo, jeigu būsimąjį pasaulį galėtų gauti be darbo, nes jam reikalingas tik tikslas, o ne priemonės jam pasiekti.

Tą patį galima pastebėti ir dovanos atveju. Svarbus žmogus kam nors įteikia dovaną. Dovanos gavėjas joje įžvelgia du dalykus: 1. Kad dovanotojas jį myli, nes priešingu atveju nebūtų jam dovanojęs dovanos. 2. Pačią dovaną.

Ir čia reikia atskirti, kas yra tikslas, o kas – priemonė. Taip pat svarbu, koks yra dovaną įteikusio žmogaus reikšmingumas. Jeigu dovanotojas yra svarbus žmogus, tuomet meilė tampa tikslu, o dovana tėra priemonė, per kurią ši meilė atsiskleidžia. Todėl žmogus pasirengęs atsisakyti dovanos, bet ne meilės. Tačiau jeigu dovanotojas yra paprastas žmogus, tuomet pati dovana tampa tikslu, o meilė – tik priemone. Tokiu atveju žmogus gali atsisakyti meilės, nes svarbiausia jam yra tai, kad kitas duotų dovanų. Taigi ir duodantysis, ir gaunantysis visada vertina pagal žmogaus svarbą.

Iki šiol kalbėjome apie darbą ir atlygį, tačiau yra dar vienas dalykas – bausmė. Tai reiškia, kad jeigu žmogus nesilaiko Toros ir priesakų, jis už tai gauna bausmę. Tačiau ir čia reikia atskirti, ar bausmė pasireiškia ten pat, kur buvo pažeistas įstatymas, ar ji ateina kitoje vietoje ir kitu metu.

Paimkime atlygio ir bausmės pavyzdį, susijusį su valstybės įstatymais. Tas, kuris pažeidžia valstybės įstatymus, gauna bausmę, tačiau bausmė pasireiškia ne toje pačioje vietoje ir ne tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, žmogus pavogė kito asmens turtą, ir paaiškėjo, kad būtent jis yra vagis. Tuomet jis nubaudžiamas, tarkime, laisvės atėmimu arba pinigine bauda. Tačiau visa tai vyksta ne toje pačioje vietoje ir ne tuo pačiu metu, kai buvo įvykdyta vagystė. O jeigu nepaaiškėja, kad jis pavogė, jis gali apskritai nesulaukti bausmės.

Tas pats galioja ir tiems, kurie pažeidžia Toros įstatymus. Vis dėlto tarp valstybės įstatymų ir Toros įstatymų pažeidimų yra didelis skirtumas. Kalbant apie atvirąją dalį, tai yra apie Toros ir priesakų vykdymą veiksmais, kai kiekvienas gali matyti, ką daro kitas žmogus, pažeidimas ir bausmė taip pat nėra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Jeigu žmogus padaro nusižengimą ir yra liudytojų, kurie tai matė, jis gauna bausmę už padarytą nusižengimą. Pavyzdžiui, žmogus valgė kiaulieną, ir tai matė liudytojai. Vėliau teismas priima sprendimą, kad už šį nusižengimą jam priklauso plakimo bausmė. Vadinasi, nusižengimas ir bausmė vyksta skirtingose vietose ir skirtingu metu, kaip ir pažeidus valstybės įstatymus.

Tačiau kalbant apie žmogaus darbą, kuriuo siekiama įsigilinti į vidinę Toros dalį, vadinamą „paslėptąja dalimi“, viskas vyksta slapta. Nė vienas žmogus negali matyti kito žmogaus vidinio darbo, nes niekas nežino, kas slypi draugo širdyje. Tarkime, ateina žmogus ir sako: „Noriu paaukoti didelę sumą ješivai, kurioje studijuojama Tora. Tačiau noriu, kad ješivoje būtų pastatytas didelis akmeninis paminklas, kuriame būtų įrašyta, jog būtent aš paaukojau šią didelę sumą. Taip pat noriu, kad laikraščiuose būtų paskelbta apie mano auką, kad visur, kur tik nueisiu, žmonės rodytų man didelę pagarbą.“

Žinoma, apie tokį žmogų galima pasakyti, kad jis yra dosnus geradarys. Tačiau negalima tvirtinti, kad jo ketinimas yra vien tik paremti Torą studijuojančius žmones. Juk prie jo noro remti Toros studijas prisideda ir garbės troškimas, vadinamas „meile sau“. Tačiau tikrasis jo ketinimas mums lieka paslėptas. Gali būti, kad iš tiesų jis nori tik sustiprinti Torą studijuojančius žmones, o tam, kad jo pinigus gaunantys žmonės nerodytų jam pagarbos, jis apsimeta siekiantis garbės. Jis sudaro įspūdį, kad aukoja pinigus labdarai todėl, jog nori iškeisti pinigų troškimą į garbės troškimą, ir dėl to tie žmonės jo negerbs.

Taip yra žmogaus santykiuose su artimu, kai reikia atskirti atvirąją ir paslėptąją dalis. Juo labiau tai galioja žmogaus santykiams su Kūrėju, kur šis skirtumas dar didesnis. Mūsų išminčiai pasakė: „Žmogus visada turi užsiimti Tora ir priesakais, net jeigu tai daro lo lišma, nes iš lo lišma ateinama į lišma“ (Pschim, 50b). Vykdant priesakus ir studijuojant Torą yra didelis skirtumas tarp atvirosios dalies, tai yra paties veiksmo, ir paslėptosios dalies, tai yra ketinimo. Nė vienas žmogus negali matyti kito žmogaus ketinimo. Juk kai žmogus atlieka veiksmą, susijusį su jo santykiu su Kūrėju, nėra jokio tarpininko, kuris galėtų patikrinti, koks jo ketinimas. Paprastai kiekvienas yra užsiėmęs savo reikalais ir neturi laiko gilintis į kito žmogaus vidinius apskaičiavimus. Todėl apie savo ketinimą galvoja tik pats žmogus. Kai jis užsiima dvasiniu darbu lo lišma, tai yra tikėdamasis atlygio, darbas ir atlygis nėra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Kalbant apie bausmes, nusižengimas ir bausmė taip pat nėra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Žmogus pirmiausia padaro nusižengimą, o tik paskui gauna bausmę – šiame arba būsimajame pasaulyje. Tai būdinga tik lo lišma pakopai.

Tačiau žmonių, kurie dirba su savo ketinimu, tai yra siekia visus savo veiksmus nukreipti dėl davimo, atlygis ir bausmė yra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Jeigu žmogus negali nukreipti savo veiksmų taip, kad suteiktų malonumą Kūrėjui, tai ir yra jo bausmė. Jam nereikia jokios kitos bausmės, nes nėra didesnės kančios už suvokimą, kad jis vis dar yra nutolęs nuo Kūrėjo.

Tai įrodo, kad jam trūksta meilės Kūrėjui, kuri skatintų jį gerbti ir aukštinti Kūrėją. Visa tai kyla iš to, kad jis yra Kūrėjo „nugarinės pusės“ (achoraim) ir paslėpimo būsenoje. Būtent tai jam kelia skausmą, ir tai yra jo bausmė. Tačiau toje pačioje vietoje yra ir jo atlygis – kai jis jaučia meilę Kūrėjui ir nori suteikti Jam malonumą. Vis dėlto, kaip minėta, tai galioja tik tiems, kurie siekia dirbti vien dėl Kūrėjo, o ne lo lišma būsenoje. Tik apie juos galima pasakyti, kad bausmė ir atlygis yra toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu.

Tačiau plačiajai visuomenei bausmė suprantama kaip kažkas, kas pasireiškia kitoje vietoje, nes plačiajai visuomenei Toros ir priesakų vykdymas siejamas su atvirąja dalimi, tai yra vien su pačiais veiksmais. Tai vadinama „atvirąja dalimi“, nes veiksmai ir žodžiai yra matomi visiems. O apie atvirąją dalį jau paaiškinome, kad joje ir atlygis, ir bausmė pasireiškia skirtingose vietose.

Remdamiesi visu tuo, kas išdėstyta, dabar galime paaiškinti knygos Zohar žodžius, dėl kurių iškėlėme šešis klausimus. Žinoma, kad Malchut vadinama „paskutine Avaja vardo raide Hė“, kuri yra ketvirtoji Tiesioginės Šviesos stadija. Jos savybė – gavimas dėl gavimo. Visi ištaisymai, kuriuos turime atlikti per Torą ir priesakus, skirti ištaisyti Malchut taip, kad joje esanti gavimo savybė būtų nukreipta dėl davimo. Tai vadinama „susiliejimu su Kūrėju“. Tačiau jeigu jos ketinimas nėra nukreiptas į davimą, ji atitolsta nuo Kūrėjo. Taip pat žinoma, kad visa, ką studijuojame apie Aukštesniuosius pasaulius, kalbama sielų atžvilgiu, kaip pasakė mūsų išminčiai („Vajikra Raba“, 36:4): „Rabinas Berechija pasakė: „Dangus ir žemė buvo sukurti tik dėl Izraelio, kaip parašyta: „Pradžioje Kūrėjas sukūrė.“ O „pradžia“ reiškia Izraelį, kaip pasakyta: „Izraelis – Kūrėjo šventenybė, Jo derliaus pirmiena.““

Todėl visa, ką studijuojame apie Aukštesniuosius pasaulius, yra skirta tam, kad sielos galėtų priimti Aukštesniąją gausą. Juk žinoma, kad kūrimo tikslas – suteikti malonumą kūriniams. O tam reikia ištaisyti formos skirtumą, kuris būdingas pačiai Malchut savybei, vadinamai „gavimu dėl gavimo“. Kadangi formos skirtumas sukelia atsiskyrimą dvasiniame pasaulyje, žmogui pavesta ištaisyti šį indą, vadinamą Malchut, kuris yra visų sielų indas ir iš kurio buvo sukurtas žmogus. Jis turi jį ištaisyti taip, kad visi gavimo indai būtų nukreipti dėl davimo.

Pažiūrėkime, kas parašyta „Įvade į knygą Zohar“ (10–11 punktai): „Kad ištaisytų šį atsiskyrimą, glūdintį sielų inde, Kūrėjas sukūrė visus pasaulius ir padalijo juos į dvi sistemas, kaip pasakyta: „Vieną prieš kitą sukūrė Kūrėjas.“ Tai keturi šventumo pasauliai ABJA ir prieš juos – keturi nešvarumo pasauliai ABJA. Jis pašalino iš šventumo pasaulių norą gauti dėl savęs ir perdavė jį nešvarumo pasaulių ABJA sistemai.“

„Pasauliai leidosi žemyn, kol pasiekė šio materialaus pasaulio tikrovę, tai yra vietą, kurioje egzistuoja kūnas ir siela, taip pat sugadinimo ir ištaisymo laikotarpiai. Kūnas, tai yra noras gauti dėl savęs, kyla iš savo šaknies kūrimo sumanyme, kaip minėta anksčiau, ir pereina per nešvarumo pasaulių sistemą, kaip parašyta: „Žmogus gimsta tarsi laukinis asilas.“ Jis lieka pavaldus šiai sistemai iki trylikos metų. Tai yra sugadinimo laikotarpis. Nuo trylikos metų pradėjęs vykdyti priesakus su ketinimu suteikti malonumą savo Kūrėjui, žmogus pradeda valyti jame įdiegtą norą gauti dėl savęs ir pamažu jį keičia į norą dėl davimo. Taip jis palaipsniui pritraukia šventąją sielą iš jos šaknies kūrimo sumanyme. Ji pereina per šventumo pasaulių sistemą ir apsivelka kūnu. Tokiu būdu žmogus vis labiau įgyja ir pasiekia šventumo pakopas, kylančias iš kūrimo sumanymo Begalybėje, kol jos padeda jam pakeisti norą gauti dėl savęs taip, kad visas jo gavimas būtų nukreiptas į tai, jog suteiktų malonumą savo Kūrėjui.“

Iš to, ką Baal Sulamas pateikia „Įvade į knygą Zohar“, matome, kad viskas, ką sakome apie Aukštesniuosius pasaulius, susiję tik su sielomis. Todėl kai sakome, kad Malchut atitolo nuo Avaja vardo, tai kalbama sielų atžvilgiu. Būtent sielos turi ją ištaisyti, kad ji vėl susijungtų su Avaja vardu, nes tik sielų atžvilgiu ji buvo nutolusi.

Tačiau kai žmogus priima ant savęs Dangaus karalystės, tai yra Malchut, jungą tikėjimu virš žinojimo ir veikia dėl davimo, jis sukelia tai, kad ir jo šaknis – Malchut – įgytų davimo savybę. Tai yra formos panašumas. Tuomet laikoma, kad Malchut, kuri dėl formos skirtumo buvo nutolusi nuo Duodančiojo, dabar, kai žmogus užsiima davimu, vadinamu „formos panašumu“, priartėja prie Avaja vardo, tai yra prie Duodančiojo. Tai ir reiškia žodžiai: „Sugrąžinti Hei prie Vav.“ Nes Jud–Hei–Vav vadinamos pirmosiomis devyniomis sfiromis, kurios turi davimo savybę, o raidė Vav perduoda Malchut. Dabar Malchut taip pat yra davimo savybėje, kaip ir Vav. Todėl knyga Zohar Malchut vadina Hei. Tai atsakymas į mūsų pirmąjį klausimą.

Viena vertus, Malchut pagal savo šaknį yra kūrinių šaknis ir vadinama „gaunančia dėl gavimo“. Iš šios savybės kyla mirties savybė, nes gaudami dėl savęs atsiskiriame nuo Gyvybės Šaltinio. Todėl iš čia kyla mirties savybė, ir Malchut vadinama Mirties medžiu. Kaip parašyta knygoje Zohar („Behaalotcha“, 96 punktas): „Rabinas Jehuda pasakė rabino Chijos vardu: „Raštas liudija, kad kiekvienas, kuris duoda išmaldą vargšams, pažadina Gyvybės medį, tai yra Zeir Anpin, kad jis suteiktų daugiau gyvybės Mirties medžiui, tai yra Malchut. Tuomet Aukščiau, Malchut, atsiranda gyvybė ir džiaugsmas.““

Taigi matome, kad, viena vertus, Malchut vadinama Mirties medžiu, tai yra pagal savo šaknies savybę. Tačiau kai sielos užsiima davimu, Malchut įgyja formos panašumą, ir tada nuo jos pašalinami apribojimas ir paslėpimas, kurie buvo ją uždengę. Būtent iš jos, tai yra iš Malchut, į pasaulį pradeda tekėti gyvybė. Šiuo požiūriu Malchut vadinama „gyvybe“.

Taip atsakėme į antrąjį klausimą: kodėl Malchut vadinama „gyvybe“, nors ji taip pat vadinama Mirties medžiu? Atsakymas yra toks: kai ją ištaisome pagal principą „veiksmas iš apačios pažadina veiksmą iš Aukščiau“, tai yra kai žemesniųjų atliekami veiksmai pažadina Aukštesniąsias šaknis, jie sukelia Kūrėjo ir Jo Šchinos susijungimą. Iš šio susijungimo į pasaulį ateina gyvybė.

Dabar pereikime prie trečiojo klausimo: kodėl Malchut vadinama „Kūrėjo lūpomis“? Materialiame pasaulyje matome, kad burna atskleidžia tai, kas yra žmogaus mintyse. Avaja vadinama gailestingumo savybe, o tai reiškia, kad Kūrėjas suteikia kūriniams gėrį ir malonumą. Kai Malchut vadinama „gyvybe“, tai yra kai žemesnieji užsiima davimu, iš Malchut ateina Aukštesnioji gyvybė. Kūrimo tikslą atitinka „Chochmos Šviesa“, vadinama „Chajos Šviesa“, arba gyvybės Šviesa. Kai Malchut ją atskleidžia, ji vadinama „Kūrėjo lūpomis“, nes atskleidžia kūrimo sumanymą – suteikti malonumą Jo kūriniams.

Dabar galime paaiškinti ketvirtąjį klausimą: ką reiškia žodžiai „Kadangi ji yra virš žmogaus galvos, žmogui draudžiama nueiti keturias uolektis nepridengta galva“? Žinoma, kad Malchut vadinama „tikėjimu“, o tikėjimas visada yra virš žinojimo. Žmogaus „galva“ vadinamas jo protas. Iš to išplaukia, kad Dangaus karalystė, tai yra Malchut, kurią žmogus turi priimti ant savęs, turi būti virš jo žinojimo ir proto. Todėl sakoma, kad Malchut yra virš žmogaus galvos. Štai kodėl „draudžiama nueiti keturias uolektis nepridengta galva, nes jeigu ji pasitraukia nuo žmogaus galvos, gyvybė tuoj pat jį palieka“. „Nepridengta galva“ reiškia, kad Malchut, tai yra tikėjimo savybė, nėra virš žmogaus proto ir žinojimo. Juk, kaip minėta, tikėjimas reiškia buvimą virš žmogaus galvos, tai yra tikėjimą virš žinojimo. O kadangi žmogus neturi tikėjimo, gyvybės Šviesa, ateinanti iš Malchut, jį palieka. Juk Malchut vadinama „gyvybe“ tik tada, kai ištaisomi davimo indai. Tačiau gavimo induose Malchut vadinama Mirties medžiu, todėl gyvybė nuo žmogaus pasitraukia.

Penktasis klausimas: kodėl Malchut vadinama „Kūrėjo atvaizdu“? Taip yra todėl, kad žodis „atvaizdas“ (tmuna) reiškia tai, ką paprastai vadiname bendru vaizdu. Pavyzdžiui, sakome: „Noriu susidaryti bendrą viso dalyko vaizdą.“ Todėl kai norime suvokti bendrą dvasingumo vaizdą, mums sakoma: „Ir Kūrėjo atvaizdą jis regi.“ Tai reiškia, kad galimybė pamatyti bendrą dvasinio pasaulio vaizdą priklauso nuo to, kiek žmogus nusipelnė tikėjimo Kūrėju savybės. Tikėjimas pasireiškia prote ir širdyje. Pagal tai, kokio tikėjimo žmogus nusipelnė, jis susidaro ir atitinkamą dvasinio pasaulio vaizdą. Todėl, kadangi Malchut vadinama „tikėjimu“, ji taip pat vadinama „Kūrėjo atvaizdu“. Tai rodo, kad kokio lygio yra žmogaus tikėjimas, tokį dvasinio pasaulio vaizdą jis ir gauna.

Panašiai galime atsakyti ir į šeštąjį klausimą: kodėl Malchut vadinama „pavidalu“ (celem), kaip parašyta: „Tik pavidalu vaikšto žmogus“? „Pavidalas“ taip pat reiškia tikėjimo savybę. Nes „saulė“ vadinama žinojimu, o „šešėlis“ (cel) yra tai, kas uždengia saulę. Tai ir yra tikėjimo savybė, vadinama „apdaru“. Jeigu žmogus turi šį apdarą, jame apsivelka Aukštesnioji Šviesa, kaip parašyta knygoje Zohar („Vajechi“, 201 punktas): „Jeigu pasitraukia pavidalas (celem), pasitraukia ir mochin, o pagal pavidalą apsivelka ir mochin.“

Vertimo terminija: tešuva – sugrįžimas; Malchut – Malchut; hishtavut ha-cura – formos panašumas; lo lišma / lišma – lo lišma / lišma; emuná lemala mehadaat – tikėjimas virš žinojimo. Hebrajiško originalo pastraipos išlaikytos, o rusiškas tekstas naudotas terminams ir prasmei sutikrinti.