1985 m., 15 straipsnis
Zohare („Vajechi“, 386 punktas) parašyta: „Rabis Jehuda pradėjo ir tarė: „Ir Hezekijas atsuko veidą į sieną ir meldėsi Kūrėjui.““ Komentare „Sulam“ („Laiptai“) aiškinama: „Žmogus turi melstis tik prie sienos, ir tarp jo ir sienos neturi būti jokios kliūties, kaip parašyta: „Ir Hezekijas atsuko veidą į sieną.““
Reikia suprasti, kas yra ta „siena“, prie kurios turime melstis. Taip pat reikia išsiaiškinti, kas yra „kliūtis“, apie kurią sakoma, kad tarp žmogaus ir sienos neturi būti nieko, kas juos skirtų. Zohare ir komentare „Sulam“ (392 punktas) aiškinama: „Ši siena yra visos žemės Valdovas, tai yra Šchina.“
Taigi žodžius, kad reikia melstis prie sienos, turime suprasti kaip nurodymą melstis esant arti Šchinos. Tačiau vis dar neaišku, ką reiškia būti arti sienos ir kaip nustatomas šis artumas. Todėl paaiškinama, kad tarp žmogaus ir sienos neturi būti jokios kliūties. Kliūties sąvoką galime suprasti remdamiesi ritualinio panardinimo į vandenį (tvila), rankų plovimo (netilat jadaim) ir keturių augalų rūšių pavyzdžiais. Pastaruoju atveju palmės šaka, mirta ir gluosnis surišami palmės lapu, nes jis priklauso tai pačiai rūšiai.
Vadinasi, atskirtis tarp žmogaus ir šios sienos atsiranda todėl, kad Šchina duoda žemesniesiems, o žmoguje veikia gavimo jėga. Todėl žmogus turi pašalinti iš savęs šią jėgą, kad jo vienintelis noras būtų duoti Kūrėjui. Tuomet tai vadinama priartėjimu prie sienos ir artumu jai.
Tačiau pirmiausia turime išsiaiškinti, dėl ko turime melstis. Mūsų pareiga - stengtis bent šiek tiek, kiek leidžia mūsų ribotas protas, suprasti, kokį trūkumą turime laikyti svarbiausiu ir pripažinti, kad būtent jo mums labiausiai stinga. Jeigu galėtume šį trūkumą užpildyti, mums daugiau nieko netrūktų.
Žinoma, kad svarbiausia malda yra malda dėl Šchinos, esančios tremtyje. Tačiau ir tai reikia paaiškinti. Daugelyje vietų rašoma, kad svarbiausia, dėl ko turime melstis, yra Šchinos pakėlimas iš dulkių. Ši sąvoka aiškinama įvairiai, tačiau tai, ką bent šiek tiek galime suprasti, yra Dangaus karalystė (Malchut Šamaim). Tai reiškia, kad žmogus prisiima Dangaus karalystės valdžią ir nusprendžia, jog šiame pasaulyje neturi jokio kito tikslo, išskyrus tarnystę Karaliui, nesiekdamas už tai jokio atlygio. Taip jis nusipelno susiliejimo su Kūrėju (Dvekut) ir įgyja galimybę suteikti Karaliui malonumą, vadovaudamasis principu: „Kaip Jis yra gailestingas, taip ir tu būk gailestingas.“ Tuomet žmogus tampa pajėgus įgyvendinti kūrimo sumanymą, kurio esmė - suteikti kūriniams gėrį.
Tačiau savybė, vadinama „suteikti malonumą Kūrėjui“, kūrinių gyvenime neužima jokios vietos, nes jie gimsta turėdami norą gauti. Dėl šios priežasties pati davimo sąvoka jiems visiškai nesuprantama. Tai panašu į daiktą, gulintį dulkėse, į kurį niekas nekreipia dėmesio ir nemano, kad verta jį pakelti. Tai vadinama „Šchina dulkėse“. Apie tai parašyta („Slichot“, maldose apie trylika gailestingumo savybių): „Prisiminsiu Kūrėją ir dejuosiu, matydamas, kaip kiekvienas miestas stovi pastatytas ant savo kalvos, o Kūrėjo miestas pažemintas iki pačių požemio gelmių.“
Žodį „miestas“ reikia suprasti taip, kaip parašyta Koheleto knygoje (9 skyrius): „Buvo mažas miestas, kuriame gyveno nedaug žmonių.“ Ibn Ezra aiškina: „Senovės aiškintojai sakė, kad tai alegorija: „mažas miestas“ reiškia žmogaus kūną, o „nedaug žmonių jame“ yra tie, kurie turi gebėjimą gimdyti palikuonis ir yra sielos tarnai.“
Todėl ir čia „Kūrėjo miestą“ reikia suprasti taip: kai žmogus nori, kad jo kūne apsigyventų Kūrėjas, visi kūno organai tam priešinasi. Davimo darbas, tai yra darbas dėl Kūrėjo, kūno akyse yra visiškai menkavertis, ir žmogus jame jaučia dulkių skonį. Kaip parašyta apie gyvatei skirtą prakeiksmą (Pradžios knyga, 3 skyrius): „Prakeikta būsi labiau už visus gyvulius ir laukinius žvėris! Šliaužiosi pilvu ir ėsi dulkes per visas savo gyvenimo dienas.“ Tai reiškia, kad viskas, ką ji valgys, turės dulkių skonį.
Panašiai yra ir čia: kai žmogus pradeda dirbti dėl Kūrėjo ir nemato, kad iš šio darbo galėtų gauti kokios nors naudos savo meilei sau, šis darbas jo akyse tampa menkavertis. Kad ir ką jis darytų, visame šiame darbe jaučia dulkių skonį. Tai vadinama „Kūrėjo miestas pažemintas iki pačių požemio gelmių“. Kitaip tariant, jeigu tarp žmogaus ir Šchinos yra kliūtis, tai yra jeigu jo darbas grindžiamas meile sau, jis mano esąs pasiekęs aukščiausią tobulumo pakopą.
Tačiau kai žmogus nori pašalinti tarp jo ir sienos esančią kliūtį, apie kurią kalbėjome anksčiau, ir siekia, kad jo darbas būtų grindžiamas davimu, jis pasijunta esąs pačiose požemio gelmėse. Taip yra todėl, kad šiame darbe jis nemato nieko, ką galėtų gauti savo norui gauti. Tuomet visi jo kūno organai priešinasi tokiam darbui.
Dabar galime suprasti, dėl ko turime melstis. Svarbiausia mūsų malda turi būti dėl to, kad Šchina yra dulkėse. Tai reiškia, kad darbas siekiant duoti Kūrėjui mums atrodo menkas ir niekingas. Todėl prašome Kūrėjo atverti mūsų akis ir išsklaidyti tamsą, kuri jas gaubia.
Todėl ir prašome, kaip parašyta (Psalmynas, 113): „Jis pakelia vargšą iš dulkių, iš šiukšlyno išaukština skurdžių.“ Kaip žinoma, šventoji Šchina vadinama „vargše ir skurdžia“, kaip parašyta Zohare: „Ji guli dulkėse.“ Žodžiai „iš šiukšlyno išaukština skurdžių“ reiškia tuos, kurie nori susilieti su Šchina, tačiau jaučiasi esantys menkoje būsenoje ir nemato jokios galimybės išbristi iš šio purvo. Tuomet jie prašo Kūrėjo juos pakelti.
Tačiau kai žmogus dirba taip, kad jo kūnas su tuo sutinka, tai yra kai jo darbas grindžiamas noru gauti, nes jis neturi jokio supratimo apie davimą, toks darbas pasižymi išdidumu. Žmonės didžiuojasi esantys Kūrėjo tarnai, o kitus laiko visiškai menkaverčiais, nes nuolat mato kitų trūkumus.
Visai kitaip yra su tais, kurie eina tiesos keliu, tai yra siekia įgyti davimo savybę. Jie jaučiasi menki, nes supranta, kad „jeigu Kūrėjas jam nepadėtų, jis nepajėgtų jos įveikti“. Todėl jie nemato savyje jokio ypatingo pranašumo prieš kitus. Tokie žmonės vadinami „menkaisiais“, nes jie siekia susijungti su davimo savybe, kuri jų akyse yra menkavertė. Tai dar viena priežastis, dėl kurios jie vadinami menkaisiais.
Tuomet jie gali ištarti tai, kas parašyta: „Aukštas Kūrėjas, didis ir keliantis baimę. Jis pažemina išdidžiuosius iki žemės ir išaukština nuolankiuosius iki dangaus.“ Jie sako, kad tai, kas anksčiau buvo laikoma menkaverčiu, dabar tapo didinga, išaukštinta ir keliančia pagarbą. Taip yra todėl, kad dabar jie jaučia, jog tai, kas anksčiau buvo darbas dėl meilės sau ir kėlė jiems pasididžiavimą, tapo menkaverčiu dalyku, nes dabar jiems gėda dirbti dėl meilės sau.
Tačiau kas suteikė jiems jėgų taip jaustis? Juk šią jėgą jiems suteikė Kūrėjas. Todėl žmogus ir sako: „Jis pažemina išdidžiuosius iki žemės.“ O davimo darbas, kuris anksčiau jo akyse buvo menkavertis, dabar tapo pačiu iškiliausiu darbu. Ir kas tai padarė? Tik Kūrėjas. Todėl žmogus sako: „Ir išaukština nuolankiuosius iki dangaus.“
Sąvoka „Šchina tremtyje“ reiškia, kad žmogus turi pajusti, jog Šchina yra tremtyje. Kadangi žmogus vadinamas „mažuoju pasauliu“, apimančiu septyniasdešimt pasaulio tautų, jame esanti Izraelio savybė yra tremtyje. Tai reiškia, kad žmogaus viduje esantis Izraelis yra pavergtas jame esančių pasaulio tautų ir negali nieko daryti savo labui, o turi tarnauti tik pasaulio tautoms. Izraelio savybė vadinama Jašar-El („tiesiai į Kūrėją“), nes ji siekia duoti Kūrėjui, o pasaulio tautos siekia dirbti tam, kad gautų. Būtent tai ir vadinama „pasaulio tautomis“.
Remiantis tuo, žodžius „Izraelis, išėjęs į tremtį“ reikia aiškinti taip: kai Izraelio savybė žmoguje yra tremtyje ir negali nieko daryti dėl Jašar-El, tai yra tiesiogiai dėl Kūrėjo, tuomet „Šchina yra kartu su jais“. Vadinasi, ir ji yra tremtyje, tarsi negalėtų jų valdyti, nes atrodo, kad jie valdo ją. Apie tai karalius Dovydas pasakė (Psalmynas, 115): „Ne mums, Kūrėjau, ne mums, bet Savo Vardui suteik šlovę dėl Savo gailestingumo ir Savo tiesos. Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Kūrėjas?’ O mūsų Kūrėjas yra danguje; Jis daro visa, ką panorėjęs.“
Remiantis tuo, kas pasakyta, reikia suprasti, kad mes prašome Kūrėjo padėti mums išeiti iš tremties. Žodžiai „ne mums“ reiškia mūsų norą gauti. Kitaip tariant, mes norime, kad mūsų mintys, norai ir veiksmai nebūtų nukreipti į mūsų norą gauti, nes tai reikštų, kad visa svarba teikiama pasaulio tautoms, esančioms mūsų viduje.
Priešingai, sakome: „Bet Savo vardui suteik šlovę“, kad Šchina nebebūtų tremtyje ir nebebūtų laikoma dulkėmis, o atsiskleistų Dangaus šlovė. Tai išreiškiama žodžiais: „Tebūna išaukštintas ir pašventintas Jo didysis vardas.“ Todėl ir sakoma: „Kodėl turėtų sakyti tautos“, tai yra žmogaus viduje esančios pasaulio tautos, vadinamos „kitomis tautomis“. O ką jos sako? „Kur gi jų Kūrėjas?“ Tai reiškia, kad jos priešinasi Izraelio tikėjimui, kurio darbas vyksta prote ir širdyje, nes visas jų pačių, tai yra pasaulio tautų, darbas grindžiamas žinojimu.
Tačiau žodžiai „mūsų Kūrėjas yra danguje“ reiškia būtent tikėjimą virš žinojimo, nes „dangus“ simbolizuoja tai, kas yra aukščiau mūsų proto. Kodėl Kūrėjas padarė taip, kad mūsų darbas turėtų būti grindžiamas tikėjimu virš žinojimo? Mes nesakome, kad Jis negalėjo padaryti kitaip. Priešingai, „visa, ko panorėjęs, Jis padaro“. Jis nusprendė, kad darbas tikėjimu virš žinojimo yra tinkamesnis kelias tikslui pasiekti, kad galėtume gauti gėrį ir malonumą, tačiau kartu išlaikytume ketinimą duoti, o ne siekti naudos sau.
Taip pat reikia paaiškinti žodžius „dėl Savo gailestingumo ir tiesos“, kuriais meldžiamės Kūrėjui: „Bet Savo vardui suteik šlovę.“ Žodžiai „dėl Savo gailestingumo“ reiškia, kad prašome, jog mums būtų suteikta gailestingumo savybė ir jėgų veikti pagal šią savybę, vadinamą Chesed, kuri atitinka davimo indus (Kelim). Taip galėsime pasiekti formos panašumą su Kūrėju.
Tuomet galėsime priimti gėrį ir malonumą, o tai vadinama tiesos savybe, kaip aiškinama „Mokyme apie dešimt sfirų“ (13 dalis, p. 1419, ir ten pateiktame komentare „Or Pnimi“ - „Vidinė šviesa“): „Todėl Jo valdymo atsiskleidimas vadinamas „ir tiesa“, nes tai yra tikroji Jo palaimintosios valios esmė. Visa tai skirta tik tam, kad būtų atskleista ši Jo valdymo tiesa - Jo noras suteikti gėrį Savo kūriniams. Todėl šis Zeir Anpino (ZA) ištaisymas vadinamas „ir tiesa“.“ Būtent tai ir reiškia žodžiai „dėl Savo tiesos“.