Visa Tora yra vienas šventas vardas
Rabašas
1985 m., straipsnis Nr. 22
Knygoje Zohar pasakyta: „Rabi Icchakas pradėjo: „Ir visa Tora yra vienas šventas Kūrėjo vardas.““ O komentare „Sulam“ pasakyta: „Ir visa Tora yra vienas šventas Kūrėjo vardas. Ir per Torą buvo sukurtas pasaulis, nes ji buvo Jo kūrybos įrankis pasauliui sukurti.“ O 2 punkte pasakyta: „Ir per Torą buvo sukurtas žmogus. Kaip parašyta: „Ir tarė Kūrėjas: „Padarykime žmogų“, tai yra parašyta daugiskaita. Jis pasakė jai [Torai]: „Aš ir tu pastatysime jį pasaulyje.“ Rabi Chija pasakė: „Rašytinė Tora, kuri yra Zeir Anpinas, ir Žodinė Tora, kuri yra Malchut, pastatė žmogų.““
Čia matome tris dalykus:
- kad visa Tora yra vienas šventas vardas;
- kad pasaulis buvo sukurtas per Torą;
- kad žmogus buvo sukurtas per Torą.
Žinomas mūsų išminčių aiškinimas žodžiui „Berešit“ [„Pradžioje“]: „Dėl Toros, vadinamos „pradžia“, ir dėl Izraelio, kuris vadinamas „pradžia“.“ Juk pasaulių sukūrimas buvo tam, kad „suteiktų kūriniams gėrį ir malonumą“, tai yra dėl sielų, kad sielos gautų gėrį ir malonumą. Taigi iš Kūrėjo pusės yra davimas. O ko trūksta kūriniams? Kad jie galėtų gauti. Mes mokėmės, kad tam, jog atsirastų formos panašumas, kūriniai turi įgyti kli, vadinamą „noru duoti“.
Kadangi noro duoti žmogus iš prigimties neturi, reikia kažko, kas suteiktų jam šią jėgą, vadinamą „noru duoti“. O šią jėgą, kurią žemesnysis gauna, kad galėtų duoti, jis gauna per Torą, nes „Šviesa joje grąžina jį į Šaltinį“. Iš to išeina, kad kaip „pradžia“ yra Izraelis, taip pat reikalinga ir Tora, kad būtų galima gauti gėrį ir malonumą. Todėl ir Tora vadinama „pradžia“, nes viena be kitos negali būti. Ir žinomas knygos Zohar posakis, kad „Tora, Izraelis ir Kūrėjas yra viena“. Pagal tai, kas pasakyta, kai Izraelis stengiasi Toroje, per tai jie nusipelno Kūrėjo savybės, tai yra „Kūrėjo vardų“ savybės.
Taigi Toroje reikia skirti du aspektus:
- Toros Šviesą, kuri ateina tam, kad grąžintų žmogų į Šaltinį, o tai yra indų ištaisymas.
- Toros Šviesos suvokimą, tai yra „šventųjų vardų“ savybę, vadinamą „Jo Dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“. (Žr. knygą „Toros dovanojimas“, p. 61.)
Iš to išeina, kad kai mokomės Toros, joje reikia skirti du minėtus aspektus.
1. Pritraukti Šviesą, kad ji sukurtų mums davimo indus. Be Toros Šviesos neįmanoma įgyti šių indų. Taigi kokio atlygio žmogus tikisi už Toros mokymąsi? Visas jo noras yra tik įgyti šį kli, vadinamą „davimo kli“. Ir tai būtent po to, kai jis pradėjo darbą dėl davimo ir įdėjo daug pastangų, kad galėtų atlikti veiksmus tik su ketinimu duoti. Tik tada jis gali suvokti, kad noro gauti savybės, kuri iš prigimties įdiegta jame, panaikinti neįmanoma. Tuomet jis pradeda suprasti, kad jam reikia „Dangaus gailestingumo“, nes tik Kūrėjas gali padėti jam nusipelnyti davimo indų. Ir ši pagalba ateina iš „Toros Šviesos“, kaip pasakyta pirmiau.
Todėl mokantis visada reikia atkreipti dėmesį į tai, koks yra jo Toros mokymosi tikslas, tai yra ko jis turi prašyti iš Toros mokymosi. Tuomet jam sakoma, kad pirmiausia jis turi prašyti „indų“, tai yra kad turėtų davimo indus, kurie vadinami „formos panašumu“. Per tai pasitraukia apribojimas ir paslėptis, padaryti kūrinių atžvilgiu. Ir tiek, kiek tai įvyksta, jis pradeda jausti šventumą ir pradeda jausti skonį Kūrėjo darbe. Tada jis gali būti džiaugsme, nes šventumas gimdo džiaugsmą, kadangi ten šviečia Šviesa, kurios tikslas yra suteikti kūriniams gėrį ir malonumą. Kitaip yra tada, kai jis dar nenusprendė, kad visada reikia eiti davimo keliu, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Visi tavo darbai tebūna dėl Dangaus.“ Tai vadinama „indų paruošimu“, kad jie būtų tinkami priimti Aukštesniąją gausą. Ir jis nori, kad per mokymąsi nusipelnytų davimo indų, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Šviesa Toroje grąžina jį į Šaltinį.“
O po to, kai jis jau nusipelnė davimo indų, jis pasiekia pakopą, vadinamą „Toros pasiekimu“, kuri yra „Kūrėjo vardų“ savybė, tai, kas knygos Zohar kalba vadinama: „Tora, Kūrėjas ir Izraelis yra viena.“
Iš to suprasime, kas parašyta knygoje Zohar, 2 punkte: „Per Torą buvo sukurtas žmogus.“ Reikia suprasti, koks ryšys tarp Toros ir žmogaus, kad galėtume sakyti, jog žmogus buvo sukurtas per Torą. Pirmiausia reikia prisiminti, ką pasakė mūsų išminčiai: „Taip pat Rabi Šimonas bar Jochajus sakė: „Stabmeldžių kapai nesuteršia esančiųjų po tuo pačiu stogu, kaip parašyta: „Jūs – Mano avys, Mano ganyklos avys, jūs esate žmogus.“ Jūs vadinami „žmogumi“, o stabmeldžiai nėra vadinami „žmogumi“.“
Reikia žinoti, kas yra „žmogaus savybė“, tai yra kokia tai pakopa – žmogus, kad stabmeldžiai negali būti vadinami „žmogumi“. Mūsų išminčiai apie eilutę „Visa ko pabaiga, viskas išgirsta: bijok Kūrėjo“ pasakė: „Ką reiškia: „Nes tai visas žmogus“?“ Rabi Elazaras pasakė: Kūrėjas tarė: „Visas pasaulis buvo sukurtas tik dėl šito.“
Taigi žmogumi vadinamas tas, kuris turi Dangaus jaudulį. O kadangi žmogus buvo sukurtas su blogio pradu, kuris nutolina jį nuo Dangaus jaudulio, kokia yra priemonė, per kurią jis gali nusipelnyti Dangaus jaudulio? Į tai atsakoma, kad per Torą jis gali nugalėti blogio pradą, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Aš sukūriau blogio pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį jam, nes Šviesa joje grąžina jį į Šaltinį.“ Pagal tai galima paaiškinti, kad „žmogus buvo sukurtas per Torą“, nes priežastis, dėl kurios gali gimti „žmogaus“ savybė, kaip pasakyta pirmiau, yra būtent Tora. Tai ir reiškia: „Per Torą buvo sukurtas žmogus.“
Lygiai taip pat reikia paaiškinti ir tai, kas parašyta knygoje Zohar: „Per Torą buvo sukurtas pasaulis.“ Ir tai taip pat sunku suprasti: koks ryšys tarp Toros, kuri yra dvasinis sąvoka ir vadinama „Kūrėjo vardais“, ir materialaus pasaulio? Ir kaip iš jos atsiranda materialus pasaulis? Pagal tai, kas pasakyta pirmiau, galima suprasti, kad žodžiais „buvo sukurtas pasaulis“ turimas omenyje pasaulis su visu tuo, kas jame yra, tai yra pasaulis, kuriame yra sielos. Juk kūrimo tikslas buvo „suteikti kūriniams gėrį ir malonumą“, tai yra sieloms, kad kūriniai gautų gėrį ir malonumą. O kadangi pasaulio sukūrimas reiškia noro gauti sukūrimą, tam, kad tarp šakos ir šaknies būtų formos panašumas, kaip žinoma, įvyko Cimcumas, tai yra paslėptis, kad Aukštesnioji Šviesa, kuri yra gėris ir malonumas, nebūtų atskleista.
Taigi kaip pasaulis gali egzistuoti, kad kūriniai galėtų gauti ir nemirtų, kaip buvo indų sudužimo metu, kai jie sudužo ir mirė todėl, kad negalėjo turėti ketinimo dėl davimo? Tačiau per Torą, nes „Šviesa joje grąžina jį į Šaltinį“, jie gauna davimo indus. Šiuose induose jie gali priimti gausą ir malonumą bei egzistuoti, nes galės gauti su ketinimu duoti.
Tai ir reiškia: „Per Torą buvo sukurtas pasaulis.“ Juk pasaulio sukūrimas, kurio tikslas buvo „suteikti kūriniams gėrį ir malonumą“, iš pat pradžių buvo su ketinimu dėl Dangaus. Ir tai per Torą. Iš viso to, kas pasakyta, išeina, kad mes visada turime žiūrėti į tikslą, kuris yra „suteikti kūriniams gėrį ir malonumą“. O jeigu blogio pradas ateina pas žmogų ir užduoda jam visus Faraono klausimus, nereikia jo atmesti tuščiais atsakymais, o reikia pasakyti: „Dabar, per tavo klausimus, galiu pradėti darbą dėl davimo.“
Tai reiškia, kad nereikia sakyti apie blogio prado klausimus, jog jis atėjo tam, kad nuleistų žmogų nuo jo pakopos. Priešingai, dabar jam duodama vieta darbui, ir per tai jis gali kilti tobulumo pakopomis. Tai reiškia, kad kiekvienas įveikimas darbe vadinamas „ėjimu pirmyn Kūrėjo darbe“, nes „moneta prie monetos susideda į didelę sumą“, tai yra visi įveikimai susijungia į tam tikrą kiekį, kuris reikalingas tam, kad taptų kli Aukštesniajai gausai priimti.
O įveikimas reiškia, kad paimama dalis gavimo kli ir įtraukiama į davimo indus. Tai panašu į ekraną, kurį reikia pastatyti ant aviut-o. Taigi, jeigu žmogus neturi noro gauti, jis neturi ant ko pastatyti ekrano. Todėl, kai blogio pradas atneša jam svetimas mintis, būtent tada yra laikas paimti šias mintis ir pakelti jas „virš žinojimo“.
Ir tai žmogus gali padaryti su kiekvienu dalyku, kurio trokšta jo siela. Tegul jis nesako, kad dabar gavo atstūmimą nuo darbo, bet tegul sako, kad iš Aukščiau jam buvo duoti norai ir mintys tam, kad turėtų vietą įvesti juos į šventumą. Taigi išeina priešingai: iš Aukščiau jį artina, todėl jam ir buvo atsiųstas darbas.
Apie tai pasakyta: „Nes tiesūs Kūrėjo keliai: teisieji jais eis, o nusidėjėliai juose suklups.“ Tai yra, jeigu žmogus nusipelno, per tai jis gauna pakilimą. O jeigu nenusipelno, per tai jis gauna dvasinį kritimą. Kritimų seka yra laipsniška, kiekvienam pagal jo tvarką. Paprastai žmogus pasiekia užmaršties būseną, tai yra pamiršta, kad apskritai egzistuoja darbas ir kad reikia siekti „susiliejimo su Kūrėju“. Visa energija, kurią jis turėjo, pereina į materialius dalykus, tai yra tada jis pradeda jausti daugiau skonio materialiuose dalykuose.
Tai yra, tuo metu, kai jis turėjo ryšį su Kūrėjo darbu, jis buvo šiek tiek nutolęs nuo materialių dalykų. Kitaip tariant, materialūs dalykai jo akyse neturėjo tokios vertės, kad reikėtų su jais skaitytis. Tačiau tuo metu, kai jis pradeda tolti nuo darbo, kiekvienas materialus dalykas, kuris anksčiau jo akyse buvo nesvarbus, įgyja jam svarbią formą, kol net pats menkiausias dalykas tampa jam didele kliūtimi, pastato sieną jo kelio viduryje ir jis nebegali eiti pirmyn.
Kartais per gautą kritimą žmogus vis dėlto prisimena, kad egzistuoja dvasinis darbas. Kai tai prisimena, jis patenka į liūdesį, o šis liūdesys priveda jį prie to, kad jis nori tik miegoti. Tai reiškia, kad jis nori pašalinti save iš būsenos, kurioje yra, ir mano, kad miegodamas pamirš visas savo būsenas. Kartais jis apskritai puola į neviltį ir sako: „Nematau savyje jokios pažangos, o priešingai t.y. kiek jėgų beįdėčiau, turėčiau bent šiek tiek judėti pirmyn pagal tas jėgas, kurias įdėjau tam, kad pasiekčiau ką nors dvasiško, tačiau matau, kad kiekvieną kartą einu atgal. Matyt, toks darbas, tai yra darbas dėl davimo, nėra skirtas man, nes aš tam nesu tinkamas.“
Paprastai žmogus sako: „Kadangi esu silpno charakterio, neturiu jėgų, kad galėčiau įveikti savo norus.“ Kartais jis tampa dar „išmintingesnis“ ir sako: „Apskritai nematau nė vieno žmogaus, kuris būtų iš tikrųjų ko nors dvasiško pasiekęs.“ Ir tada, po visų ginčų su savo kūnu, kūnas leidžia jam suprasti, kad jis kalba šimtu procentų teisingai. Tai priveda jį į būseną, kai jis nori pabėgti iš kovos lauko ir vėl grįžti į materialų pasaulį kaip visi, nebūti protingesnis už visus, o eiti kartu su bendra visuomenės srove. Ir svarbiausia, kad jis yra tikras, kad tai, ką nusprendė, negali būti kitaip.
O ką daro Kūrėjas? Po to, kai žmogus jau viską pamiršo, staiga jis gauna tam tikrą pabudimą iš Kūrėjo, ir jo širdyje vėl pradeda kilti dvasinis troškimas. Jis vėl pradeda atkakliai dirbti, o jame ima veikti pasitikėjimo jėga, tarsi jis tikrai nusipelnys priartėjimo prie Kūrėjo. Ir jis pamiršta visus sprendimus, kuriuos buvo priėmęs blaiviu protu ir tiksliai apskaičiavęs, iki tokio lygio, kad jau buvo „gailėjęsis ankstesniųjų dalykų“, tai yra jo širdis apgailestavo, kad jis apskritai pradžioje įžengė į tokį purvą, vadinamą „darbu dėl davimo“. Ir jis buvo tikras, kad jo apskaičiavimas yra šimtu procentų teisingas. Tačiau „pabudimas iš Aukščiau“, kurį jis dabar gavo, priverčia jį visa tai pamiršti.
Taip yra todėl, kad tokia yra tikrojo darbo seka: iš Aukščiau norima parodyti, kad žmogus yra „niekas ir nulis“ su visu savo protu, jeigu jis neprašo Kūrėjo, kad Jis jam padėtų. Ir jeigu tai bus iš tikrųjų, tai yra jeigu žmogus aiškiai žinos, kad nėra jokios galimybės pačiam išeiti iš būsenos, kurioje jis yra, būdamas meilės sau valdžioje, vadinamoje „Egipto tremtimi“, kuri pasireiškia tiek prote, tiek širdyje.
Tačiau jeigu žmogus tik sako, bet visu šimtu procentų nejaučia, kad pats niekuo negali sau padėti, tuomet tikras priartėjimas iš Aukščiau neateina. Tada viskas vėl kartojasi, kaip buvo anksčiau: vėl pas jį ateina kūno mintys ir norai, vėl prasideda ankstesni ginčai, vėl jis patenka į pirmiau aprašytas būsenas, vėl nusprendžia pabėgti iš kovos lauko, kaip pasakyta pirmiau, ir vėl prieina prie to paties sprendimo. O paskui vėl iš Aukščiau jam ateina tam tikras pabudimas, kuris vadinamas „kvietimu“ ir jį kviečia ir vėl nori priartinti prie Kūrėjo. Ir jeigu ir tada jis nesistengia pasinaudoti jam suteikta galimybe, vėl kartojasi ta pati seka, kuri buvo iki šios būsenos.
Panašų dalyką randame knygoje Zohar: „Toli nuo perlų jos pardavimas.“ Turėtų būti pasakyta „jos kaina“, tai yra kad ją sunkiau įsigyti negu perlus. Kodėl gi sakoma „jos pardavimas“? Ir atsakoma: „Visus tuos, kurie nėra visiškai susilieję su ja ir nėra tobuli kartu su ja, ji parduoda ir atiduoda į kitų tautų rankas, kaip pasakyta: „Izraelio sūnūs paliko Kūrėją“, ir „Jis atidavė juos į Siseros rankas“. Tuomet jie visi nutolsta nuo tų aukštesniųjų šventųjų perlų, kurie yra Toros paslaptys ir vidinė esmė, ir neturi juose dalies. Apie tai ir parašyta: „Toli nuo perlų jos pardavimas.““
Todėl nereikia išsigąsti, kai kūnas kartais viską parodo juodomis spalvomis. Reikia visada stiprėti virš žinojimo ir neklausyti kūno patarimų, kai jis mums kalba žodžius, atskiriančius nuo šventumo, bet įveikti tai tikra malda. Ir tuomet tikrai būsime išgelbėti, galėsime išeiti iš Egipto valdžios vergijos ir nusipelnyti Išsilaisvinimo.