Trys kartai darbe

24 straipsnis, 1985

Žmogus turėtų atskirti tris laikus savo darbe: 1) praeitį, 2) dabartį, 3) ateitį.

„Praeitis“ yra tada, kai jis pradeda Kūrėjo darbą. Tuo metu jis turi pažvelgti į praeitį, tai yra, į priežastį, kodėl dabar nori prisiimti dangaus karalystės naštą. Tai reiškia, kad jis turi ištirti priežastį—ar ši priežastis jam pakankama pradėti Kūrėjo darbą iki tokio lygio, kai „Ir mąstysi apie Jį dieną ir naktį“, kai jis neturi apie ką galvoti, tik apie Torą, nes jis priėjo prie išvados, kad nieko nėra verta apmąstyti, išskyrus Torą.

Taip turi būti todėl, kad jis jaučia esąs didelėje bėdoje ir pasaulyje nėra nieko, dėl ko verta gyventi, ir jis nieko neranda, tik Dvekut [sukibimą] su Kūrėju. Tačiau, kad būtų apdovanotas Dvekut su Kūrėju, žmogus turi išeiti iš meilės sau. O kad išeitų iš meilės sau, jis tiki mūsų išminčių žodžiais: „Aš sukūriau blogąjį polinkį; Aš sukūriau Torą kaip prieskonį.“

Tai yra priežastis, kuri verčia jį mąstyti apie Torą dieną ir naktį, nes kitaip jis negali išeiti iš meilės sau. Taigi, Toros priežastis yra Dvekut su Kūrėju. Ir priežastis, kuri įpareigoja jį būti apdovanotam Dvekut su Kūrėju, visada turi būti atnaujinama, nes yra daug tų, kurie prieštarauja šiai priežasčiai. Kiekvieną kartą kūnas ateina su naujais klausimais ir nori abejoti ta priežastimi. Kartais jis sako, kad tai sunku; kitą kartą sako, kad tai ne jam, ir atneša jam nevilties kibirkštis; o kartais įveda svetimų minčių į jo protą ir širdį.

Todėl turime pažvelgti į praeitį, tai yra, visada turime ištirti priežastį, kuri jam suteikė pradinį pabudimą tam. Tai reiškia, galbūt buvo kitų priežasčių, dėl kurių jis pradėjo Kūrėjo darbą, tai yra, jo pirminė priežastis nebuvo tam, kad pasiektų Dvekut su Kūrėju, o galbūt tai buvo kita priežastis. Vėliau, kadangi „iš Lo Lishma [ne dėl Jos] ateiname į Lishma [dėl Jos]“, antroji priežastis jau buvo tam, kad pasiektų Dvekut su Kūrėju.

Taip pat gali būti ir atvirkščiai – kad pirmoji priežastis buvo pasiekti Dvekut su Kūrėju, o vėliau, dėl įvairių priežasčių, jis įgijo kitas priežastis, kurios įpareigojo jį prisiimti Toros ir Mitzvot [įsakymų] naštą. Iš viso to, kas išdėstyta, seka, kad visada turime tirti priežastį, kuri verčia mus eiti Kūrėjo darbo keliu. Tai laikoma būtinybe mokytis iš praeities, tai yra, iš priežasčių, kurios supa visus jo darbo kelius. Kitaip tariant, priežastis laikoma tikslu: pagal tikslo didybę ir svarbą žmogus tiek gali ir įdėti pastangų.

Tačiau yra skirtumas, kas laikoma „svarba“. Kalbant apie svarbą, tai priklauso nuo to, ką žmogus laiko svarbiu. Paprastai žmonės vertina tai, kas suteikia asmeninį pasitenkinimą, tai yra, tik tai, kas susiję su meilės sau siekiu. Tačiau jei tikslas yra davimas, natūralu, kad žmogus nelaikys to svarbiu.

Dėl šios priežasties, jei priežastis nėra tikra priežastis, jis negali nueiti iki galo, tai yra, pasiekti Dvekut. Taip yra todėl, kad kai jis pamato, jog negaus asmeninio pasitenkinimo, jis tuoj pat pabėga iš kovos lauko, nes priežastis, dėl kurios jis prisiėmė Toros ir Mitzvot laikymąsi, nebuvo davimas, o asmeninė nauda.

Dėl šios priežasties, kai jis nejaučia savęs pasitenkinimo darbo metu, jis yra priverstas būti aplaidus darbe, kadangi mato, jog nejaučia, kad tai bus jam atlygis, nes visas jo darbo pagrindas buvo Lo Lishma. Tačiau iš Lo Lishma ateiname į Lishma, todėl tvarka yra tokia, kad jam parodoma, koks yra Lishma pojūtis, tai yra, ne dėl savo paties naudos, bet dėl Kūrėjo naudos, ir tada jis tuoj pat pabėga iš šios kovos.

Todėl žmogus visada turi tikrinti savo tikslą, tai yra savo motyvą. Jis visada turi prisiminti, kad tikslas yra suteikti Kūrėjui. Tuomet, kai jam parodomas davimo pojūtis, jis nesusipainioja, bet žino, kad tai sunku, nes tai prieštarauja jo prigimčiai.

Tik dabar, kai jis mato, kad sunku dirbti dėl davimo, atsiranda vietos maldai iš visos širdies gelmės, nes jis mato, kad nieko negali padaryti, tik melstis Kūrėjui, kad suteiktų jam tą jėgą. Dėl šios priežasties mes visada turime mokytis praeities, tai yra turėti tikrą priežastį, kuri verčia mus užsiimti šventumo darbu.

„Dabartis“ yra atskyrimas, kurį žmogus jaučia darbo metu. Žmogus turi atlikti šventumo darbą keliais aspektais. Kaip mūsų išminčiai sakė (Avot, 1 skyrius, 2 posakis): „Jis sakydavo: ‘Pasaulis laikosi ant trijų dalykų—ant Toros, ant darbo ir ant gerų darbų.’“

„Pasaulis“ reiškia „žmogus“, nes kiekvienas žmogus yra mažas pasaulis pats savaime, kaip parašyta šventajame Zohar. Kad žmogus galėtų egzistuoti, tai yra, kad žmogus egzistuotų pasaulyje, jaustų ir pasiektų Kūrėją kaip geradarį, jam reikia trijų aukščiau paminėtų dalykų, kadangi žmogus buvo sukurtas su bloguoju polinkiu, kuris yra noras gauti tik sau.

Buvo Tzimtzum [apribojimas] tame noro gauti, tai yra, aukštesniosios gausos paslėpimas, kad malonumas ir džiaugsmas nebūtų jaučiami, kol žmogus nepasiekia formos lygybės, kai visi jo veiksmai yra tik dėl davimo. Dėl šios priežasties mums reikia Toros, kaip mūsų išminčiai sakė (Kidushin, 30b): „Aš sukūriau blogąjį polinkį; Aš sukūriau jam Torą kaip prieskonį.“

Reikalingas darbas, nes darbas yra malda. Malda yra darbas širdyje. Tai yra, kadangi žmogaus širdies šaknis yra noras gauti, o jam reikia priešingybės, tai reiškia, kad ji veiktų tik dėl davimo, o ne gavimo, išeina, kad jam reikia daug darbo, kad tai apversti.

Ir kadangi tai prieštarauja prigimčiai, jis turi melstis Kūrėjui, kad Jis padėtų jam išeiti iš savo prigimties ir įžengti į tai, kas vadinama aukščiau prigimties. Tai vadinama „stebuklu“, ir tik Kūrėjas gali daryti stebuklus. Tai yra, kad žmogus galėtų išeiti iš meilės sau – tai stebuklingas veiksmas.

RAŠI aiškina „gerus darbus“ kaip „savo pinigų paskolinimą vargšams. Tai yra didesnis dalykas nei labdara, nes žmogus nesigėdija. Be to, geri darbai taikomi tiek turtingiems, tiek vargšams, tiek gyviesiems, tiek mirusiems, tiek savo kūnui, tiek savo pinigams.“ Bet labdara yra kaip buvo pasakyta: „Geri darbai yra didesni už labdarą“, ir kaip buvo pasakyta: „Ir Viešpaties gailestingumas yra per amžius tiems, kurie Jo bijo“, „Nes aš sakiau: ‘Gailestingumo pasaulis bus pastatytas’, kad tave pamokytų, jog pasaulis egzistuoja dėl gailestingumo.“

Nes gailestingumas yra išėjimas iš meilės sau į meilę Kūrėjui, kaip rabinas Akiva sakė: „Mylėk savo artimą kaip save patį – tai yra didžioji Toros taisyklė“, „dabar“, mes turime matyti, kad trys aukščiau paminėti atpažinimai veikia jame dabar. Tuo metu jis taip pat turėtų įtraukti praeitį į dabartį, tai yra, tikslą, dėl kurio jis deda visas pastangas.

„Ateitis“: Jis turi matyti ateitį, ką galima pasiekti, kol pasieks savo tobulumą, kadangi žinoma, jog Ohr Pnimi [Vidinė Šviesa] reiškia tai, kas šviečia dabartyje, o Ohr Makif [Aplinkinė Šviesa] yra tai, ką jis turėtų gauti ateityje.

Paprastai, kai žmogus sudaro sandorį ir investuoja daug pinigų, tai tikrai daroma tam, kad uždirbtų daug pinigų. Atitinkamai suprantame, kad jei jis nupirko daug prekių, tai buvo tam, kad iš karto pardavęs prekes uždirbtų daug pinigų. Tai yra, pirklys nupirko prekių mugėje. Kai jis atvežė prekes ir jo miesto žmonės pamatė, kad jis atvežė daug prekių, visi manė, kad jis greitai išsinuomos daug parduotuvių, kad iš karto parduotų prekes. Tačiau tada jie pamatė, kad jis visas prekes sudėjo į sandėlius ir nenorėjo jų parduoti. Vis dėlto visi matė, kad nors jis nepardavė prekių, jis buvo toks pat laimingas, tarsi būtų uždirbęs turtus. Žmonės, artimi pirkliui, negalėjo jo suprasti. Jie klausė: „Kodėl toks laimingas veidas? Juk tu nieko nepardavei ir neuždirbai pinigų, tai kodėl esi toks laimingas?“

Jis jiems atsakė: „Aš nupirkau daug prekių pigiai, nes jų kainos krito, ir visi pirkliai nenorėjo jų pirkti. Aš jas nupirkau, nes pagal skaičiavimą žinau, kad po dvejų metų jos bus labai paklausios, nes bus retos. Tuo metu tai mane praturtins. Taigi, kai galvoju apie savo ateitį, esu laimingas, nors šiuo metu dar neuždirbau jokio pelno.“

Todėl matome, kad jei ateitis šviečia dabartyje, nors jis dar neturi nieko dabartyje, tai neturi reikšmės. Priešingai, jis gali džiaugtis dėl ateities taip, kaip dėl dabarties. Tačiau taip yra tik tada, jei ateitis šviečia dabartyje. Kabalos kalba tai laikoma, kad jis mėgaujasi Ohr Makif, tai yra, jis mėgaujasi šviesa, kuri ateis ateityje.

Tai yra, jei jis mato, kad yra tikras kelias pasiekti tikslą, nors dar nepasiekė tobulumo, jei tikslo pasitikėjimas jam šviečia, jis gali džiaugtis dabartyje tarsi Ohr Makif jam dabar šviestų į Kelim.

Baal HaSulam panašiai aiškino mūsų išminčių žodžius: „Teisieji gieda psalmes apie ateitį“, tai reiškia, kad teisieji gali giedoti psalmes apie tai, kas jiems skirta ateityje. Tai yra, jie tiki, kad galiausiai bus apdovanoti tobulumu, ir remdamiesi tuo jie gieda psalmes, nors dar nėra pasiekę tobulumo.

Šis klausimas pateikiamas The Zohar (Vayelech, 47 punktas): „Rabi Elazar sakė: ‘Izraelis giedos psalmes iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią, ir suriš tikėjimo mazgą, kaip parašyta: ‘Tada Izraelis giedos šią giesmę.’ Nerašoma ‘giedojo’, bet ‘giedos’, tai yra ateityje.’“ Išeina, kad žmogus turi gauti švytėjimą iš Ohr Makif, kuris yra iš ateities, po dabarties, ir turi jį pritraukti į dabartį.

Todėl visi trys laikai—praeitis, dabartis ir ateitis—yra įtraukti į dabartį. Tačiau blogojo polinkio patarimas visada yra priešingas, tai yra, padalyti šiuos tris laikus, kad jie nešviestų kartu. Todėl visada turime eiti prieš blogąjį polinkį ir sakyti: „Ką jis sako, tikrai nėra mūsų naudai, nes jo vaidmuo nėra mums padėti darbe.“

Pavyzdžiui, 11 straipsnyje (Tav-Šin-Mem-He) parašyta, kad kai blogasis polinkis žmogui sako: „Kodėl taip ilgai stengiesi maldoje ir Toroje? Juk tavo ketinimas nėra dėl Kūrėjo. Galiu suprasti, kodėl kiti žmonės stengiasi Toroje ir maldoje, nes jų ketinimas yra dėl Kūrėjo, bet taip nėra su tavimi.“ Tuo metu turime jam atsakyti: „Priešingai, aš dirbu Kūrėjui ir nenoriu tavęs klausyti“, nes jis nori trukdyti žmogui darbe, tai yra, sukelti, kad jis neužsiimtų Tora ir Mitzvot.

Po to ji ateina ir ginčijasi: „Tu esi teisus, ir tavo ketinimas yra tik dėl Kūrėjo. Tu nesi kaip kiti žmonės.“ Tuo metu žmogus turėtų jai pasakyti: „Priešingai, visas mano darbas nėra dėl Kūrėjo, ir aš žinau, kad viskas, ką sakai, nėra mano naudai“, kadangi ji nori jį sužlugdyti išdidumo nusikaltimu, kuris yra blogiausias iš visų, kaip sakė mūsų išminčiai: „Kiekvienas, kuris yra išdidus, Kūrėjas sako: ‘Jis ir Aš negalime gyventi toje pačioje buveinėje.’“ Todėl žmogus negali nuspręsti, kuriuo keliu eiti—nuolankumo keliu ar didybės keliu. Viskas vyksta kiekvienu atveju atskirai.