Apie užtikrintumą Kūrėju - kaip prašyti Jo pagalbos, kartu anuliuojant savo norą Jo valios atžvilgiu, ir per maldą įgyti tikrą chisaróną bei siekį davimui ir susiliejimui su Kūrėju

Apie užtikrintumą

1986 m. – straipsnis Nr. 6

Knygoje Zohar (Toldot, 122–125 punktai) parašyta: „Rabi Elazaras pradėjo ir pasakė: ‘Laimingas žmogus, kurio stiprybė Tavyje; laimingas žmogus, kuris stiprinasi Kūrėju ir pasitiki Juo.’ Užtikrintumą galima būtų aiškinti taip, kaip Chananja, Mišaelis ir Azarija, kurie pasitikėjo ir pasakė: ‘Juk yra mūsų Kūrėjas...’ – tai yra jie buvo užtikrinti, kad Kūrėjas išgelbės juos iš ugnies krosnies. Tačiau sakoma, kad yra ne taip. Ateik ir pamatyk: jeigu Jis jų neišgelbėtų ir Kūrėjas dėl jų ypatingai neatsiskleistų, Jo Vardas nebūtų pašventintas visų akyse. Tačiau, supratę, kad pasakė netinkamai, jie pasitaisė ir tarė: ‘O jeigu ir ne, tebūna tau žinoma, karaliau...’ Kitaip tariant, jie pasakė: ‘Išgelbės Jis ar neišgelbės - tebūna Tau žinoma, kad stabui mes nenusilenksime.’“

„Žmogus neturi tikėti sakydamas: ‘Kūrėjas mane išgelbės’ arba ‘Kūrėjas padarys man tą ar aną’. Jis turi pasikliauti Kūrėju, kad Jis padės jam taip, kaip reikia, kai žmogus stengsis vykdyti Toros priesakus ir eis tiesos keliu. Ir kai žmogus ateina apsivalyti, jam padeda. Tuo jis turi pasikliauti Kūrėju - kad Jis jam padės. Jis turi pasitikėti Juo ir nepasikliauti niekuo kitu, išskyrus Jį. Apie tai pasakyta: ‘Jo stiprybė Tavyje.’“

„Keliai į Tave jų širdyse.“ Tai reiškia, kad žmogus turi tinkamai paruošti savo širdį, kad joje nekiltų pašalinių minčių. Kaip kelias yra nutiestas tam, kad juo būtų galima eiti ten, kur reikia tiek į dešinę, tiek ir į kairę, taip turi būti paruošta ir jo širdis. Kitaip tariant, ar Kūrėjas elgsis su juo gerai, ar priešingai, jo širdis turi būti paruošta taip, kad jokiomis aplinkybėmis nekiltų abejonių dėl Kūrėjo.

Kitas aiškinimas: „Laimingas žmogus, kurio stiprybė Tavyje.“ Tai panašu į tai, kas pasakyta: „Kūrėjas suteiks stiprybę Savo tautai“, o tai reiškia Torą. „Jo stiprybė Tavyje“ reiškia, kad žmogus turi užsiimti Tora dėl Kūrėjo vardo, tai yra dėl Šchinos, kuri vadinama Vardu. Nes tam, kuris užsiima Tora ir nesistengia dėl lišma, būtų buvę geriau negimti. „Keliai į Tave jų širdyse“ yra panašu į tai, kas pasakyta: „Aukštinkite Tą, Kuris sėdi danguje; Jo vardas Kūrėjas“, tai yra aukštinti Tą, kuris sėdi danguje.

Taip pat žodžiai „keliai jų širdyse“ reiškia, kad žmogus turi užsiimti Tora su ketinimu aukštinti Kūrėją, suteikti Jam pagarbą ir svarbą pasaulyje. Kitaip tariant, jis turi nukreipti savo širdį taip, kad užsiimdamas Tora pritrauktų pažinimo gausą sau pačiam ir visam pasauliui, kad Kūrėjo vardas būtų išaukštintas pasaulyje, kaip parašyta: „Žemė prisipildys Kūrėjo pažinimo“. Ir tuomet išsipildys: „Ir Kūrėjas bus Karalius visoje žemėje.“

Pagal tai, kas pasakyta, sunku suprasti užtikrintumo klausimą, kurį mums aiškina knyga Zohar sakydama: „Žmogus neturi viltis sakydamas: ‘Kūrėjas mane išgelbės’ arba ‘Kūrėjas padarys man tą ar aną’.“ Juk matome, kad jeigu žmogus prašo draugo padaryti jam kokią nors paslaugą ir tas žmogus yra jo draugas, o jis žino, kad šio širdis gera, tuomet jis pasitiki, kad draugas įvykdys jo prašymą. Bet kaip galima sakyti, kad žmogus juo pasitiki net tuo atveju, jeigu šis jo prašymo neįvykdys, kaip pasakyta: „Žmogus neturi pasitikėti sakydamas: ‘Kūrėjas mane išgelbės’“?

Taip pat sunku suprasti tai, kas pasakyta: „Ir tegul nepasikliauja niekuo kitu, išskyrus Jį.“ Apie tai parašyta: „Jo stiprybė Tavyje.“ Tai reikia suprasti. Juk, viena vertus, sakoma, kad žmogus neturi sakyti: „Kūrėjas mane išgelbės“, tai yra užtikrintumas turi išlikti net tada, kai Jis jo neišgelbsti, kaip Chananjos atveju. Tačiau kaip tuomet galima kalbėti apie tai, kad „nepasikliautų kitu“? Juk atrodo, tarsi tas „kitas“ tikrai galėtų jam padėti ir jį išgelbėti.

Kitaip tariant, tarytum egzistuotų kažkas, kas tikrai ir be jokios abejonės galėtų jį išgelbėti. Todėl draudžiama pasikliauti kitu ir reikia pasikliauti tik Kūrėju, nors žmogus nežino, ar Kūrėjas jį išgelbės. Tačiau kaip galima sakyti, kad yra kažkas, kas galėtų jį išgelbėti? Juk pateikiamas Chananjos, Mišaelio ir Azarijos pavyzdys. Kas gi pasaulyje galėjo juos išgelbėti iš ugnies krosnies, kad reikėtų įspėti juos nepasitikėti kuo nors kitu?

Kad suprastume knygos Zohar žodžius, pirmiausia turime paaiškinti kūrimo tikslą. Yra tikslas iš Kūrėjo pusės - ko Kūrėjas norėjo iš kūrinio. Taip pat yra tikslas iš kūrinių pusės - kokį tikslą kūriniai turi pasiekti, kad galėtume pasakyti, jog jie pasiekė tai, dėl ko buvo sukurti.

Žinoma, kad tikslas iš Kūrėjo pusės yra toks: kadangi Jo noras yra suteikti kūriniams gėrį, Jis sukūrė kūrinius tam, kad suteiktų jiems gėrį ir malonumą. Kadangi Jis norėjo, kad Jo duodamas gėris būtų tobulas, buvo atliktas ištaisymas: kol kūriniai negali gauti dėl davimo, jie negauna gausos, vadinamos gėriu ir malonumu. Taip yra todėl, kad šakos prigimtis yra būti panašiai į savo šaknį. Kadangi kūrinių Šaknis duoda kūriniams, tai tuo metu, kai kūriniai užsiima gavimu, jie jaučia nemalonumą.

Todėl buvo atliktas ištaisymas, vadinamu apribojimu ir ekranu [cimcum ir masach], kad tik tuomet, kai kūriniai gauna dėl davimo, jie galėtų mėgautis tuo gėriu ir malonumu, kurie buvo kūrimo sumanyme. O kūrinių tikslas yra pasiekti susiliejimą, vadinamą formos panašumu. Tai reiškia: kaip Kūrėjas nori suteikti kūriniams gėrį, taip ir kūriniai turi pasiekti būseną, kai visas jų noras yra suteikti malonumą Kūrėjui.

Todėl žmonės, norintys įžengti į tiesos kelią ir pasiekti susiliejimą, turi pratinti save prie to, kad visos jų mintys, žodžiai ir veiksmai būtų su ketinimu, jog vykdydami priesakus ir užsiimdami Tora jie suteiktų malonumą Kūrėjui. Jiems negalima skaičiuoti, ką jie galėtų gauti iš Kūrėjo už tai, kad nori suteikti Jam malonumą. Kitaip tariant, jų mintyse neturi kilti klausimas, ką Kūrėjas jiems duos, kad jie galėtų perkelti tai iš Kūrėjo valdžios į savo valdžią. Nes taip jie sukurtų dvi valdžias - Kūrėjo valdžią ir kūrinių valdžią, o tai yra priešinga susiliejimui. Susiliejimas reiškia vienybę, kai du dalykai, susijungę tarpusavyje, tampa viena.

O dvi valdžios reiškia atsiskyrimą. Kai žmogus galvoja apie save, tai yra nori ką nors gauti iš Kūrėjo į savo valdžią, dėl šio gavimo jis tampa dar labiau atsiskyręs nei buvo anksčiau.

Taip galime suprasti knygoje Zohar pasakytus žodžius - „Tautų gerumas yra nuodėmė“, nes „visą gėrį, kurį jie daro, jie daro dėl savęs“. Kyla klausimas: kodėl, kai jie užsiima gerumu, tai yra davimo veiksmais, daro gera kitiems, nepakanka pasakyti, kad jie už tai negauna atlygio, nes jų ketinimas nukreiptas ne į patį gerumo veiksmą, o į atlygį, kurį už tai gaus? Tai vadinama „dėl savęs“. Kitaip tariant, jie daro gera ne tam, kad suteiktų gėrį kitam, bet todėl, kad darydami gera kitam tikisi gauti tam tikrą atlygį ir nesvarbu, ar tai būtų pinigai, pagarba ar kas kita. Svarbiausia, kad jų noras gauti gautų atlygį.

Tačiau turime suprasti: iš žodžio „nuodėmė“ atrodo, kad būtų buvę geriau, jei jie apskritai nebūtų darę gero. Ar galima taip pasakyti? Juk gerumo darymas savaime nėra joks nusižengimas. Kodėl tuomet jis vadinamas „nuodėme“?

Pagal tai, ką paaiškinome, žmonės, norintys eiti tiesos keliu, tai yra pasiekti susiliejimą su Kūrėju ir formos panašumą, būdami būsenoje „sėdėk ir nedaryk“, nereikalauja nieko savo gavimo indams. Todėl jie neatlieka veiksmo, kuris juos nutolintų nuo Kūrėjo.

Tačiau atlikdami kokį nors gerumo veiksmą jie gali reikalauti, kad Kūrėjas duotų jiems atlygį į jų gavimo kelim. Vadinasi, jie prašo to, kas juos atskirtų nuo Kūrėjo. Šia prasme toks gerumas vadinamas „nuodėme“. Tačiau čia nekalbama apie Torą ir priesakus, nes apie Torą ir priesakus mūsų išminčiai pasakė: „Žmogus visuomet turi užsiimti Tora net lo lišma, nes iš lo lišma ateinama į lišma.“

Tačiau pagal taisyklę, kad be malonumo neįmanoma atlikti jokio veiksmo, kyla klausimas: kaip žmogus gali dirbti dėl davimo ir neimti į savo valdžią jokio atlygio, bet panaikinti save Jo atžvilgiu, panaikinti savo valdžią, kad liktų tik viena valdžia – Kūrėjo valdžia? Iš kur tuomet jis gaus „kuro“, suteikiančio jėgų dirbti dėl davimo?

„Kuras“, suteikiantis jėgų darbui, turi kilti iš to, kad žmogus tarnauja Karaliui. Ir tai priklauso nuo Karaliaus svarbos. Kūrėjas įdėjo į prigimtį jėgą, dėl kurios žmogui labai malonu tarnauti svarbiam asmeniui. Kokia yra Karaliaus svarba žmogaus akyse, tokį malonumą žmogus ir jaučia. Kitaip tariant, jei žmogus jaučia, kad tarnauja didžiam Karaliui, tokiu pat mastu auga ir jo malonumas. Kuo Karalius svarbesnis, tuo daugiau malonumo ir pasitenkinimo žmogus gauna iš savo darbo.

Ir šis malonumas, kurį jis gauna tarnaudamas Karaliui, veikia taip: kuo didesnis Karalius, tuo labiau žmogus nori Jam anuliuotis. Vadinasi, visas gaunamas malonumas ir pasitenkinimas nepatenka į žmogaus valdžią. Priešingai – pagal Karaliaus didumą ir svarbą jis vis labiau nori anuliuotis Karaliaus atžvilgiu. Taigi čia lieka tik viena valdžia – Vienintelio valdžia.

Tačiau kai žmogus už savo darbą nori gauti iš Karaliaus kokį nors atlygį, tuomet atsiranda dvi atskiros valdžios. Vadinasi, vietoj to, kad žmogus pasiektų susiliejimą su Kūrėju, jis pasiekia atsiskyrimą nuo Kūrėjo – visiškai priešingą kryptį tam tikslui, kurį kūriniai turi pasiekti.

Taigi jėgą darbui žmogui suteikia vien tai, kad jis gali duoti Karaliui. Tačiau kol žmogus dar nepasiekė Kūrėjo didumo pojūčio, jis kovoja su kūnu, nes kūnas nesutinka dirbti be atlygio. O dirbti todėl, kad pats tarnavimas Karaliui suteikia didžiulį malonumą, jis dar negali, nes jam trūksta Karaliaus didumo pojūčio. Tiksliau sakant, jam trūksta tikėjimo – tikėjimo tuo, kad pasaulyje yra Karalius.

Kaip pasakė mūsų išminčiai: „Žinok, kas yra aukščiau tavęs: akis mato, ausis girdi, o visi tavo darbai įrašomi į knygą.“ Kai žmogus tiki, kad pasaulyje yra Valdantysis, tuomet prasideda svarstymai apie Jo didumą ir svarbą. Ir kai žmogus tiki, kad pasaulyje yra Valdantysis, vien šis tikėjimas jau suteikia jam tam tikrą Jo svarbos pojūtį. Net jeigu jis dar nesvarsto Kūrėjo didumo, jis jau turi jėgų darbui – tarnauti Kūrėjui.

Tačiau kai jam trūksta tikėjimo ir jis turi tik dalinį tikėjimą, o vis dėlto nori dirbti dėl davimo, kūnas tuoj pat ateina ir visu balsu šaukia: „Ar tu išprotėjai, kad eini dirbti be atlygio? O tai, ką sakai – kad pats tarnavimas Karaliui yra didelis atlygis, – tinka tam, kuris jaučia Karalių, jaučia, kad Karalius žiūri į kiekvieną jo atliekamą judesį. Apie tokį galima pasakyti, kad jis dirba todėl, jog tarnauti Karaliui yra didžiulė garbė. Bet ne apie tave.“

Tai sukelia karą su bloguoju pradu: kartais žmogus nugali kūną, o kartais kūnas nugali jį. Žmogus sako kūnui: „Tai, kad nejaučiu Karaliaus didumo, yra tavo kaltė, nes tu nori viską gauti į savo valdžią, vadinamą gavimu dėl gavimo. Šiai savybei buvo atliktas susitraukimas ir paslėptis, todėl joje neįmanoma pamatyti nieko tikro. Tad leisk man išeiti iš tavo noro ir pradėkime dirbti dėl davimo. Tuomet tikrai pamatysi Karaliaus svarbą ir didumą, ir pats sutiksi su manimi, kad verta tarnauti Karaliui ir pasaulyje nėra nieko už tai svarbiau.“

Todėl, kai žmogus nori dirbti tik dėl davimo, nieko negaudamas, ir visi jo skaičiavimai susiję tik su tuo, ar Kūrėjas gauna malonumą iš jo darbo, nes žmogus nori suteikti Jam malonumą ir visiškai nežiūri į save – kaip jis gali žinoti, ar iš tiesų eina šiuo keliu? Galbūt jis apgaudinėja save ir visas jo ketinimas iš tikrųjų yra dėl gavimo? Tai yra galbūt jis duoda tam, kad gautų, o ne eina tiesos keliu, kuriame visas jo troškimas yra duoti dėl davimo.

Tuo žmogus gali patikrinti save – savo ketinimą. Kai jis meldžiasi Kūrėjui, kad šis padėtų jam kare su bloguoju pradu, kad blogasis pradas neateitų ir neužvaldytų jo savo pretenzijomis dėl darbo, jis prašo, kad Kūrėjas duotų jam tik norą dirbti dėl Jo visa širdimi ir visa siela. Žinoma, malda negali būti be pasitikėjimo, kad Kūrėjas girdi maldą. Kitaip tariant, jei žmogus nepasitiki, kad Kūrėjas išgirs jo maldą, jis negali melstis, nes nėra tikras, kad yra Kas ją girdi.

Ir tada kyla klausimas: jeigu žmogus mato, kad jo malda neišgirstama, tai yra į ją neatsakoma taip, kaip jis supranta, kad turėtų būti atsakyta, nes Kūrėjas yra gailestingas ir maloningas ir, jeigu girdėtų, tikrai duotų tai, ko žmogus prašo, – kodėl tuomet į jo maldą neatsakoma? Nejaugi Kūrėjas, neduok Dieve, negirdi maldos? Ar galima taip pasakyti?

Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas girdi maldą, kaip sakome maldoje „Aštuoniolika palaiminimų“: „Nes Tu girdi kiekvienų savo tautos Izraelio lūpų maldą su gailestingumu.“ Tačiau turime tikėti tuo, kas parašyta: „Nes Mano mintys – ne jūsų mintys.“ Tai yra Kūrėjas žino, kas žmogui yra gera, kas veda į jo tobulumą ir kas gali tam tobulumui sutrukdyti.

Todėl turime sakyti, kad Kūrėjas visada girdi žmogų ir atsako jam taip, kaip yra geriausia žmogui. Būtent tai Jis jam duoda. Kitaip tariant, tas būsenas, kurias žmogus jaučia, jis turi priimti tikėdamas, kad Kūrėjas nori, jog jis dabar jaustų būtent taip, nes tai yra žmogaus labui.

Taigi pagrindinis pasitikėjimas, kuriuo žmogus turi pasitikėti Kūrėju, yra tas, kad Kūrėjas tikrai girdi jo maldą ir atsako į ją, tačiau ne taip, kaip žmogus supranta, o taip, kaip Kūrėjas supranta, ką verta jam duoti. Vadinasi, pasitikėjimo esmė – pasitikėti Kūrėju, kad Jis padeda visiems, kaip parašyta: „Jo gailestingumas – visiems Jo kūriniams.“ Tačiau pasitikėjimas neturi reikšti, kad Kūrėjas padės pagal žmogaus supratimą. Jis padės taip, kaip mato Kūrėjas.

Yra žmonių, manančių, kad pasitikėjimas reiškia būtent tai, jog Kūrėjas turi duoti tai, ko, žmogaus supratimu, jam trūksta. Jei žmogus netiki, kad Kūrėjas privalo padėti taip, kaip žmogus supranta, jų nuomone, tai nevadinama tikėjimu ir pasitikėjimu Kūrėju. Jie mano, kad žmogus turi būti tikras būtent tuo, ko pats nori.

Dabar galime suprasti knygos Zohar žodžius: „Žmogus neturi pasitikėti sakydamas: ‘Kūrėjas mane išgelbės’ arba ‘Kūrėjas padarys man tą ar aną’. Jis turi pasitikėti Kūrėju, kad Jis padės jam taip, kaip reikia.“ Kaip įrodymas pateikiami Chananja, Mišaelis ir Azarija, kurie pasakė: „Išgelbės Jis ar neišgelbės...“ Knygoje Zohar sakoma: „Kai žmogus ateina apsivalyti, jam padeda.“ Ir tuo jis turi pasitikėti Kūrėju – kad Jis jam padės. „Tegul pasitiki Juo ir nepasikliauja niekuo kitu, išskyrus Jį.“

Apie tai parašyta: „Jo stiprybė Tavyje.“ Klausėme: ką reiškia „nepasikliauti kitu“? Ar yra kažkas kitas, galintis žmogui padėti, kad reikėtų įsakyti juo nepasitikėti? Juk kalbama apie Chananjos pasitikėjimą. Kas galėjo išgelbėti juos iš ugnies krosnies, kad reikėtų drausti pasitikėti kuo nors kitu?

Tačiau paaiškinimas yra toks. Kai žmogus nori eiti tiesos keliu, tai yra kad visi jo veiksmai būtų dėl Dangaus, vadinasi, dėl davimo, o ne dėl asmeninės naudos, tuomet jis turi tikėti, kad Kūrėjas žino, ką jam duoti ir ko neduoti. Kad žmogus neapgaudinėtų savęs ir galėtų kiekvieną kartą patikrinti, ar eina keliu, kuriuo siekia suteikti malonumą Kūrėjui, jis turi stebėti save: kad ir kokioje būsenoje būtų, jis turi būti ja patenkintas.

Jis turi pasitikėti Kūrėju, kad būtent tokia dabar yra Kūrėjo valia. Todėl nesvarbu, kokioje būsenoje esu. Aš turiu dėti pastangas ir melstis pagal tai, ką pats suprantu, ir pasitikėti Kūrėju, kad Jis padės žmogaus labui. O kas iš tiesų yra žmogaus labui, žino Kūrėjas, o ne žmogus. Taip žmogus įgyja galimybę patikrinti save – ar jo užsiėmimas Tora ir priesakais kyla iš noro suteikti Kūrėjui malonumą, o ne iš noro gauti naudą sau, tai yra ar jo ketinimas nėra duoti tam, kad gautų.

Todėl, kai žmogus nustato sau darbo tvarką ir eina melstis Kūrėjui, be abejo, jis turi pasitikėti, kad Kūrėjas priima jo maldą. Tačiau jo pasitikėjimas turi remtis Kūrėjo nuomone, o ne „kitu“. O kas yra tas „kitas“? Tai pats žmogus. Kitaip tariant, žmogaus pasitikėjimas, kad Kūrėjas jam padės, turi būti toks, kaip supranta Kūrėjas, o ne toks, kaip supranta pats žmogus.

Žmogus ir vadinamas „kitu“, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Tas, kuris sujungia Dangaus vardą su kitu dalyku, yra išraunamas iš pasaulio“, kaip parašyta: „Tik Kūrėjui vienam.“ Tai reiškia – tik Kūrėjui vienam, be asmeninio malonumo, kuris vadinamas gavimu. Kitaip tariant, net jeigu žmogaus ketinimas vykdant priesaką yra dėl Kūrėjo, bet kartu jis nori bent šiek tiek naudos sau, jis „išraunamas iš pasaulio“.

Ką reiškia „išraunamas iš pasaulio“? Ar tie, kurie dar nenusipelnė visų savo veiksmų nukreipti dėl Kūrėjo, iš tiesų išraunami iš pasaulio? Turime suprasti, apie kokį pasaulį kalbama. Pagal tai, ką mokomės, kalbama apie amžinąjį pasaulį, vadinamą Kūrėjo pasauliu, kuriame atsiskleidžia Kūrėjo vardas – Geras ir darantis gera, ir kuriame atsiskleidžia Jo kūrimo sumanymas – noras suteikti kūriniams gėrį.

Dėl šio tikslo Jis sukūrė pasaulį. O žmogus „išraunamas iš to pasaulio“, tai yra negali nusipelnyti, kad jam atsiskleistų gėris ir malonumas, dėl susitraukimo ištaisymo, atlikto tam, kad žmogus pasiektų susiliejimą, vadinamą formos sutapimu. Todėl, kai žmogus nori bent truputį gauti dėl savo naudos, tiek jis nutolsta nuo susiliejimo su Kūrėju ir dėl to negali nusipelnyti gėrio ir malonumo, esančių kūrinijos tiksle. Šia prasme jis „išraunamas iš to pasaulio“.

Iš viso to išplaukia: jei žmogus nori patikrinti, ar neapgaudinėja savęs ir iš tiesų nori dirbti Kūrėjui tik tam, kad suteiktų Jam malonumą, knyga Zohar sako, jog tuomet, kai žmogus meldžiasi Kūrėjui, kad Jis padėtų jam, žmogus būtinai turi pasitikėti, kad Kūrėjas jam padės. Nes jeigu jis nepasitiki, kaip jis apskritai gali prašyti? Jeigu žmogus nepasitiki, kad Kūrėjas gali jam padėti, maldai nėra vietos. Juk žmogus negali prašyti gero iš to, apie kurį nežino, ar šis apskritai gali jam tą gėrį suteikti.

Todėl, kai žmogus meldžiasi Kūrėjui, jis tikrai turi būti įsitikinęs, kad Kūrėjas jam padės. Tačiau jei žmogus mato, kad Kūrėjas nepadėjo jam taip, kaip pats žmogus supranta, tuomet jis gali pradėti abejoti Kūrėju, manydamas, neduok Dieve, kad Jis negirdi maldos. Todėl knyga Zohar sako, kad žmogus turi melstis ir pasitikėti Kūrėju, kad Kūrėjas tikrai padės jam taip, kaip supranta Kūrėjas, nes šis žmogus nori užsiimti tik tuo, kas yra Kūrėjo labui, o ne savo naudai.

Jeigu taip, koks skirtumas, kokiu būdu žmogus dirba ir duoda Kūrėjui? Kitaip tariant, žmogus turi tikėti, kad jeigu Kūrėjas supranta, jog žmogaus labui yra dirbti būtent toje būsenoje, kurioje jis dabar yra, tuomet nesvarbu tai, kad pats žmogus mano, jog Kūrėjas gautų daugiau malonumo, jeigu padėtų jam taip, kaip supranta žmogus.

Jis turi pasitikėti Kūrėju, kad Kūrėjas padės pagal Kūrėjo supratimą. Tai knygos Zohar kalba vadinama: „Tegul pasitiki Kūrėju, kad Jis padės jam taip, kaip reikia.“ Tai reiškia – taip, kaip Kūrėjas supranta, kokioje būsenoje žmogui dabar reikia būti. Ir būdamas toje būsenoje žmogus turi prašyti Kūrėjo pagalbos. Tai yra: jis prašo to, ko, jo supratimu, jam trūksta, o Kūrėjas tepadaro tai, kas gera Jo akyse.

Kada galima pasakyti, kad žmogus sutinka su Kūrėjo noru ir neužsispiria reikalaudamas, kad Kūrėjas padėtų pagal žmogaus norą? Būtent tada, kai žmogus prašo to, ką pats supranta, meldžiasi, kad Kūrėjas padėtų taip, kaip jis supranta, ir vis dėlto panaikina savo norą Kūrėjo noro atžvilgiu. Tuomet galima pasakyti, kad jis pasitiki Kūrėju, jog Jis padės „taip, kaip reikia“ – tai yra pagal tai, kaip supranta Kūrėjas, o ne žmogus.

Tai vadinama: „Panaikink savo norą prieš Jo norą“, kaip pasakė mūsų išminčiai. Tačiau jeigu žmogus apskritai neturi jokio noro pasiekti kokį nors tikslą, kai meldžiasi Kūrėjui, kad Jis padėtų tą tikslą pasiekti, tuomet nėra ko panaikinti. Kad būtų galima pasakyti: „Aš noriu to, ko noriu, suprantu, kad man to trūksta, tačiau Tu padaryk man taip, kaip Tu supranti“, – žmogus pirmiausia turi turėti savo norą. Tik tuomet galima sakyti, kad jis panaikina savo norą Kūrėjo noro atžvilgiu.

Bet kam reikia, kad žmogus panaikintų savo norą? Jeigu jis neturėtų jokio noro, kurį reikėtų panaikinti, atrodytų, kad tai netgi būtų tobulesnė būsena. Juk protas sako: jeigu žmogus iš karto sutinka su Kūrėjo noru, tai geriau, negu turėti norą, priešingą Kūrėjo norui, ir vėliau jį panaikinti. Atrodo, lyg jis pirmiausia turėtų kažką blogo ir paskui tą blogį panaikintų. Ar nebūtų geriau, jei to blogio apskritai nebūtų?

Tačiau žinoma, kad dvasinis kli, tinkamas priimti gėrio ir malonumo gausą, turi atitikti dvi sąlygas:

1. Jame turi būti avijut, tai yra noras gauti gėrį ir malonumą.

2. Jame turi būti ekranas (masach), tai yra žmogus neturi gauti pagal savo troškimą ir norą mėgautis, bet tik tiek, kiek tuo suteiks malonumą Kūrėjui. Tai vadinama gauti dėl davimo, kad būtų suteiktas malonumas savo Kūrėjui.

Tačiau jeigu žmogus neturi gavimo kli, tai yra neturi troškimo gauti gėrį ir malonumą, jis nėra tinkamas priimti gausą iš aukščiau, nes nėra pripildymo be chisarono. Todėl žmogus turi stengtis sukurti savyje chisaróną – troškimą, kad Kūrėjas priartintų jį ir suteiktų jam visą gėrį, kurį Kūrėjas gali suteikti. Ir žmogus turi trokšti tai gauti. Kartu jis panaikina savo norą ir pasitiki Kūrėju, kad Kūrėjas tikrai jam padės ir duos tai, kas, Kūrėjo supratimu, yra jo labui. Todėl tuomet žmogus neturi pretenzijų, kad Kūrėjas nepadėjo jam taip, kaip pats žmogus supranta.

Tai vadinama savo noro panaikinimu. Žmogus sako: „Aš darau tai, ką turiu daryti – tai, ką suprantu esant man geriausia. Aš suprantu ir tikiu, kad Kūrėjas tikrai geriau žino mano būseną. Todėl sutinku eiti ir užsiimti Tora bei priesakais taip, tarsi Kūrėjas būtų man padėjęs būtent taip, kaip aš supratau, kad Jis turėtų atsakyti į mano maldą. Nors matau, kad į tai, ko prašiau, Jis visiškai neatsakė, vis dėlto tikiu, kad Kūrėjas išgirdo mano maldą ir atsako į ją taip, kaip yra gera man. Todėl visada turiu melstis, kad Kūrėjas padėtų man taip, kaip aš suprantu, o Kūrėjas padeda man taip, kaip Jis supranta esant man geriausia.“

Pagal tai kyla klausimas: jeigu Kūrėjas bet kuriuo atveju padeda pagal tai, kaip supranta Jis, kam reikalinga žmogaus malda? Juk Kūrėjas neatsako į maldą pagal tai, ko žmogus prašo, bet daro tai, ką pats supranta esant tinkama. Kokia tuomet žmogaus maldos nauda ir kam reikia, kad mes melstumės dėl to, ko, mūsų supratimu, mums trūksta, jeigu Jis vis tiek atsako taip, kaip pats supranta?

Turime žinoti, kad malda – tai mūsų malda dėl to, ko mums trūksta. Mes esame įsitikinę, kad žinome, ko mums trūksta, ir norime, kad Kūrėjas atsakytų į mūsų maldą taip, kaip mes suprantame: jeigu Jis patenkins mūsų prašymus, tuomet būsime laimingi, nes viską, ko mums trūko, Jis mums davė.

Tačiau turime žinoti taisyklę: „Nėra Šviesos be kli.“ Tai reiškia, kad nėra pripildymo be chisarono. Todėl net jeigu sakome, kad žmogus žino, ko jam trūksta, tai dar nereiškia, kad jis jau turi chisaróną, tinkamą pripildyti. Tai, kad žmogus mano, jog kažko neturi, dar nereiškia, kad jam to iš tikrųjų trūksta. Chisarónas reiškia tai, ko žmogui iš tiesų trūksta. O ne kiekvienas dalykas, kurio žmogus neturi, jau vadinamas chisarónu, nes yra daugybė dalykų, kurių žmogus neturi, tačiau jų nebuvimas nesukuria vietos pripildymui.

Pavyzdžiui, žmogus yra valstybės pilietis. Valstybėje vyksta prezidento rinkimai, kažkas išrenkamas prezidentu, o jis lieka paprastu piliečiu. Jam visiškai neskauda dėl to, kad prezidentu neišrinko jo. Tačiau yra kitas žmogus, kuris tikėjosi tapti šalies prezidentu. Jis įdėjo daug pastangų, kreipėsi į draugus ir įtakingus žmones, kad šie padėtų jam tapti prezidentu. Galiausiai prezidentu tampa kas nors kitas, o jis lieka tik su savo neišsipildžiusiu noru. Žinoma, tarp šių dviejų žmonių yra didelis skirtumas, nors išoriškai jų padėtis vienoda – nei vienas, nei kitas nėra prezidentas. Tačiau vienas įdėjo daug pastangų, norėjo tapti prezidentu ir liko su nepripildytu noru, o kitam visiškai neskauda, kad prezidentu tapo ne jis. Net jei jam pasiūlytų prezidento pareigas, jis neturi tam reikalingų kelim, gebėjimų ir priemonių valdyti.

Taigi kli pripildymui yra noras to dalyko. Noru vadinama būsena, kai žmogus kenčia todėl, kad neturi to, ko nori. Net jeigu žmogus kažko nori ir mums atrodo, kad tai jau vadinama noru, tai dar nėra tikras chisarónas, tinkamas priimti pripildymą.

Taip yra todėl, kad chisarónas vadinamas kančia dėl to, ko žmogus neturi. O pripildymas vadinamas malonumu dėl to, kad žmogus pasiekė tai, ko troško. Vadinasi, pagal kančios dėl trūkumo dydį gali būti ir malonumo iš pripildymo dydis.

Dabar galime suprasti maldos klausimą. Mes meldžiamės, kad Kūrėjas padėtų mums taip, kaip mes suprantame. Turime tikėti tuo, kas parašyta: „Tu girdi kiekvienų lūpų maldą.“ Ir kartu turime pasitikėti Kūrėju, kad Jis girdi kiekvieną maldą. Tačiau neturime pasitikėti tuo, kad Kūrėjas privalo padėti taip, kaip supranta žmogus. Turime pasitikėti Kūrėju, kad Jis padės taip, kaip supranta Jis.

Klausėme: jeigu taip, kam reikalinga žmogaus malda, juk Kūrėjas visada elgsis taip, kaip supranta Jis? Atsakymas yra toks: per maldą plečiasi noras pripildymui, nes daugėjant maldų žmoguje didėja chisarónas. Jis pradeda iš tiesų jausti trūkumą to, dėl ko meldžiasi. Kai žmogus pirmą kartą pradėjo prašyti kokio nors pripildymo savo trūkumui, jis dar nejautė, kad jam iš tiesų trūksta to, ko prašo. Jis tiesiog matė, kad kiti kažko prašo, girdėjo iš draugų, kad reikia prašyti Kūrėjo tam tikro pripildymo, todėl ir jis pradėjo melstis Kūrėjui, kad šis duotų jam trokštamą dalyką. Tačiau tikro pojūčio, kad jam iš tiesų to trūksta, jis dar neturėjo.

Tačiau daugėjant jo maldoms, žmogus pradeda tikrinti save: ar jam iš tiesų trūksta to, ko jis prašo, ar tai tik kažkas papildomo – tam tikra „prabanga“. Kitaip tariant, galbūt tai, ką žmogui būtina daryti dvasiniame darbe, jis ir taip atlieka, o dabar tik nori geresnio gyvenimo dvasingume – nenori likti paprastas žmogus, kaip dauguma Kūrėjui tarnaujančių žmonių.

Šis savo maldų tikrinimas atveda žmogų prie suvokimo, kad jam iš tiesų reikia Kūrėjo pagalbos, kad jis pajėgtų bent ką nors įgyvendinti dvasingume. Per maldas, kai jis vėl ir vėl meldžiasi, jo dėmesys vis labiau nukrypsta į save: dėl ko aš meldžiuosi? Ar man iš tiesų trūksta to, dėl ko mūsų išminčiai nustatė šias maldas? O gal man trūksta kitų dalykų – tų, kuriuos mano kūnas supranta kaip vertus prašyti?

Taigi per daugybę maldų žmogus pradeda įgyti tikrą chisaróną, kol galiausiai jaučia kančią dėl to, ko jam trūksta. Tai suteikia jam tikrą norą, kad Kūrėjas priartintų jį prie Savęs. Ir tai vadinama tuo, kad Kūrėjas jam padeda. Kaip parašyta knygoje Zohar: „Tegul pasitiki Kūrėju, kad Jis padės jam taip, kaip reikia.“ Tai reiškia, kad žmogus turi pasitikėti, jog Kūrėjas atsako į jo maldas taip, kaip Kūrėjas supranta, kad į jas reikia atsakyti.

Dabar paaiškinsime tolesnius knygos Zohar žodžius: „Kitas aiškinimas: ‘Laimingas žmogus, kurio stiprybė Tavyje.’ Tai panašu į tai, kas pasakyta: ‘Kūrėjas suteiks stiprybę savo tautai’, o tai reiškia Torą. ‘Jo stiprybė Tavyje’ reiškia, kad žmogus turi užsiimti Tora dėl Kūrėjo vardo, tai yra dėl Šchinos, kuri vadinama Vardu.“

Reikia suprasti, ką komentare Sulam reiškia: „dėl Kūrėjo vardo, tai yra dėl Šchinos, kuri vadinama Vardu“. Juk žinoma, kad visas mūsų ketinimas turi būti nukreiptas į tai, kad suteiktume malonumą Kūrėjui. Ką tuomet reiškia knygos Zohar žodžiai, kad „žmogus turi užsiimti Tora dėl Kūrėjo vardo, tai yra dėl Šchinos, kuri vadinama Vardu“? Išeitų, kad visas mūsų užsiėmimas Tora ir priesakais turi būti dėl Šchinos. Taigi turime suprasti, ką reiškia „dėl Šchinos“. Taip pat daugelyje knygos Zohar vietų randame, kad užsiimdami Tora ir priesakais turime ketinti „pakelti Šchiną iš dulkių“. Todėl reikia suprasti skirtumą tarp sąvokų „Kūrėjas“ ir „Jo Šchina“.

Ankstesniuose straipsniuose pateikėme mano tėvo ir mokytojo paaiškinimą apie knygos Zohar žodžius: „Jis – Šochen, o Ji – Šchina.“ Jis aiškino, kad vieta, kurioje atsiskleidžia Šochen, vadinama Šchina. Vadinasi, tai nėra du atskiri dalykai – tai vienas dalykas. Kitaip tariant, turime Šviesą ir kli. Kūrėją mes suvokiame tik per kelim, kurie Jį suvokia. Todėl, kai kalbame apie Kūrėją, kalbame tik apie tai, kaip Kūrėjas atsiskleidžia mums per kelim.

Apie Šviesą be kli apskritai nekalbame. Kūrimo sumanymą – suteikti kūriniams gėrį – vadiname Begalybe, tai yra Geru ir darančiu gera. Kitaip tariant, Geras ir darantis gera suteikia kūriniams gėrį. O kli, kuriame atsiskleidžia ši gausa, vadinamas Malchut, ir ji vadinama Šchina, kurioje atsiskleidžia gėris ir malonumas.

Pagal tai išeina: Kūrėjas nori suteikti kūriniams gėrį ir malonumą, tačiau žemesnieji neturi kelim, galinčių tai priimti, nes tarp gaunančiųjų ir Duodančiojo yra formos priešingumas. Todėl gėris ir malonumas neatsiskleidžia. Dėl to pasaulyje atsiranda blogasis pradas, kuris dvasingumą – tai yra davimą – žmogui vaizduoja kaip blogą dalyką. O gera jam atrodo tik tai, ką jis gali gauti dėl gavimo.

Todėl žemesnieji neturi galimybės dirbti dėl davimo, nes žmogus savo noru nedaro sau to, ką suvokia kaip blogį. Taigi jis neturi „kuro“, suteikiančio jėgų dirbti dėl davimo. Dėl to aukštesnioji gausa – gėris ir malonumas – negali atsiskleisti žemesniesiems.

Todėl Kūrėjo vardas, kurio bendras pavadinimas yra „Geras ir darantis gera“, lieka paslėptas nuo žemesniųjų. Šis Vardas vadinamas Šchina – tai Kūrėjo vardas pagal Jo savybę „Geras ir darantis gera“. Ir šis Vardas yra tremtyje. Kitaip tariant, kai žmogus pradeda bent truputį dirbti dėl davimo, jis iš karto pajunta tremtį šiame darbe ir nori iš tokių būsenų pabėgti. Kol žmogus yra paniręs į meilę sau, jis apskritai neturi supratimo, kas yra darbas dėl davimo. Tačiau vos tik pradeda jausti, kad eina davimo linija ir nieko nenori gauti, jo akyse pasidaro tamsu ir jis nori pabėgti iš šios būsenos, kaip žmogus norėtų pabėgti iš tremties, į kurią buvo ištremtas.

Tai panašu į žmogų, kuris nusikalto valdžiai ir buvo nubaustas tremtimi. Jis nuolat galvoja, kaip iš ten pabėgti. Taip ir žmogus: kai jaučia, kad šiame darbe jo norui gauti nieko nebus, jis nebeturi noro dirbti ir nori apskritai pabėgti iš kovos lauko. Todėl sakoma, kad Kūrėjo vardas – Šchina – yra tremtyje. Tai reiškia, kad šiame darbe žmogus jaučia tremties skonį.

Todėl mes meldžiamės Kūrėjui ir užsiimame Tora bei priesakais tam, kad pakeltume Šchiną iš dulkių. Tai reiškia: vieta, vadinama Šchina, yra Kūrėjo vardas – Jo savybės „Geras ir darantis gera“ atsiskleidimas davimo kelim. Tačiau žmogus šiame darbe jaučia dulkių skonį. Tai taip pat vadinama Šchina tremtyje: žmogus jaučia tremties skonį ir nori pabėgti nuo šio darbo, tai yra nuo šventumo darbo. O šventumas reiškia – dėl davimo suteikti malonumą Kūrėjui.

Todėl turime prašyti išsilaisvinimo ir asmeniniame darbe – kad kiekvienas pajustų išėjęs iš tremties. Tai reiškia, kad dirbdamas dėl davimo žmogus jaustųsi esantis Izraelio žemėje – kad jo noras būtų nukreiptas tik į Jašar-El – „tiesiai į Kūrėją“. Tai ir vadinama Izraelio žeme.

To ženklas yra tai, ar žmogus visa širdimi gali pasakyti tai, ką sakome palaiminime po valgio: „Dėkojame Tau, Kūrėjau, mūsų Kūrėjau, kad davei mūsų tėvams paveldėti trokštamą, gerą ir plačią žemę.“ Kitaip tariant, be maldos už bendrą išsilaisvinimą, turime melstis ir už asmeninį išsilaisvinimą.

Taigi būdamas tremtyje žmogus jausdavo tremties skonį kiekvieną kartą, kai prieš jį iškildavo vaizdas, kad reikia duoti tik dėl Dangaus, o ne dėl savo naudos. Jis jautė tremtį ir dulkių skonį. Tačiau išsilaisvinimo metu, tai yra išeidamas iš tremties, žmogus darbe dėl davimo jaučia trokštamos, geros ir plačios žemės skonį.

„Tremties žeme“ vadinama būsena, kurioje žmogus jaučia kančios skonį ir nuolat ieško, kaip iš šios žemės pabėgti. O išėjimu iš tremties vadinama būsena, kai žmogus ateina į „trokštamą, gerą ir plačią žemę“, apie kurią sakome: „Dėkojame Tau, Kūrėjau, mūsų Kūrėjau.“ Tai vadinama Jašar-El – tiesiai į Kūrėją žeme. Būtent šio išsilaisvinimo turime trokšti.

Tačiau natūraliai kyla klausimas: kodėl žmogus darbe dėl davimo jaučia dulkių skonį ir nori nuo jo pabėgti, tarsi būtų tremtyje?

Nors tam yra daug priežasčių, galima pridėti dar vieną. Yra taisyklė: nėra Šviesos be kli, tai yra nėra pripildymo be chisarono. Todėl pirmiausia reikia įeiti į tremtį – pajusti kančią dėl šio darbo. Kūnas, vadinamas noru gauti, atmeta šį darbą ir priešinasi jam, nes jis priešingas jo prigimčiai. Būtent per kančias, kurias žmogus jaučia būdamas tremtyje, formuojasi kli.

Kitaip tariant, būtent tie, kurie dirba dėl davimo, o kūnas priešinasi, bet jie nepasiduoda kūno pretenzijoms ir ištveria jo pasipriešinimą, nepabėga iš kovos lauko, bet nuolat kovoja su bloguoju pradu – kartais žmogus nugali, kartais kūnas nugali, todėl žmogus nuolat patiria pakilimus ir kritimus, o jo siela neturi ramybės.

Per šias kančias jis tampa kitoks nei tie žmonės, kurie, vos pamatę, kad kūnas priešinasi darbui dėl davimo, iš karto iš šio darbo pabėga. Jie nepatiria kančios, nes apskritai nėra šiame darbe ir neparagauja tremties skonio, kylančio iš kūno pasipriešinimo. Jie pasiduoda kūno valdžiai ir kalba taip, kaip kalbėjo žvalgai, šmeižę Izraelio žemę.

Kaip aiškinome ankstesniuose straipsniuose pagal knygos Zohar žodžius, todėl jie neturi kelim, galinčių priimti išsilaisvinimą. Kaip paaiškinta knygoje Toros dovanojimas: „Tremtis yra nebuvimas, einantis prieš buvimą – išsilaisvinimą. Todėl visos žodžio geula – ‘išsilaisvinimas’ – raidės yra žodyje gola – ‘tremtis’, išskyrus raidę Alef, kuri nurodo Pasaulio Valdovą.“ Tai moko mus, kad nebuvimo forma tėra buvimo neigimas.

Todėl palaiminime po valgio sakydami „Dėkojame Tau“, mes taip pat sakome: „Ir už tai, kad išvedei mus, Kūrėjau, mūsų Kūrėjau, iš Egipto žemės ir išpirkai mus iš vergų namų.“ Tai moko, kad norėdami ateiti į „trokštamą, gerą ir plačią žemę“, pirmiausia turime pereiti kelim sukūrimo etapą. Turime būti Egipto žemėje ir pamatyti, kad esame vergai, tarnaujantys faraonui, Egipto karaliui. O tremties kančios suteikia žmogui poreikį melstis Kūrėjui, kad Jis išvestų jį iš tremties, kaip pasakyta: „Izraelio sūnūs dejavo dėl darbo ir šaukė, ir jų šauksmas dėl darbo pakilo pas Kūrėją.“ Taigi tremtis yra kli, o išsilaisvinimas – Šviesa ir gausa.

Taip suprantame ir Kūrėjo vardo klausimą, kurį komentare Sulam aiškina kaip Šchiną, vadinamą Kūrėjo vardu. Klausėme, ką reiškia ketinti užsiimant Tora ir priesakais „dėl Šchinos“. Paaiškinome tai pagal mano tėvo ir mokytojo žodžius, kad Šochen ir Šchina yra vienas dalykas. Tiesiog vieta, kurioje Šochen atsiskleidžia, vadinama Šchina.

Tai galima suprasti iš paprasto pavyzdžio. Žmogų vadiname išmintingu, turtingu arba dosniu. Ar šie vardai reiškia kažką kitą, kažkokį kitą kūną, atskirą nuo paties žmogaus? Ne. Kai viename ir tame pačiame žmoguje kitiems atsiskleidžia jo išmintis, jie vadina jį išmintingu; kai atsiskleidžia jo turtas – turtingu. Vadinasi, vardas nusako tai, kas iš jo atsiskleidžia kitiems. Lygiai taip ir Kūrėjo vardas reiškia Kūrėjo atsiskleidimą kūriniams.