Rabašas

Aš - pirmas ir Aš - paskutinis

14 straipsnis (1985 m.)

Raštas sako: „Aš – pirmas ir Aš – paskutinis, ir be Manęs nėra kito Visagalio.“ Žinoma, kad darbo tvarka kelyje į tikslą, kuris yra susiliejimas su Kūrėju, – tai darbas su ketinimu duoti. Tačiau pagal tai, kokią darbo tvarką žmogus gavo auklėjimo metu, jis dirba būtent lo lišma (ne dėl Kūrėjo). Kaip sakė Rambamas („Atgailos įstatymai“, 10 skyrius): „Išminčiai sakė: žmogus visada turi užsiimti Tora, net jeigu tai daro lo lišma, nes iš lo lišma ateinama į lišma (dėl Kūrėjo). Todėl, kai mokomi vaikai, moterys ir neišsilavinę žmonės, jie mokomi dirbti tik iš baimės ir dėl atlygio. Kol jų supratimas dar nepakankamas, o išmintis dar nėra pakankamai išaugusi, ši paslaptis jiems atskleidžiama po truputį. Jie pamažu, be spaudimo, pratinami prie šio dalyko, kol pasiekia Jį, pažįsta Jį ir ima tarnauti Jam iš meilės.“

Todėl, kai žmogus nori eiti keliu, vedančiu į tikslą – susiliejimą su Kūrėju, o tai reiškia, kad viskas būtų daroma su ketinimu duoti, pirmiausia jam turi atsirasti trūkumas (chisaronas), tai yra jis turi nebejausti pasitenkinimo darbu lo lišma (ne dėl Jo).

Tuomet jis pradeda ieškoti kitokios darbo tvarkos. Juk iki šiol jis buvo įpratęs užsiimti Tora ir priesakais, remdamasis noru gauti, kuris vadinamas lo lišma. O dabar, kai jam reikia pakeisti visą pagrindą, ant kurio buvo pastatyta visa jo gyvenimo tvarka, tai priklauso nuo to, kiek jis suvokia, kad lo lišma būsena yra neteisingas kelias, neduodantis jam ramybės. Ir jis neras nei poilsio, nei ramybės, kol neišeis iš šios būsenos ir nepereis į lišma būseną.

Tačiau kas leidžia jam pajusti, kol jis yra lo lišma būsenoje, kad tai dar nėra teisingas kelias ir kad jis vis dar yra toli nuo susiliejimo su Kūrėju? Juk žvelgdamas į visuomenę jis mato, kad visi eina šiuo keliu. Tad kodėl jis turėtų būti išimtis? Jam kyla ir kitas sunkumas: žvelgdamas į visuomenę, jis mato žmones, kurie yra gabesni ir labiau įgudę darbe negu jis.

Ir tie žmonės pasitenkina ta darbo tvarka, kurią gavo dar vaikystėje, kai mokytojai juos mokė dirbti tik lo lišma, kaip minėta anksčiau cituotuose Rambamo žodžiuose. Tuomet jis mato, kad nors sakoma: „Bendra bėda – pusė paguodos“, vis dėlto jis negali susitaikyti su lo lišma būsena. Tada kyla klausimas - jeigu jis iš tiesų yra mažiau gabus ir mažiau įgudęs darbe, iš kur jam atsirado toks jausmas, kad lo lišma būsena neduoda jam ramybės?

Į tai atsakoma: „Aš - pirmas.“ Tai reiškia, kad Kūrėjas davė jam šį trūkumą, kad jis nebegalėtų toliau eiti šiuo keliu. Ir žmogus neturi manyti, kad tai pasiekė savo paties išmintimi. Kūrėjas sako: „Aš - pirmasis. Tai reiškia, kad Aš daviau tau pirmąjį postūmį pradėti eiti tiesos keliu. Aš sukūriau tavyje trūkumą, kad pajustum, jog tau trūksta tiesos.“

Tuomet prasideda darbas: žmogus ima trokšti pasiekti būseną, kurioje jis atmes meilę sau ir visi jo veiksmai bus skirti tik davimui. Tada jis turi tam skirti visas savo mintis ir visas turimas priemones, kaip pasakyta: „Visa, ką tavo ranka pajėgia padaryti, daryk iš visų jėgų.“

O vėliau, kai jis nusipelno susiliejimo su Kūrėju, ima manyti, kad tai pasiekė savo pastangomis, užsiimdamas Tora ir priesakais bei įveikdamas meilę sau. Jis mano, kad šito nusipelnė vien savo darbu, nes buvo labai atkaklus, ir tik jis pats turėjo jėgų iki galo išnaudoti visas jam suteiktas galimybes. Jam atrodo, kad būtent tai atnešė jam šią sėkmę ir leido pasiekti tai, ką pasiekė.

Apie tai Raštas sako: „Ir Aš – paskutinis.“ Tai reiškia: „Kaip Aš buvau pirmasis, davęs tau šį trūkumą, taip pat Aš esu ir paskutinysis. Tai reiškia, kad Aš daviau tau šio trūkumo užpildymą.“ Juk trūkumas vadinamas kli (indu), o užpildymas vadinamas Šviesa. Kadangi nėra Šviesos be kli, pirmiausia paruošiamas kli, o paskui į jį įliejama Aukštesnioji gausa. Todėl Kūrėjas pirmiausia davė kli, ir tai vadinama „Aš - pirmasis“. O paskui Jis davė Aukštesniąją gausą, ir tai vadinama „Aš - paskutinysis“.

Iš to suprasime skirtumą tarp žmogaus, dirbančio materialų darbą, pavyzdžiui, kokiame nors fabrike, ir žmogaus, atliekančio dvasinį darbą. Materialiame pasaulyje įprasta, kad nedirbantis darbuotojas negauna atlygio. Tačiau jeigu jis nedirba, už tai taip pat nėra baudžiamas.

Visai kitaip yra dvasiniame darbe. Tas, kuris nedirba, tai yra, neduok Dieve, nesilaiko Toros ir priesakų, sulaukia bausmės, kaip sakė mūsų išminčiai (traktatas „Avot“, 5 skyrius): „Pasaulis buvo sukurtas dešimčia Kūrėjo pasakymų. Ko tai mus moko? Juk pasaulis galėjo būti sukurtas ir vienu pasakymu! Tačiau jis buvo sukurtas dešimčia pasakymų tam, kad būtų nubausti nedorėliai, kurie naikina pasaulį, sukurtą dešimčia pasakymų, ir kad būtų suteiktas geras atlygis teisuoliams, kurie palaiko pasaulio, sukurto dešimčia pasakymų, egzistavimą.“

Tai jau buvo paaiškinta ankstesniuose straipsniuose, tačiau dalyko esmė yra tokia: žodžiai „pareikalauti atsakomybės iš nedorėlių“ reiškia kančias, kurias nedorėliai patiria savo gyvenime. Tai reiškia, kad kai žmogus pažvelgia į savyje esančius nedorėlius, tai yra į savo norą gauti, ir pamato, kad visa, ką jis daro dėl noro gauti, nesuteikia jam pasitenkinimo tokiu gyvenimu, tuomet, kiek jis mato ir jaučia visą tokio gyvenimo nemalonumą, tiek įgyja kli ir trūkumą dvasingumui. Juk nemalonūs pojūčiai, kuriuos žmogus patiria savo gyvenime, skatina jį ieškoti vietos, iš kurios jis galėtų gauti gyvybės.

Vadinasi, bausmė, kurią žmogus patiria dėl to, kad neina teisingu keliu, nėra laikoma kerštu ar pagieža už tai, kad jis nenori eiti Kūrėjo keliu, tai yra dirbti dėl Kūrėjo. Priešingai, tai yra pagalba, nes žmogus yra stumiamas laimės ir gėrio link.

Taigi, bausmę, kurią jis mato patiriant nedorėlius, jis pats turi pajusti kaip jų patiriamas kančias. Tokia yra žodžių (Psalmynas, 94): „Laimingas žmogus, kurį Tu, Kūrėjau, drausmini“ paslėptoji prasmė. Tai reiškia, kad kančios, kurias žmogus patiria eidamas neteisingu keliu, laikomos tuo, kad Kūrėjas suteikia jam kli, kaip minėta anksčiau. Ir tai yra „Aš - pirmasis“.

Tačiau ne kiekvienam Kūrėjas leidžia pajusti kančias, kai žmogus eina lo lišma keliu. Juk pasakyta: „Ką Kūrėjas myli, tą Jis sudraudžia.“ Tai reiškia, kad žmogus pajunta nedorėlių, paskendusių meilėje sau, būsenos skonį. Ir būtent tai stumia jį iš melo kelio į tiesos kelią.

Iš to matome, kad materialiame pasaulyje, jei darbuotojas nedirba, jis negauna atlygio, tačiau nėra baudžiamas už tai, kad nenori dirbti. O dvasiniame darbe yra kitaip: jeigu žmogus tinginiauja, jis sulaukia bausmės, kaip sakė mūsų išminčiai: „Pareikalauti atsakomybės iš nedorėlių.“ Tačiau šiuo atveju tai nereiškia, kad žmogus baudžiamas. Priešingai, jis yra pakeliamas, kad pradėtų eiti teisingu keliu. Tai nelaikoma bausme, o laikoma ištaisymu.

Tai reiškia, kad yra du ištaisymo būdai: 1. Toros kelias. 2. Kančių kelias. Tačiau tai vadinama ne bausme, o ištaisymu. Ir šis ištaisymas žmogų pasiekia per kančias.

O vėliau, kai jis jau turi kli, vadinamą „davimo indu“, vietoj anksčiau turėto vien noro gauti sau, dabar jame atsiranda kitas noras: jis laukia, kad Kūrėjas suteiktų jam kli, vadinamą „noru duoti“. Kai žmogus įgyja kli – norą duoti, tuomet jis nusipelno gėrio ir laimės, kurie buvo numatyti kūrimo sumanyme, vadinamame „suteikti gėrį Jo kūriniams“. Ir tai, kaip minėta anksčiau, yra „Aš - paskutinis“, kas reiškia užpildymą. Tai yra, ko žmogui anksčiau trūko, dabar Kūrėjas užpildo visus jo trūkumus.

Tačiau visa tai yra individualaus Kūrėjo valdymo požiūriu. Tai reiškia, kad žmogus iš savo pusės turi sakyti, jog viskas priklauso nuo jo paties, nes tik tiek, kiek jis įveikia sunkumus darbe, jis gali nusipelnyti pasiekti tikslą, dėl kurio buvo sukurtas. Tai vadinama tikėjimu atlygiu ir bausme. Tačiau kartu, atlikęs savo darbą, jis turi sakyti, kad viskas vyksta pagal individualų Kūrėjo valdymą, kaip buvo paaiškinta kalbant apie žodžius: „Aš - pirmas ir Aš - paskutinis.“

Kalbant apie tai, kaip žmogus turi pasiekti tikslą, jis privalo žinoti, kad svarbiausia yra pasiekti būseną, kurioje visos jo mintys ir visi veiksmai būtų atliekami su ketinimu lišma, kaip parašyta: „Kiekvieną, kuris vadinamas Mano vardu, Aš sukūriau Savo šlovei, suformavau ir padariau.“ Reikia suprasti, ką reiškia žodžiai: „Kiekvieną, kuris vadinamas Mano vardu, Aš sukūriau.“ Nejaugi tų, kurie nėra vadinami „Mano vardu“, Kūrėjas nesukūrė Savo šlovei? Taip pat reikia suprasti, ką reiškia „vadinamas Mano vardu“.

Žodžius „vadinamas Mano vardu“ reikia aiškinti taip: tai reiškia, kad žmogus priklauso Kūrėjui, kaip parašyta: „Izraelis - Tavo tauta“ arba „Jo tauta - Izraelis“. Tai reiškia, kad jis priklauso Kūrėjui. Tuomet žmogus turi būti formos panašume su Kūrėju, kaip pasakyta: „Kaip Jis yra gailestingas, taip ir tu būk gailestingas.“ Tai reiškia, kad žmogaus ketinimas yra tik duoti Kūrėjui, kad visi jo veiksmai būtų atliekami vien dėl Kūrėjo šlovės ir kad jis nesirūpintų savo paties nauda.

Taip reikia aiškinti žodžius: „Kiekvieną, kuris vadinamas Mano vardu.“ Tai yra, kas priklauso Man? Tai tie žmonės, kurie sako, kad visa kūrinija buvo sukurta tik Kūrėjo šlovei, o ne jų pačių naudai. Tuomet žmogus gali save priskirti Kūrėjui ir tampa visuomenės, vadinamos „Jo tauta - Izraelis“ arba „Izraelis“, dalimi. Tuomet jis gali pajusti žodžių „Tas, kuris su meile išsirenka savo tautą - Izraelį“ prasmę.

Iš to išplaukia, kad žmogus turi įgyti trūkumą (chisaroną), kad pajustų, jog jam reikalinga Kūrėjo pagalba pasiekti būseną, kurioje „visi jo veiksmai būtų dėl Kūrėjo“. Tuomet prasideda darbo lišma tvarka. Ir tada jis nusipelno tų dalykų, apie kuriuos kalbėjo rabinas Meiras.