Baruch Šalom a-Levi Ašlag (RABAŠ'as)
Ir išėjo Jokūbas
10 straipsnis, 1985 m.
„Ir išėjo Jokūbas“¹. Raši taip paaiškino: „Juk reikėjo parašyti tik: „Ir Jokūbas iškeliavo į Haraną“. Kam dar paminėtas jo išėjimas? Tam, kad pasakytume, jog teisuolio išėjimas iš tam tikros vietos palieka įspūdį. Mat kol teisuolis yra mieste, jis yra jo didybė, jo spindesys ir jo grožis. Kai jis iš ten išeina, dingsta jo didybė, dingsta jo spindesys, dingsta jo grožis.“² Citatos pabaiga.
Reikia suprasti, ką visa tai reiškia dvasinio darbo požiūriu. Kas yra teisuolis ir kokį įspūdį palieka teisuolis tuo metu, kai išeina?
Reikia paaiškinti, kad Kūrėjas vadinamas teisuoliu, kaip pasakyta: „Kūrėjas teisus, o aš ir mano tauta – nusidėjėliai.“³
Tai reiškia, kad kai žmogus yra priartėjęs prie Kūrėjo, tai yra jaučia, kad Kūrėjas yra arti jo, nes jaučia, kaip Kūrėjas daro jam gera, tuomet jis jaučia skonį Toroje ir maldoje. Visuose savo veiksmuose jis jaučia, kad Kūrėjas yra šalia. Ir kad ir ką darytų, viską daro su džiaugsmu ir pakilia nuotaika.
Tačiau vėliau jis patiria nuopuolį, t. y. nebejaučia skonio nei studijuodamas Torą, nei atlikdamas gerus darbus. Jam lieka tik prisiminimas, kad kažkada buvo pakilimo būsenoje. Jis iš tiesų jautė skonį Toroje ir priedermėse, o tuomet jį lydėjo džiaugsmas.
Šis likęs įspūdis verčia jį ilgėtis sugrįžimo į ankstesnę būseną. Kitaip tariant, po kurio laiko jame esantis įspūdis vėl pažadina jį ir paskatina ieškoti įvairių patarimų, kaip sugrįžti į ankstesnę būseną, kuri vadinama pakilimo būsena. O dabar jis jaučia savo menkumą ir tai, kaip toli yra nuo bet kokio dvasinio dalyko.
Tuomet kyla klausimas: kam jam duotas šis nuopuolis? Kam iš jo nauda? Gal jis duotas kaip bausmė, nes dabar žmogus turi ištaisyti save dėl to, kuo nusidėjo? Tačiau jis nežino, kokia buvo jo nuodėmė, dėl kurios nukrito iš pakilimo būsenos, kurioje buvo. Vadinasi, jis nežino, ką turi taisyti.
Išeina, kad, viena vertus, pats žmogus nemato jokio trūkumo, dėl kurio būtų patyręs nuopuolį. Tačiau, norom nenorom, jis turi pasakyti, kad tai atėjo iš Kūrėjo. Tuomet kyla klausimas: ką Kūrėjas laimėjo nuleisdamas jį nuo jo pakopos?
Taip galima paaiškinti mūsų išminčių pasakymą: „Teisuolio išėjimas iš tam tikros vietos palieka įspūdį.“²
Mat „pakilimo būsena“ vadinama tokia būsena, kai Kūrėjas yra toje vietoje, t. y. žmogaus kūne, ir tuomet Jis sukelia žmoguje jausmus bei įkvėpimą Torai ir priedermėms.
Tačiau žmogus nesugebėjo tinkamai įvertinti to, kad Kūrėjas yra jo viduje, kaip pasakyta: „Aš, Kūrėjas, esu tarp jų, net ir jų nešvarume.“⁴ Kaip galima tai įvertinti, žinant, kas yra jo viduje, ir parodyti deramą pagarbą? Todėl jam niekaip nebuvo galima padėti pasiekti aukštesnės pakopos, nes jo darbe buvo abejonių.
Dėl šios priežasties iš Aukščiau jis buvo nuleistas, kad dar kartą išmoktų vertinti tai, jog iš Aukščiau buvo pakeltas ir priartintas, tačiau pats to neįvertino.
Jeigu paklaustum, kodėl žmogus turi vertinti savo pakilimo būseną, atsakymas toks: kaip esu girdėjęs iš savo tėvo ir mokytojo, šviesoje nėra pakopų. Visas didumas – gadlut – arba mažumas – katnut – priklauso nuo indų (kelim) suvokimo. Šviesos didumas priklauso nuo to, kiek indai ją suvokia.
Todėl jis sakė, kad jeigu žmogus gauna ką nors iš Aukščiau ir turi pakankamai proto tai įvertinti, tuomet ir švytėjimas jame didėja. Jam nereikia jokios didesnės šviesos, nes pats švytėjimas, vien dėl to, kad žmogus jį vertina, auga ir kaskart šviečia jam vis aukštesne pakopa.
Iš to atrodo, kad visa nuodėmė, dėl kurios žmogus nukrito nuo savo pakopos, buvo ta, kad jis nevertino savo būsenos ir buvo ja patenkintas. Vadinasi, jis turėjo likti šioje pakopoje amžinai.
Todėl nuopuolis, kurį jis patyrė, išėjo jam į gera, nes jo dėka jis įgis galimybę kilti šventumo pakopomis.
Taigi pasakymo „Teisuolio išėjimas iš tam tikros vietos palieka įspūdį. Mat kol teisuolis yra mieste, jis yra jo didybė, jo spindesys ir jo grožis“² paaiškinimas yra toks: visa svarba buvo žmoguje, tačiau jis nemokėjo jos įvertinti. Todėl „kai jis iš ten išeina, dingsta jo didybė, dingsta jo spindesys, dingsta jo grožis“.²
Išeina, kad „teisuolio išėjimas iš tam tikros vietos palieka įspūdį“.² Tai reiškia, kad žmogus turi žinoti: kadangi tuo metu, kai teisuolis buvo mieste, jis nekreipė dėmesio į jo svarbos – „didybės, spindesio ir grožio“ – vertinimą, visa tai išnyko. Kitaip tariant, jis nebejautė visų anksčiau minėtų svarbos pakopų.
Tai ir vadinama „palieka įspūdį“. Tai reiškia, kad žmogui turi likti įspūdis, jog „teisuolio išėjimo iš šios vietos priežastis“ buvo jo išnykimas. Iš tikrųjų ten buvo visos pakopos, tačiau žmogus į tai nekreipė dėmesio.
Juk jis turėjo žinoti, kad šviesoje nėra pokyčių, o viskas priklauso nuo indų (kelim). Vadinasi, galima sakyti, kad šis išėjimas įvyko ne dėl nuodėmės, bet tam, kad žmogus turėtų galimybę kilti šventumo pakopomis.
Dar galima paaiškinti minėtą mūsų išminčių pasakymą „Teisuolio išėjimas iš tam tikros vietos palieka įspūdį“ taip, kad čia turimas omenyje pats žmogus.
Būsena „kol teisuolis yra mieste“ reiškia, kad žmogus gali pateisinti Kūrėjo valdymą.
Kai jis įveikia savo dabartinę būseną ir sako, kad neabejoja, jog Kūrėjas, kuris yra geras ir daro gera, valdo jį kaip Gerasis, darantis gera, tačiau nori, kad jis jaustųsi būtent taip, kaip dabar jaučiasi, tuomet žmogus pateisina Kūrėjo valdymą.
Tada jis iš karto pamato atidavimo darbo ir darbo aukščiau žinojimo svarbą. Tai vadinama būsena, kai „kol teisuolis yra mieste, jis yra jo didybė, jo spindesys ir jo grožis“.² Kitaip tariant, tuomet jis mato visas šias savybes.
„Kai jis iš ten išeina“ reiškia, kad žmogus nustoja pateisinti Kūrėjo valdymą ir nori viską matyti savo žinojimo ribose. Tuomet jis nebejaučia jokio skonio atidavimo darbe.
Ir tada: „Dingo jo didybė, dingo jo spindesys, dingo jo grožis.“² Jis vėl krinta į egoistinę meilę sau. Kitaip tariant, tuomet jis pripažįsta tik tokį darbą, kuris grindžiamas tuo, ką gali suvokti savo žinojimu.
Tai ir vadinama: „Teisuolio išėjimas iš tam tikros vietos palieka įspūdį.“²
Tai reiškia, kad tik tada, dėl teisuolio išėjimo, t. y. kai jo prote kyla mintis: „Dabar, kai jau jaučiu skonį dvasiniame darbe, man nebereikia dirbti aukščiau žinojimo“, – ši mintis sukelia „teisuolio išėjimą iš tos vietos“.
Šis išėjimas palieka įspūdį, kad nuo šios dienos ir toliau žmogus žinotų, kaip save prižiūrėti, kad neišeitų iš darbo aukščiau žinojimo būsenoje.
Kaip esu girdėjęs iš savo tėvo ir mokytojo, nuo tos akimirkos, kai žmogus sako: „Dabar, kai turiu atramą, man nebereikia kabėti tarp dangaus ir žemės“, jis privalo nukristi nuo savo pakopos, nes tuo metu pažeidžia būseną „aukščiau žinojimo“.
Iš to išeina, kad būtent išėjimas iš tos pakopos, kurioje žmogus buvo, palieka jam įspūdį, kad jis vėl žinotų, kaip saugotis ir nepažeisti tikėjimo aukščiau žinojimo būsenos, o visada pateisintų Aukštesnįjį valdymą.
„Štai kopėčios stovi ant žemės, o jų viršūnė siekia dangų; ir štai Kūrėjo angelai jomis kyla ir leidžiasi.“⁵
Komentatoriai klausia: juk reikėtų sakyti „leidžiasi“, o tik paskui „kyla“?
Norint tai suprasti dvasinio darbo požiūriu, reikia paaiškinti, kad „kopėčios“ nurodo žmogų. Žmogus stovi apačioje, ant žemės, tačiau jo galva siekia dangų.
Tai reiškia, kad kai žmogus pradeda kilti aukštyn, jis pasiekia dangų. Todėl jam nereikia piktintis tuo, kad kopėčios stovi ant žemės.
Tačiau pirmiausia reikia suprasti, ką reiškia „ant žemės“. Juk matome, kad žemė yra pats žemiausias dalykas, žemiau kurio nieko nėra. Ir vis dėlto matome, kad visi gražūs pastatai ir geri vaisiai kyla būtent iš žemės.
Žinoma, kad „žemė“ nurodo gavimo norą, kuris yra pagrindas. Iš šio noro kyla visa kūrinija ir visas pasaulyje egzistuojantis blogis.
Kaip žinoma, visų karų, žmogžudysčių ir panašių dalykų šaknis yra gavimo noras.
Tai vadinama „kopėčios stovi ant žemės“. Kitaip tariant, žmogus, atėjęs į šį pasaulį, iš pradžių stovi ant žemės – arec, kilusio iš žodžio erce – „noriu“. Tai reiškia: „Aš noriu gauti“.
Tai žemiausia būsena, žemiau kurios nėra.
Tačiau „jų viršūnė siekia dangų“ būtent dėl to, kad kopėčios stovi ant „žemės“, t. y. „noriu“. Mat žodis arec turi dvi reikšmes:
- Iš žodžio erce – „noriu“, t. y. „aš noriu“.
- Iš žodžio arec – „žemė“, t. y. žemumo savybė.
Kaip žinoma, kūrinijos esmė yra vien gavimo noras, nes kūrimo pradžioje atsirado tik gavimo noras.
Vėliau buvo atlikti ištaisymai, vadinami formos panašumu. Tai reiškia, kad žemesnysis, vadinamas žeme, pasiekia panašumą į dangų, kuris vadinamas duodančiuoju.
Tai galima paaiškinti taip: nors žmogus stovi „žemiškoje“ būsenoje, jis vis dėlto gali atlikti tokį ištaisymą, kad jo galva, vadinama kopėčių viršūne, siektų dangų, t. y. pasiektų formos panašumą į dangų.
Tai yra gavimas dėl atidavimo.
Kaip kūrimo pradžioje pirmiausia atsirado gaunantysis, o paskui jis buvo ištaisytas, kad veiktų dėl atidavimo, taip ir su kopėčiomis, kurios nurodo žmogų: jos stovi ant žemės, o paskui pasiekia dangų.
Tai reiškia, kad žmogus neturi stebėtis matydamas, jog yra pripildytas žemiškumo ir jame nėra jokių atidavimo kibirkščių. Jis negali patikėti, kad iš tiesų jo kūnas kada nors sutiks dirbti vien dėl atidavimo ir patikės, kad Kūrėjas nori būtent tokio darbo kelio ir tvarkos: kad kopėčios stovėtų ant žemės, o jų viršūnė siektų dangų.
Iš čia suprasime, kodėl pasakyta: „Ir štai Kūrėjo angelai jomis kyla ir leidžiasi.“⁵ Komentatoriai klausia: juk angelai yra danguje, todėl pirmiausia turėtų būti parašyta „leidžiasi“, o paskui „kyla“? Reikia paaiškinti, kad čia turimas omenyje žmogus, kuris yra Kūrėjo pasiuntinys, nes angelas reiškia pasiuntinį.
Žmonės, einantys Kūrėjo keliu, vadinami Kūrėjo angelais. Jie pirmiausia kyla, nes kopėčios stovi ant žemės, ir pasiekia kopėčių viršūnę, kuri vadinama „jų viršūnė siekia dangų“. O paskui leidžiasi. Tai reiškia, kad visi pakilimai ir nuopuoliai kyla dėl to, kad kopėčios turi du galus:
- „Stovi ant žemės“, t. y. žemumo vietoje.
- Kita vertus, „jų viršūnė siekia dangų“.
Kitaip tariant, tiek, kiek žmogus vertina tai, kad „jų viršūnė siekia dangų“, tiek jis gali pajusti būsenos „stovi ant žemės“ žemumą ir apgailestauti, kad yra žemiškoje būsenoje.
Tačiau jeigu žmogus neturi tikro supratimo, ką reiškia „jų viršūnė siekia dangų“, tuomet jis neturi kuo stebėtis būdamas nuopuolio būsenoje.
Išeina, kad paaiškinimas turi būti toks: tiek, kiek žmogus kyla į būseną „jų viršūnė siekia dangų“, tiek jis gali įvertinti savo nuopuolio žemumo mastą.
Štai kodėl pirmiausia parašyta „kyla“, o paskui „leidžiasi“. Juk žmogus jaučia, kad yra nuopuolyje, tik tiek, kiek vertina pasiekimo dangų svarbą.
Todėl pirmiausia „kyla“, o paskui „leidžiasi“, nes kopėčios, kuriomis žmogus turi kilti, kad įvykdytų savo paskirtį, dėl kurios Kūrėjas jį atsiuntė į šį pasaulį, prasideda pakopomis: „Kopėčios stovi ant žemės, o jų viršūnė siekia dangų.“⁵
Tai reiškia, kad pradžia yra žemumoje, arba prigimtiniame gavimo nore, o „jų viršūnė“, t. y. kopėčių pabaiga, turi pasiekti dangų. Dangus reiškia savybę tik duoti, vadinamą „dangumi“, nes „žemė“ reiškia gaunantįjį, o „dangus“ – duodantįjį.
Be to, posakį „kyla ir leidžiasi“ galima paaiškinti dar kitaip. Žmogus turi žinoti, kad kai jaučia esantis nuopuolio būsenoje, pavyzdžiui, kai užsiima prekyba, dirba gamykloje, tiesiog eina gatve ir panašiai, ir staiga tarsi pabunda iš miego bei pamato save esant nuopuolio būsenoje, jis turi žinoti, kad tai, jog dabar suvokia savo žemumą, atėjo iš pakilimo.
Tai vadinama „pirmiausia kyla, o paskui leidžiasi“. Juk jeigu nebūtų buvę pakilimo lygmens, kurį sukėlė pabudimas iš Aukščiau, žmogus nebūtų atėjęs prie šio pojūčio. Tačiau jį pažadina iš Aukščiau.
Pagal tai, kas pasakyta, išeina, kad visas mūsų darbas vyksta pagal principą: „Kopėčios stovi ant žemės, o jų viršūnė siekia dangų.“⁵ Tai reiškia, kad žmogaus kopėčios turi dvi savybes, ir būtent su šiomis dviem savybėmis jis kyla gyvenimo kopėčiomis.
„Kopėčios stovi ant žemės“ – tai gavimo noras, kuris stovi žemės savybėje, t. y. žemumoje. Juk žemė reiškia gaunantįjį, nukvą, kuri gauna iš dangaus, o dangus reiškia zachar, duodančiojo savybę. „O jų viršūnė siekia dangų“ – tai atidavimo savybė, vadinama dangumi, kuri žmogui yra viršūnė, t. y. kažkas svarbaus.
Tiek, kiek atidavimo savybė žmogui yra viršūnė, tiek žemė, t. y. gavimo noro savybė, jam tampa savybe „aš noriu“ – erce, t. y. žemumu. „Žemė“ – arec, t. y. „aš noriu“ – erce, jam vadinama viršūne – roš. O dangaus savybė jam vadinama žemumu.
„Visagalio angelai“ reiškia žmogų, kuris atlieka apskaičiavimą: jis atėjo į šį pasaulį su Kūrėjo užduotimi atlikti ištaisymus. Tuomet jis vadinamas savybe „Visagalio angelai kyla ir leidžiasi“ kopėčiomis. Tai reiškia, kad jie mato gyvenimo kopėčias, kurios stovi ant žemės, nes gavimo noras yra žemumo savybė.
„O jų viršūnė siekia dangų“ reiškia, kaip jau buvo pasakyta, kad dangus jam yra atidavimo savybė. Kitaip tariant, jie laukia, kol pasieks atidavimo savybę, nes pagrindinis jų darbo tikslas yra suteikti Kūrėjui malonumą. Tai jiems yra viršūnės – roš – savybė. Kai jie gauna norą, leidžiantį jiems duoti, tai jiems vadinama pakilimo būsena. Būtent šios būsenos jie laukia. O kai jie yra pavaldūs savybei „aš noriu“, kaip buvo pasakyta anksčiau, tuomet jie jaučia žemumo savybę. Ir jie laukia tik vieno – galimybės duoti Kūrėjui.
Šaltiniai ir nuorodos
- Pradžios knyga (Berešit), 28:10. „Ir Jokūbas išėjo iš Beer Ševos ir iškeliavo į Haraną.“
- Pradžios knyga (Berešit), 28:10. Raši komentaras.
- Išėjimo knyga (Šmot), 9:27.
- Žr. Kunigų knygą (Vajikra), 16:16.
- Pradžios knyga (Berešit), 28:12.