Apie šaką ir šaknį

Baruchas Šalomas Alevi Ašlagas (Rabašas)
Straipsnis Nr. 2, 1985 m.

Kalbant apie šaką ir šaknį. Štai „Izraelio žemė“ yra sfiros Malchut šaka. „Malchut“ vadinamas kli, kurį Kūrėjas sukūrė tam, kad jis būtų indas („kli“) gėriui, kuriuo Kūrėjas norėjo apdovanoti Savo kūrinius. Šis kli vadinamas „Malchut“.

Tvarka buvo tokia: iš pradžių buvo sukurtas gavimo dėl gavimo kli. O vėliau įvyko ištaisymas, kurį sudarė tai, kad į šį kli galima gauti tik su sąlyga, jog jame galima sukurti ketinimą dėl davimo. Ir tuomet Aukščiausiasis Gėris pritraukiamas į šį kli. Šis ištaisymas buvo atliktas tam, kad, kai Aukščiausiasis Gėris būtų suteiktas kūriniams, jiems netrūktų to, kas vadinama „gėdos duona“.

Ir jie galėtų priimti Aukščiausiąjį Gėrį be apribojimų, nes gaudami šį gėrį nejaustų gėdos. Juk visą gėrį ir malonumą, kurį jie gauna, jie nukreipia tik Kūrėjui. Todėl jie visada pritrauktų Aukščiausiąjį Gėrį savaime su vis didesne jėga, nes negalima sakyti, kad jie jau pakankamai davė Kūrėjui ir kad daugiau nereikia Jam duoti. Todėl jie visada turės priežastį pritraukti Aukščiausiąjį Gėrį.

O jeigu jie gauna Aukščiausiąjį Gėrį sau, tai yra iš meilės sau, tai privalo būti apribota dėl gėdos. Jie turėtų pasakyti: mums pakanka to gėrio ir malonumo, kurį Jis mums suteikė. Todėl buvo atliktas ištaisymas, vadinamas apribojimu (cimcum), kad jie gautų Šviesą į Malchut kli tik su sąlyga, jog gali gauti dėl davimo.

Taigi iš Malchut šaknies žemyn, į materialiąją šaką, nusileidžia „žemė“, kuri yra aukščiau esančios Malchut šaka. Ir ši žemė vadinama „Šventąja žeme“. Todėl čia, Šventojoje žemėje, yra ypatingi ištaisymai, būtent: su žeme susiję priesakai, aukos, dešimtinės ir panašiai, kitaip nei kitose žemėse.

Taip pat yra ypatinga Užjordanės šaknis. Ypatinga Sirijos šaknis. Ypatinga Babilono šaknis. Ir kitų šalių šaknys (žr. „Mokymą apie dešimt sfirų“, 16 dalį, p. 1930 m.).

Todėl, žvelgiant iš šakos ir šaknies perspektyvos, Šventyklos vieta yra būtent Šventojoje žemėje, tai yra Izraelio žemėje. Ir tai – tik po to, kai ji buvo pašventinta. O prieš Izraelio tautai ateinant į šią žemę, ji buvo septynių tautų šalis, atitinkanti septynias šventąsias sfirot.

Jos buvo priešingos šventumui, nes kyla iš Malchut savybės, kurioje nėra ekrano ištaisymo, tai yra ketinimo dėl davimo. Todėl pirmiausia ten atėjo pasaulio tautos, nes dvasinėje tikrovėje tvarka buvo tokia:

1. pirmiausia atsiranda noras gauti;

2. po to – ištaisymas, kad jis būtų dėl davimo.

Todėl į Šventąją žemę:

1. pirmiausia turėjo ateiti pasaulio tautos, priklausančios Malchut savybei, prieš jai gaunant ištaisymą su ekranu, kad viskas būtų dėl davimo;

2. o paskui turėjo ateiti Izraelis ir jas užkariauti.

Taigi, pagal tai, kas pasakyta, iš Malchut kyla „Šventosios žemės“ savybė. Taip pat iš Malchut kyla žmogaus noro gauti savybė. Todėl buvo taip: (1) pirmiausia šioje žemėje buvo pasaulio tautos, (2) o vėliau atėjo Izraelio tauta.

Taip pat ir žmogaus širdyje: (1) pirmiausia ateina blogio pradas, (2) o vėliau ateina gėrio pradas.

Viskas nusileidžia iš aukštesniųjų šaknų.

Tačiau yra skirtumas tarp žmogaus širdies, kylančios iš Malchut, ir Izraelio žemės, kylančios iš Malchut. Reikia atskirti vidinį nuo išorinio. Mat išoriniame reikia būti būtent šakos vietoje, nukreiptoje į šaknį, tačiau vidiniame nebūtinai reikia būti šakos vietoje, nukreiptoje į ją.

Kalbant apie Izraelio žemės savybę, kuri nukreipta į žmogaus širdį, kylančią iš Malchut šaknies, žmogui nebūtina būti Izraelio žemėje, kad jis nusipelnytų aukštesniosios Malchut, vadinamos „Izraelio žeme“. Juk vidinėje plotmėje žmogus gali nusipelnyti Šchinos buvimo ir didžiausių pasiekimų taip pat ir už Izraelio žemės ribų, kaip ir visi mūsų didieji išminčiai, kurie buvo už Izraelio žemės ribų.

Lygiai taip pat žmonės, gyvenantys Izraelio žemėje, gali būti visiškai nusidėję. Ir Izraelio žemė, vadinama „Šventąja žeme“, jokiu būdu neįpareigoja jų laikytis Toros ir priesakų. Nes kalbant apie vidinį, išorinis nieko neįpareigoja. Juk vidinis yra darbas širdyje, ir čia nėra jokio ryšio su išoriniu.

Tačiau kartu egzistuoja ir išorinio samprata. Pavyzdžiui, yra priesakas, leidžiantis sakyti Kadišą tik tada, kai yra minjanas – dešimt žmonių. Tuomet netikriname, ar šie dešimt žmonių yra teisuoliai. Dešimt paprastų žmonių, susirinkę kartu, gali sakyti Kadišą ir „Baruchu“, skaityti Toros ritinį ir t. t. Tačiau jeigu yra devyni dideli teisuoliai, jie negali sakyti Kadišo ir „Baruchu“. Nes  provides esakas aiškiai remiasi išorine, o ne vidine savybe.

Pažvelkime į panašius dalykus „Įvade į knygą Zohar“, 65 paragrafe. Ten sakoma:

„Todėl nėra klausimo, kodėl negalima ginčyti pirmųjų kartų nuomonės atvirojoje Toroje. Juk praktinės įsakymų dalies išbaigtumo atžvilgiu yra priešingai: pirmosios kartos pasiekė didesnį tobulumą nei vėlesnės. Taip yra todėl, kad veiksmas kyla iš šventųjų sfirų kelim ir vadinamas „išoriniu“, nes kelim vadinami išoriniais,lyginant su Šviesomis, o Šviesos vadinamos vidinėmis. O Toros paslaptys ir priesakų skoniai kyla iš sfirose esančių Šviesų. Ir jūs jau žinote, kad tarp kelim ir Šviesų egzistuoja atvirkštinis santykis.“

Taigi matome, kad atskleistoji dalis, tai yra praktinė dalis, priklauso išorei. Todėl kalbant apie veiksmą yra dalykų, kuriuos galima atlikti tik Izraelio žemėje. Pavyzdžiui, negalima statyti Šventyklos pastato už Izraelio žemės ribų ir panašiai.

Tačiau kalbant apie vidinę dalį, kai kalbama apie žmogaus širdį, kur prasideda tarnystė Kūrėjui, nebūtina būti būtent Izraelio žemėje, nors Malchut šaka yra būtent Izraelio žemė. Vis dėlto yra tokių vienijimų, kad jeigu norima susivienyti taip pat ir išorinėje dalyje, tuomet, be abejo, šis vienijimas turi būti atliekamas būtent išorinėje Izraelio žemėje.

Panašiai randame ir vienijimą AŠaN, kuris yra žodžių olam–šana–nefeš – „pasaulis–metai–siela“ – santrumpa. Tai yra vienijimas, kuris turėjo būti atliktas būtent laikantis šių trijų sąlygų.

Ain – pasaulio atžvilgiu, „olam“ – tai būtent Šventų Švenčiausioji vieta.

Šin – laiko atžvilgiu, tai turėjo būti būtent Jom Kipur, ir tai yra „metų“ – „šana“ – savybė.

Nun – sielos atžvilgiu, tai turėjo būti atliekama būtent Vyriausiojo Kunigo.

Todėl, kalbant apie vidinę dalį, kai kalbama apie žmogaus širdį, kur prasideda tarnystė Kūrėjui, tai yra darbas, susidedantis iš išėjimo iš egoistinės meilės, vadinamos „pasaulio tautų žeme“, ir jų pakeitimo „Izraelio tauta“, tai yra tokia būsena, kai visas žmogaus siekis yra meilė Kūrėjui, – čia galima kalbėti apie dienos ir nakties savybes.

Diena vadinama būsena, kai žmogus yra geros nuotaikos ir jam nereikia jokių ištaisymų. Tai panašu į saulę, kuri šviečia, ir žmogui nereikia atlikti jokių ištaisymų, kad saulė šviestų. Jis turi tik saugotis, kad nesukurtų kliūčių, trukdančių saulei ateiti ten, kur ji turi ateiti. Pavyzdžiui, saulė nepateks į namą, kuriame nėra langų, nes tai yra kliūtis saulei šviesti.

O naktis vadinama laiku, kai žmogus turi atlikti ištaisymus, kad jam šviestų. Kaip materialiajame pasaulyje naktį, kai namuose tamsu, šviesa gali šviesti dėl ištaisymų, tai yra pastačius lempą arba uždegus žvakę. O be ištaisymų, net jei žmogus nesukuria jokių kliūčių, vis tiek, be pastangų, vadinamų ištaisymais, jam niekas nešvies. Į ką jis bežiūrėtų, jis būtų tarsi žiūrintis per juodus akinius – viskas jam bus tamsu.

Tada ateina laikas, kai žmogus turi pažvelgti į savo dabartinę būseną – kiek jis nutolęs nuo dvasingumo ir paskendęs egoistinėje meilėje, ir kad jis neturi jokios galimybės pats iš savęs išeiti iš šios būsenos. Tuomet ateina laikas pamatyti savo tikrąją būseną: kad iš prigimties žmogus nieko negali padaryti, nes, kaip sakė mūsų išminčiai: „Jeigu Kūrėjas jam nepadėtų, jis neįstengtų to įveikti.“

Tačiau reikia žinoti, kad naktį sukūrė Kūrėjas. Ir Jis, be abejo, sukūrė ją tam, kad suteiktų malonumą Savo kūriniams. Tokiu atveju kiekvienas klausia: kam Jis sukūrė tamsą, tai yra nakties savybę? Juk pagal kūrimo tikslą Jis turėjo sukurti tik dieną, o ne naktį. O Rašte sakoma: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas – viena diena.“ Tai reiškia, kad būtent dėl jų abiejų, tai yra dėl nakties ir dienos, susidaro viena diena.

Juk, kaip buvo pasakyta aukščiau, specialiai buvo sukurta naktis, kuri nešviečia be ištaisymų, kad būtų galima atlikti ištaisymus tam, ką naktis atskleidžia žmogui. Juk būtent tamsos pojūtyje susiformuoja kelim, kurių jiems reikia tam, kad atsirastų poreikis Kūrėjui, kad Jis jiems padėtų. Kitaip nėra poreikio Kūrėjo išgelbėjimui. Tai reiškia, kad tada nėra poreikio Torai, kuri yra savybė: „Joje esanti Šviesa grąžina žmogų prie Šaltinio.“

Todėl buvo atlikti ištaisymui skirti veiksmai, vadinami „Tora ir priesakai“.

Tora – tai tai, kas mums atsiskleidžia dalyje, vadinamoje „atskleistąja“. Tai įstatymai, pasakojimai apie protėvius ir panašiai. Visa tai vadinama Tora. Tai vadinama atskleistąja Tora, ir Tora moko mus vykdyti priesakus bei to, kaip juos vykdyti. Ji taip pat pasakoja mums apie teisuolių istorijas.

Tačiau reikia žinoti, kad Toroje yra ir paslėpta dalis. Tai yra Tora, kuri nuo mūsų paslėpta. Juk turime žinoti, kad visa Tora yra Kūrėjo vardai, tai yra dieviškumo atsiskleidimas, ir jie vadinami Toros paslaptimis. Žmogus pradeda jas pasiekti būtent po to, kai nusipelno Toros būsenos „Lišma“.

Rabio Meiro pasakyme sakoma:

„Rabbi Meiras sako: kiekvienas, kuris užsiima Tora Lišma, nusipelno daugelio dalykų, jam atskleidžiamos Toros paslaptys ir jis tampa panašus į šaltinį, kuris trykšta vis stipriau ir stipriau.“

Taigi išeina, kad atskleistoji Tora dėl savo ypatingos savybės – sgula – skirta atvesti mus į „Lišma“. Tai yra į tokią būseną, kai žmogus įgyja gebėjimą sukurti ketinimą kiekvienai minčiai, žodžiui ir veiksmui taip, kad visa tai būtų dėl davimo.

O paskui, tai yra po to, kai žmogus jau nusipelnė „Lišma“, prasideda užsiėmimas paslėptąja Tora ir priesakų skoniais, kuriuos vykdydamas jis pritraukia Aukščiausiąjį Gėrį žemyn.

Mes jau kalbėjome apie tai, kad 613 priesakų vadinami „613 patarimų“ („eitin“), taip pat jie vadinami „613 indėlių“ arba „pavedimų“ („pkudin“).

„Įvade į knygą Zohar“ sakoma:

„Toros priesakai Zohar kalba vadinami indėliais – „pkudin“, tačiau jie taip pat vadinami 613 patarimų – „eitin“. Skirtumas tarp jų yra tas, kad kiekviename reiškinyje egzistuoja „veidas“ – „panim“ – ir „nugara“ – „achor“. Juk pasiruošimo bet kuriam reiškiniui būsena vadinama „achor“, o šio reiškinio pasiekimas vadinamas „panim“. … O žvelgiant iš šių įsakymų „panim“ pusės, kurie tada vadinami „pkudin“, rabinas Šimonas išaiškina keturiolika anksčiau išvardytų priesakų.“

Taigi iš viso to, kas pasakyta, matome, kad paslėptoji dalis vadinama „panim“ – „veidu“.

Ir „panim“ nusipelnoma tik po to, kai žmogus nusipelno pasiekti „Lišma“ būseną.

1. Ypatinga malda, šlovinanti Kūrėjo vardą.

2. Palaiminimas, skaitomas po Kadišo, prieš „Šma Izrael“.

3. Baal Sulamas. „Įvadas į Zohar knygą“, 65 paragrafas.

4. Iš pirmųjų šių žodžių raidžių: ain–šin–nun susidaro santrumpa „AŠaN“.

5. Traktatas „Kidušin“, 30:2.

6. „Berešit“, 1:5.

7. „Midraš Raba“, „Eicha“, įvadas, 2 paragrafas.

8. Traktatas „Avot“, 6:1.

9. „Zohar knyga“, „Įvadas“, „Bendras visų keturiolikos įsakymų išaiškinimas“, 1 paragrafas.