Eikime pas Faraoną – 1
Straipsnis Nr. 19, 1985 m.

„Eikime pas Faraoną“¹. Ir neaišku, juk reikėjo pasakyti: „Eik pas Faraoną“. Ir Zoaro knyga paaiškina: „Tačiau Jis įvedė jį, tai yra Mozę, į vidines menes, pas vieną aukščiausią galingą pabaisą“². „Kai Kūrėjas pamatė, kad Mozė bijo, … pasakė Kūrėjas: „Štai Aš prieš tave, Faraone, Egipto karaliau, didžioji pabaisa, gulinti tarp savo upių“³. Tai reiškia, kad Kūrėjas turėjo su juo kariauti, o ne kas nors kitas, kaip pasakyta: „Aš, Kūrėjas“⁴, ir išaiškino tai [išminčiai]: „Aš, o ne pasiuntinys“⁵“⁶. Išeina, kad „eikime“ reiškia „kartu“.

O kad tai paaiškintume Kūrėjo darbe, pirmiausia reikia žinoti, koks yra mūsų atlygis už tai, kad užsiimame Tora ir priesakais. Kitaip tariant, kokios kompensacijos mes reikalaujame už tai. Ir kompensacija turi būti aiški, kad suprastume, jog verta atsisakyti kūno malonumų, jei suvokiame, kad būtent tai trukdo mums pasiekti tikslą, kuris ir yra mūsų kompensacija, ir dėl mūsų užsiėmimo Tora ir priesakais mes pasieksime šį aukštą tikslą, tai yra, tikslas yra kompensacija už materialių malonumų atspriesaką.

Todėl reikia žinoti, kad pagrindinis atlygis, kurio mes norime už Toros ir priesakų vykdymą, yra susiliejimas su Kūrėju, kas reiškia formos panašumą, tai yra savybę: „Ir prisijunk prie Jo“⁷. Kaip sakė mūsų išminčiai: „Sukūrė Kūrėjas blogio pradą ir sukūrė Torą kaip prieskonį jam“⁸, nes tai yra kli, į kurį galima gauti kūrimo tikslą, vadinamą „pasaldinti Savo kūrinius“, kuris vadinamas: „Jo dieviškumo atskleidimu Savo kūriniams šiame pasaulyje“⁹, kaip parašyta knygoje „Toros dovanojimas“.

Ir žinoma, kad pagrindinis darbas yra kli sukūrimas. Tuo tarpu užpildymas, tai yra gėris, perduodamas į kli, ateina iš aukščiau, kas yra Jo noro pasaldinti Savo kūrinius savybė. Ir, žinoma, iš Jo pusės nėra jokios kliūties, kuri trukdytų duoti mums. O visi trūkumai, kuriuos jaučiame, kyla iš to, kad mes neturime kli šiam gėriui gauti, nes mūsų kli kyla iš sudužimo. Nes dėl kli sudužimo, kuris įvyko Nekudim pasaulyje, atsirado klipot, kurios yra gavimo dėl gavimo savybė, kur „sudužimas“ dvasingume panašus į indo sudužimą materialume – kaip materialus indas, jei jis sudužęs, ir tu į jį pili kokį nors gėrimą, tas gėrimas išsilies lauk. Taip ir dvasingume, jei į kli įeina mintis, kylanti iš noro gauti sau, tuomet gėris išeina į išorę, tai yra už šventumo ribų.

Šventumu vadinama „dėl dangaus“, o už [ketinimo] „dėl dangaus“ ribų vadinama Sitra Achra, kas yra priešinga šventumo pusė. Todėl sakoma, kad šventumas vadinamas davimu, o nešvara vadinama gavimu. Ir todėl, kadangi mes gimėme po sudužimo, ir, žinoma, mūsų noras yra tik gauti, todėl mums negali būti duotas aukščiausias gėris, nes be abejonės viskas nueis į Sitra Achra pusę.

Ir tame yra visa priežastis, kodėl mes esame toli nuo gėrio ir malonumo gavimo, kurį Kūrėjas mums paruošė. Nes viskas, ką Jis mums duos, nepasiliks pas mus, o nueis į niekur, kaip sakė mūsų išminčiai: „Kas yra kvailys? Tas, kuris praranda tai, kas jam duodama“. Išeina, kad priežasties šaknis, kodėl jis praranda, yra ta, kad jis kvailys. O kodėl kvailys turi prarasti, o išmintingasis išlaiko tai, kas jam duota, ir to nepraranda?

Ir reikia paaiškinti, kad kvailiu vadinamas tas, kuris lieka su savo prigimtimi, tai yra egoistine meile, ir nenaudoja gudrybių, leidžiančių jam išeiti iš noro gauti. Ir nors yra daug būdų ir gudrybių, kaip išeiti iš savo prigimties, jis lieka nuogas, kaip savo gimimo dieną, be kito drabužio, kuris vadinamas davimo noro drabužiu, o į davimo drabužį jis gali įvilkti tą gėrį ir malonumą, kurį turi gauti.

Tačiau būna, kad žmogus pradeda darbą dėl davimo ir aiškina kūnui, kad tame yra visas darbo tikslas, tai yra įgyti davimo kli, tačiau po visų šių ginčų, kuriuos jis veda su kūnu, kūnas jam sako: „Tu negali pakeisti prigimties, [padarydamas ją kitokią,] nei ją sukūrė Kūrėjas. O kadangi kūrinys laikomas savybe „esantis iš nieko“, kuri priklauso tik norui gauti, kaip tu drįsti sakyti, kad gali pakeisti prigimtį, [padarydamas ją kitokią,] nei ją sukūrė Kūrėjas?“

Ir apie tai pasakyta: „Eikime pas Faraoną“, tai yra eikime kartu, nes ir Aš einu su tavimi, kad pakeisčiau prigimtį. Ir Aš noriu, kad tu tik paprašytum Manęs, kad Aš padėčiau tau pakeisti prigimtį, apversdamas ją iš noro gauti į norą duoti. Kaip sakė mūsų išminčiai: „Žmogaus blogio pradas kasdien jį įveikia… Ir jei Kūrėjas jam nepadėtų, jis neištvertų“.

Tačiau ir tai reikia suprasti: kodėl Kūrėjui reikia, kad Jo prašytų? Tai tiktų mirtingajam, kuris nori pagarbos, kad jo prašytų, kad jis žinotų, jog jis padėjo. Bet kaip galima taip kalbėti apie Kūrėją? Tačiau tai atitinka taisyklę: „Nėra šviesos be kli“, tai yra neįmanoma duoti kam nors užpildymo, jei jis neturi trūkumo, nes kol jis neturi poreikio tam tikram dalykui, jei jam jį duosi, jis neturės jokio skonio. Jis nesugebės įvertinti to dalyko ir nepasaugos jo, kad jo nepavogtų. Tai yra yra žmonių, kurie iš tikrųjų supranta jo svarbą ir jį iš jo paims.

Ir tame yra priežastis, kad žmogus turi prašyti Kūrėjo pagalbos, kad jei jam bus duotas koks nors nušvitimas iš aukščiau, jis mokėtų jį išsaugoti, kad kiti jo neatimtų, nes jie iš tikrųjų žino, kokia yra bet kokio šventumo nušvitimo vertė. Todėl kai žmogus prašo Kūrėjo, kad Jis jam padėtų, o tikras prašymas prasideda būtent tada, kai žmogus mato, kad negali padėti sau pats; tada jis aiškiai žino, kad nėra kitos išeities, tik prašyti Kūrėjo, kad Jis jam padėtų, kitaip jis liks atskirtas nuo šventumo, ir nėra jokios galimybės išeiti iš egoistinės meilės būsenos. Todėl kai Kūrėjas jam padeda, jis jau žino, kad tai yra svarbus turtas, ir reikia labai saugotis, kad kiti to neatimtų.

Ir tai kaip sako Ari: „Ir tame yra blogio prado ir Sitra Achra siekio suvilioti teisiuosius ir prilipti prie šventumo prasmė, nes kitaip jie neturi gyvybės, o didėjant gėriui ir šventumui didėja jų gyvybė. Ir nuo šiol nesistebėk, kodėl blogasis pradas siekia suvilioti žmogų. Ir suprask tai“¹².

Todėl, kad žmogus mokėtų saugotis, kad neprarastų to, kas jam duodama, jis privalo prieš tai įdėti daug pastangų, nes tai, kas ateina žmogui per pastangas, verčia jį saugotis, kad to neprarastų. Tačiau pastangų metu, kai žmogus mato, kad darbas dar toli nuo pabaigos, kartais jis pabėga iš mūšio lauko ir puola į neviltį. Ir tada jam reikia ypatingo sustiprinimo, kad tikėtų Kūrėju, jog Kūrėjas jam padės.

O tai, kad pagalba dar neatėjo, yra dėl to, kad jis dar neįdėjo tam tikro pastangų kiekio - tiek kiekybės, tiek kokybės prasme, kuris reikalingas, kad būtų paruoštas trūkumas gauti užpildymą, kaip pasakyta: „O jei kas nors užsiėmė Tora ir negalėjo nusimesti blogio prado, tai arba dėl to, kad jis nepakankamai stengėsi įdėti pastangų ir darbo, kuriuos reikia įdėti į Toros studijas, kaip pasakyta: „Nesistengei ir radai - netikėk“¹³, arba galbūt jie surinko reikiamą pastangų kiekį, bet nebuvo pakankamai kokybiški“¹⁴.

Todėl reikia susitelkti į principą: „Eikime pas Faraoną“ ir tikėti net pačiose blogiausiose būsenose, kokios tik gali būti, ir nepabėgti iš mūšio lauko, o visada pasikliauti Kūrėju, kad Jis gali padėti ir duoti žmogui pagalbą, ar jam reikia mažos, ar didelės pagalbos. Ir iš tikrųjų tas, kuris supranta, kad jam reikia didelės Kūrėjo pagalbos, nes jis blogesnis už kitus žmones, labiau vertas, kad jo malda būtų išgirsta, kaip pasakyta: „Artimas Kūrėjas sudužusios širdies ir prislėgtos dvasios Jis gelbsti“¹⁵.

Todėl žmogus neturi sakyti, kad jis netinkamas, jog Kūrėjas jį priartintų, o priežastis yra ta, kad jis tingi savo darbe. Ir žmogus visada turi eiti įveikdamas, neleisdamas nevilties mintims įeiti į savo galvą. Ir tai kaip sakė mūsų išminčiai: „Net jei aštrus kardas pridėtas prie žmogaus kaklo, jis neturi prarasti vilties dėl gailestingumo“¹⁶, kaip pasakyta: „Nors Jis mane nužudytų – Juo tikėsiu“¹⁷.

O būseną „kardas pridėtas prie jo kaklo“¹⁶ reikia paaiškinti, kad tai reiškia, jog nors žmogaus blogis, vadinamas egoistine meile, yra prie jo kaklo ir nori jį atskirti nuo šventumo taip, kad rodo jam vaizdą, jog nėra jokios galimybės išeiti iš šios valdžios, tuomet jis turi pasakyti, kad šis vaizdas, kurį jis mato, yra tiesa.

Tačiau „jis neturi prarasti vilties dėl gailestingumo“¹⁶, nes jis turi tikėti, kad Kūrėjas gali jam suteikti gailestingumą, kas reiškia davimo savybę. Kitaip tariant, iš jo paties jėgų pusės tiesa yra ta, kad žmogus negali išeiti iš gavimo sau valdžios. Tačiau iš Kūrėjo pusės, kai Kūrėjas jam padeda, nėra jokios abejonės, kad Jis gali jį išvaduoti. Ir todėl pasakyta: „Aš esu Kūrėjas, jūsų Viešpats, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jums Viešpats“¹⁸.

Ir tai mes sakome skaitydami „Šma“, kas yra aukščiausios malchut naštos priėmimas, nes turime žinoti, kad būtent Kūrėjas išveda žmogų iš gavimo valdžios, vadinamos atsiskyrimo būsena, ir įveda jį į šventumą. Ir tuomet išsipildo: „kad būčiau jums Viešpats“¹⁸, ir tuomet jis yra „Izraelio tautos“ būsenoje, o ne „žemės žmonių“ neišmanėlių būsenoje.

Ir tai kaip sakė mūsų išminčiai: „Pasakė r. Jehošua ben Levi, kai Kūrėjas pasakė Adomui: „Erškėčius ir usnis tau augins“¹⁹, jo akys prisipildė ašarų. Jis pasakė: „Pasaulio Valdove, aš ir mano asilas valgysime iš vienų ėdžių?“ Kai Jis jam pasakė: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“²⁰, jis iškart nusiramino“²¹.

Tačiau reikia suprasti Adomo pretenziją, kuris paklausė apie Kūrėjo veiksmą, kodėl jam priklauso valgyti kartu su asilu iš vienų ėdžių, kas yra teisinga pretenzija. Ir įrodymas tam, kad Kūrėjas davė jam patarimą valgyti duoną. O jei ši pretenzija nebūtų teisinga, Kūrėjas nebūtų jos priėmęs. Ir šią pretenziją, kai jis pasakė: „Aš ir mano asilas valgysime iš vienų ėdžių?“ sunku suprasti. Nes koks jo pranašumas? Juk išminčiai sakė: „Mūsų mokytojai mokė: Adomas buvo sukurtas prieš pat šabą, kad jei jis išpuiktų, jam pasakytų: „Net uodas buvo prieš tave kūrimo akte“²²“.

Ir pagal tai, jei uodas buvo prieš jį, koks tada jo teiginys, kad „aš ir mano asilas valgysime iš vienų ėdžių“²¹? Tačiau reikia paaiškinti, kad po nuodėmės jis nukrito į egoistinės meilės savybę. Išeina, kad jis tapo panašus į asilą, kuris supranta tik meilę sau. Ir todėl: „Jo akys prisipildė ašarų, ir jis pasakė: „Aš ir mano asilas valgysime iš vienų ėdžių?“²¹, tai yra iš vienos savybės – egoistinės meilės. Todėl Jam davė patarimą: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“, nes duona vadinama žmogaus maistu. Tai reiškia, kad per pastangas savybėje: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“²⁰, tai yra žmogaus maistą, jis išeina iš „neišmanymo“ savybės ir vadinamas „Izraelio tauta“, kas yra „Isra-El“ – „tiesiai į Kūrėją“.

Kitaip yra su Egipto savybe, kai Izraelio tauta buvo tremtyje, nes Egiptas vadinamas „tauta, panaši į asilą“, kur turima omenyje tik egoistinė meilė. Todėl Izraelio išgelbėjimas buvo tame, kad Kūrėjas išvedė juos iš Egipto. Ir į tai reikia nusiteikti priimant aukščiausios malchut naštą: „Aš esu Kūrėjas, jūsų Viešpats, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jums Viešpats“¹⁸. Nes tik per Kūrėjo jėgą galima „išeiti iš Egipto“ ir nusipelnyti būsenos „kad būčiau jums Viešpats“.