Apie gailestingumą
4 straipsnis, 1986 m.
Apie gailestingumą knygoje Zoar rašoma: „Mokėmės: kodėl Rašte jis iki šiol nebuvo vadinamas Abraomu? Juk, kaip išsiaiškinome, iki šiol jis nebuvo apipjaustytas, o dabar atliko apipjaustymą. Atlikęs apipjaustymą, jis susijungė su šia raide Hė, tai yra su Šchina. Šchina ėmė jame būti, todėl tuomet jis pradėtas vadinti Abraomu – su raide Hė. Juk pasakyta: „Štai dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti“ (be-hibaram). Ir mokėmės, kad Jis sukūrė juos raide Hė (be-Hė baram). Taip pat mokėmės: „Dėl Abraomo.“ Kitaip tariant, žodį „kai jie buvo sukurti“ (be-hibaram) sudaro tos pačios raidės kaip ir žodžius „dėl Abraomo“ (be-Avraham). Tai rodo, kad pasaulis buvo sukurtas dėl Abraomo.“
„Ir [Zoar] klausia: ką jie sako? Kitaip tariant, kodėl skiriasi žodžių „kai jie buvo sukurti“ (be-hibaram) aiškinimai? Ir atsako: vienas [aiškinimas] kalba apie gailestingumą, tai yra sako, kad „dėl Abraomo“ nurodo Abraomą, arba gailestingumą, vadinasi, pasaulis buvo sukurtas dėl gailestingumo. O kitas [aiškinimas] kalba apie Šchiną, todėl sako, kad Jis sukūrė juos raide Hė, tai yra [nurodo] Šchiną. Tačiau vienas kitam jie neprieštarauja, nes viskas nusileidžia kartu. Kitaip tariant, jeigu pasaulyje yra gailestingumas, pasaulyje yra ir Šchina. Ir atvirkščiai. Todėl abi prasmės – gailestingumas ir Šchina – sudaro vieną visumą. Ir viena, ir kita egzistuoja. O pasaulis buvo sukurtas dėl gailestingumo ir dėl Šchinos.“ Reikia suprasti šį [Zoar] aiškinimą: „kai jie buvo sukurti“ reiškia „dėl Abraomo“, tai yra dėl gailestingumo. Vadinasi, pasaulis buvo sukurtas dėl gailestingumo.
Reikia suprasti, kas yra gailestingumas. Argi jis nesusijęs tik su žmogaus ir jo artimo santykiais? Nejaugi tam, kad kiekvienas rodytų gailestingumą savo artimui, Kūrėjas sukūrė aukštesniuosius pasaulius, angelų ir serafimų pasaulį? Ir visa tai tik tam, kad Reuvenas rodytų gailestingumą Šimonui ir panašiai? Ką iš to gaus Kūrėjas? Argi galima taip sakyti? Todėl reikia suprasti, kas yra tas gailestingumas, dėl kurio, kaip pasakyta, buvo sukurtas pasaulis.
Žinoma, kad kūrimo tikslas – suteikti malonumą Savo kūriniams. Tuomet galima paklausti: kodėl eilutė „Štai dangaus [...] kilmė, kai jie buvo sukurti“ aiškinama dvejopai: 1) dėl Šchinos ir 2) dėl Abraomo, reiškiančio gailestingumą?
Reikia pasakyti, kad žodžiais „kai jie buvo sukurti“ aiškinama tik tai, kaip pasiekti tikslą, vadinamą „suteikti malonumą Savo kūriniams“. Tai reiškia, kad kūriniai turi pasiekti visišką gėrio ir malonumo suvokimą. Kitaip tariant, gaudami gėrį ir malonumą, jie neturi jausti jokio nemalonumo, vadinamo „gėdos duona“.
Tam ištaisyti buvo atliktas ištaisymas – gėrio ir malonumo paslėpimas bei uždengimas. Kaip sako didysis Ari: „Žinok, kad prieš sukuriant emanacijas ir kūrinius paprasta Aukštesnioji Šviesa užpildė visą tikrovę ir nebuvo jokios laisvos vietos... Ir kai Jo paprastame nore kilo [siekis] sukurti pasaulius [...], kad atskleistų Savo veiksmų tobulumą [...], tuomet [Begalybė] apribojo Save.“ Citatos pabaiga.
Vadinasi, paslėpimas ir uždengimas, kuriuos matome dvasingumo atžvilgiu, reiškia štai ką: nors turime tikėti, kad „visa žemė pilna Jo šlovės“, jeigu visi pasaulio kūriniai jaustų Kūrėjo šlovę, kas tuomet norėtų užsiimti žemais dalykais, kai visi matytų dvasingumo didybę ir svarbą?
Juk žmogus gali įsivaizduoti tai, ką patyrė praeityje. Tarkime, jis prisimena, kad svarbiausias jo išgyventas laikas buvo tuomet, kai jautė, kaip verta susilieti su dvasingumu. Jis žvelgė į save ir į visą pasaulį: kaip laikas bėga be jokios naudos ir tikslo, o jis užsiima vien dalykais, neturinčiais jokios reikšmės. Kai jis buvo pakilimo būsenos, visas pasaulis jo akyse atrodė tarsi maži vaikai, žaidžiantys žaislais. Kartais matome, kaip mažas vaikas paima virvelę ir uždeda ją kitam ant peties. Jis sako: „Tu būsi arklys, o aš – vežėjas.“ Ir abu patenkinti šiuo žaidimu. Jeigu šiems vaikams pasakytume: „Kaip jūs galite žaisti netikrus dalykus? Juk tu nesi vežėjas, o jis nėra arklys!“, jie, be abejonės, nesuprastų, kas jiems sakoma.
Kai žmogus prisimena svarbiausią savo gyvenimo būseną – kai žvelgė į žmones, užsiimančius vien materialiais dalykais, – jis prisimena žiūrėjęs į juos taip, kaip suaugęs žmogus žiūri į mažus vaikus, žaidžiančius savo žaidimus.
Tad ko mums trūksta, kad galėtume užsiimti Tora ir priesakais? Tik atskleidimo. Tai yra kad mums atsiskleistų juose paslėptas gėris ir malonumas, kad aiškiai juos matytume. Tuomet kas gi nenorėtų gėrio ir malonumo? Koks žmogus galėtų taip save pažeminti: įlįsti į vištidę, kartu su vištomis lesioti atliekas ir tuo džiaugtis bei linksmintis, jeigu galėtų mėgautis gyvenimu kaip žmogus? Tai yra jeigu jo uždarbis būtų tai, kas teikia džiaugsmą žmonėms, o ne tai, kas džiugina žvėris ir gyvulius. Visa tai sakoma apie laiką, kai jis jaučia skirtumą tarp to, kas teikia gyvybinę jėgą žmonėms, ir to, kas teikia gyvybinę jėgą gyvuliams, žvėrims bei paukščiams.
Kitaip yra paslėpties metu, kai žmogus pasaulyje nemato jokio kito gyvenimo, išskyrus tai, kuo mėgaujasi pats ir kas teikia gyvybinę jėgą viso pasaulio žmonėms. Žvelgdami į žmones, atsisakančius materialių dalykų ir ieškančius dvasinio gyvenimo, jie mato juos kaip kvailus, proto neturinčius vaikus. Kaip mažiems vaikams duodama žaisti vertingais daiktais, o jie juos numeta ir vietoj jų pasiima visai nereikšmingus dalykus.
Taip ir čia: [jų požiūriu] reikėtų mėgautis materialiais dalykais, o šie jų atsisako ir tikisi pasiekti dvasinių įgijimų. Jiems dvasingumas atrodo nereikšmingas, neturintis jokios vertės. Tačiau visa tai kyla iš dvasingumą dengiančio paslėpimo ir uždengimo.
Dabar išsiaiškinkime du žodžio „jų sukūrimas“ (hibaram) aiškinimus: pirmasis – gailestingumas, antrasis – Šchina. Klausėme: nejaugi dėl gailestingumo verta sukurti būsimąjį pasaulį ir šį pasaulį? Tačiau, kaip išsiaiškinome anksčiau, kūrimo tikslas – suteikti malonumą Savo kūriniams, o gėris ir malonumas negali atsiskleisti tol, kol kūriniai negali gauti dėl davimo. Vadinasi, kol taip nėra, šis tikslas negali būti visiškai įgyvendintas.
Todėl žodžių „kai jie buvo sukurti“ aiškinimą reikia suprasti taip: šių savybių padedamas bus įgyvendintas kūrimo tikslas. Be jų kūrimo tikslas negali būti visiškai įgyvendintas. Tad aiškinimas „dėl Abraomo“ (be-Avraham), tai yra dėl gailestingumo, reiškia, kad praktikuodami gailestingumą jie galės pasiekti davimo savybę, o paskui jos padedami galės gauti malonumą, ir šis gavimas bus vadinamas davimu.
Kaip pasakyta komentare „Sulam“, kuriame pateikiami mūsų išminčių žodžiai: „Kuriant pasaulį, kai Jis tarė angelams: „Sukurkime žmogų pagal Mūsų atvaizdą“, gailestingumas pasakė: „Tebūnie sukurtas, nes jis daro gailestingumo darbus.“ Tiesa pasakė: „Tenebūnie sukurtas, nes jis visas – melas.“
Ten [Baal Sulamas] aiškina išminčių žodžius, kad gailestingumas pasakė: „Tebūnie sukurtas.“ Jis sako: „Tačiau gailestingumas pasakė: „Tebūnie sukurtas, nes jis daro gailestingumo darbus“, kadangi vykdydamas gailestingumo darbų priesaką, kuris neabejotinai yra davimo veiksmas, žmogus palaipsniui išsitaiso, kol gali vykdyti visus priesakus dėl davimo. Tokiu atveju jis, be abejonės, galiausiai pasieks savo tikslą – darbą lišma. Todėl gailestingumas pareiškė, kad jį reikia sukurti.“
Iš to, kas pasakyta, matyti, kad žodžiai „kai jie buvo sukurti“ nurodo tik priemonę, o ne tikslą, nes, kaip žinoma, kūrimo tikslas – suteikti malonumą Savo kūriniams. Šiais žodžiais nurodomi būdai, leidžiantys kūriniams pasiekti šį tikslą, tai yra gauti gėrį ir malonumą. Kadangi tarp duodančiojo ir gaunančiojo būtina savybių atitiktis, o jų savybės priešingos, [kol taip yra] jie niekada negalės gauti gėrio ir malonumo.
Todėl vienas aiškina, kad ši priemonė yra gailestingumas. Tai yra per gailestingumo savybę, kai kiekvienas rodo gailestingumą kitam, jie nusipelnys davimo kelim ir galės gauti gėrį bei malonumą.
O kitas aiškina, kad „kai jie buvo sukurti“ (be-hibaram) reiškia „raide Hė sukūrė juos“ (Hė baram), tai yra Šchiną. Tai nereiškia, kad jis prieštarauja pirmajam. Sakydamas „raide Hė sukūrė juos“, jis turi omenyje, kad žodžiai „kai jie buvo sukurti“ nurodo Malchut, kuri yra Šchinos savybė, būtent mažąją Hė.
Didysis Ari aiškina: „Tokia yra žodžių „kai jie buvo sukurti“ (be-hibaram) prasmė – „raide Hė Jis sukūrė juos“, nes visi kūriniai buvo penkių parcufų pavidalo tiek Acilut, tiek BJA pasauliuose. Tokia yra mažosios raidės Hė prasmė AK Malchut, kai ji sumažėjo savo ZAT pabaigoje.“
Ten [Baal Sulamas] komentare „Or Pašut“ aiškina, kad ištaisymo pasaulis, vadinamas ABJA, kilo iš Malchut po to, kai ji buvo sušvelninta gailestingumo savybe. Tai vadinama antruoju apribojimu, ir jame Malchut sumažėjo. Todėl Malchut vadinama mažąja raide Hė.
Iš to matyti, kad raidė Hė žodyje „kai jie buvo sukurti“ (be-hibaram) reiškia Šchiną, kuri gavo ištaisymą, vadinamą gailestingumo ir teismo savybių sujungimu. Malchut, vadinama teismo savybe, yra kūrinių šaknis – noras gauti. Tai kli, kuris turi priimti kūrimo tikslą – suteikti malonumą Savo kūriniams. Jis yra gėrio ir malonumo gavimo indas, kūrinių materija, tai yra noras gauti iš Kūrėjo malonumą ir pasimėgavimą. Tačiau dėl ištaisymo, vadinamo savybių atitiktimi, kaip minėta anksčiau, atsirado dėsnis [pažodžiui – „teismas“], draudžiantis naudotis šiuo gavimo kli, jeigu neįmanoma suformuoti ketinimo dėl davimo. Tai vadinama „apribojimu“ ir „teismu“. Pasaulis negali egzistuoti be šio ištaisymo, vadinamo gavimu dėl davimo, nes priešingu atveju dėl pasauliui ištaisyti atlikto apribojimo ir teismo žemesniesiems negali atsiskleisti joks gėris. Tačiau kaip galima pakeisti kūrinio prigimtį – gavimo savybę, kad ji taptų duodančia?
Todėl, kad būtų galima ištaisyti gavimo kelim ir jie veiktų dėl davimo, turėjo būti atliktas ištaisymas, vadinamas gailestingumo ir teismo savybių sujungimu, kaip minėta anksčiau. Jis vadinamas antruoju apribojimu. Tai reiškia, kad Bina – gailestingumo savybė, vadinama davimo savybe, – susimaišė su Malchut, tai yra su gavimu. Dėl šio gailestingumo ir teismo susimaišymo, pasitelkdami Torą ir priesakus, galime pasiekti davimą, nors jis ir priešingas mūsų prigimčiai.
Tai pateikiama „Įvade į kabalos išmintį“ (Pticha). Ten pasakyta: „Tokia yra mūsų išminčių žodžių prasmė: iš pradžių [Kūrėjui] kilo sumanymas sukurti pasaulį teismo savybe. Tačiau Jis pamatė, kad pasaulis negalės egzistuoti, todėl pirmiau iškėlė gailestingumo savybę ir sujungė ją su teismo savybe. [...] Jis pamatė, kad pasaulis negalės egzistuoti, tai yra, kaip minėta anksčiau, tokiu būdu žmogus, kuris turi būti sukurtas iš šios ketvirtosios stadijos, neturės jokios galimybės atlikti davimo veiksmų. Todėl Jis pirmiau iškėlė gailestingumo savybę ir sujungė ją su teismo savybe. [...] Dėl šio sujungimo ketvirtoji stadija, tai yra teismo savybė, taip pat įtraukė į save davimo kibirkštis, esančias Binos kli.“
Iš to, kas pasakyta, matyti, kad priemones, leidžiančias mums pasiekti kūrimo tikslą – suteikti malonumą Savo kūriniams, – turime tik dėl mažosios Hė. Juk Hė, kuri yra teismo savybė, teismo griežtumas buvo sumažintas įtraukiant gailestingumo savybę. Tai reiškia, kad noro gauti dalis buvo sumažinta ir priėmė į save gailestingumo savybę, kaip minėta anksčiau. Taip gavimo kelim jau savo šaknyse įtraukė į save davimo savybę, vadinamą gailestingumu.
Iš to suprasime, kodėl knyga Zoar užbaigia teiginiu, kad tarp jų [šių dviejų aiškinimų] nėra prieštaravimo: „Nes viskas nusileidžia kartu. Kitaip tariant, jeigu pasaulyje yra gailestingumas, pasaulyje yra ir Šchina. Ir atvirkščiai. [...] Ir pasaulis buvo sukurtas dėl gailestingumo ir dėl Šchinos.“
Vadinasi, abu – tiek gailestingumo savybė, tiek Šchinos savybė, ištaisyta sujungiant ją su gailestingumo savybe, – skirti tam pačiam tikslui: kad jų padedami kūriniai pasiektų kūrimo tikslą – suteikti malonumą Savo kūriniams. Todėl pasakyta: „Jeigu nėra gailestingumo, nėra Šchinos.“
Tai reiškia: jeigu pasaulyje nebūtų ištaisymo per gailestingumo darbus, leidžiančio pasiekti gavimą dėl davimo, nebūtų ir Šchinos. Kitaip tariant, nebūtų naudos iš Malchut atlikto ištaisymo, vadinamo gailestingumo ir teismo savybių sujungimu. Tačiau pasaulyje yra gailestingumo darbų, todėl galima kalbėti apie tai, kad Malchut buvo ištaisyta gailestingumo savybe ir šis ištaisymas padeda pasiekti tikslą.
Tačiau reikia suprasti, kodėl Malchut vadinama Šchina. Mano tėvas ir mokytojas sakė, kad knygoje Zoar parašyta: „Jis – Šochen [Tas, kuris gyvena], o ji – Šchina [Jo buvimo vieta].“ Tai reiškia, kad vieta, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, vadinama Šchina. Tai vadinama „Šchinos įsikūrimu“, tai yra ten atsiskleidžia Kūrėjas.
Todėl žmogus visada turi melstis, kad nusipelnytų Aukštesniosios Malchut, kuri taip pat vadinama „tikėjimu“. Tai yra žmogus turi melstis, kad nusipelnytų tikėjimo savybės. Tačiau kyla klausimas: jeigu jis žino, kad jam trūksta tikėjimo Kūrėju, kam gi jis meldžiasi? Juk tik tuomet, kai jis tiki Kūrėju, galima sakyti, kad prašo Kūrėjo duoti jam tai, ko Jo prašo.
Tai galima paaiškinti remiantis tuo, kas parašyta „Pratarmėje į Dešimties sfirų mokymą“: „Tas, kuriam Tora yra jo amatas. Iš jo užsiėmimo Tora galima matyti jo tikėjimo matą. Juk žodį „jo amatas“ (omanuto) sudaro tos pačios raidės kaip ir žodį „jo tikėjimas“ (emunato). Tai panašu į žmogų, kuris pasitiki savo draugu ir skolina jam pinigų. Gali būti, kad jis pasitiki juo tiek, jog paskolina vieną lirą. Tačiau jeigu šis paprašys dviejų lirų, jis atsisakys paskolinti. Gali būti, kad jis pasitiki juo iki šimto lirų, bet ne daugiau. Gali būti, kad jis pasitiki juo tiek, jog gali paskolinti pusę savo turto, tačiau ne visą turtą. Taip pat gali būti, kad jis patiki jam visą savo turtą, nejausdamas nė menkiausios baimės. Šis paskutinis tikėjimas laikomas visišku tikėjimu. O ankstesnės jo rūšys laikomos nevisišku tikėjimu – didesniu ar mažesniu daliniu tikėjimu.“
Taigi matome, kad egzistuoja dalinis tikėjimas. Jeigu žmogus turi dalinį tikėjimą, galima sakyti, kad jis turi melstis Kūrėjui, jog Šis jam padėtų, nes jo tikėjimas tėra dalinis. Todėl jis nori, kad Kūrėjas padėtų jam nusipelnyti visiško tikėjimo, kaip minėta anksčiau.
Kadangi neįmanoma nusipelnyti visiško tikėjimo, kol nepasiekta savybių atitiktis, kaip aiškinama ankstesniuose straipsniuose ir „Įvade į knygą Zoar“, egzistuoja šie ištaisymai, minėti aiškinant žodžius „kai jie buvo sukurti“ (be-hibaram):
Per gailestingumo savybę jie pasieks savybių atitiktį – tai Abraomo savybė.
Taip pat pasakyta, kad tai raidės Hė, arba Šchinos, savybė: Malchut priėmė į save gailestingumo savybę, dėl kurios jie nusipelnys pasiekti davimo savybę. Tuomet bus įgyvendintas kūrimo tikslas – suteikti malonumą Savo kūriniams.