Dešimtuko svarba, Kūrėjo valdžios priėmimas ir vietos Šchinai atsiskleisti sukūrimas per vienybę bei norą duoti.

Nėra bendruomenės, mažesnės nei dešimt

28 straipsnis, 1986 m.

Pasakyta knygoje Zohar (sk. „Naso“, psl. 31, 105 punktas): „Tarė rabi Eliezaras: „Kodėl Aš atėjau, bet nėra nė vieno žmogaus? Izraelis yra tiek mylimas Kūrėjo, kad bet kurioje vietoje, kur jie bebūtų, Kūrėjas yra tarp jų... Tegul padaro Man Šventyklą ir apsigyvensiu tarp jų..., nes bet kurie beit kneset (susirinkimo namai) pasaulyje vadinami Šventykla... „Ir Aš apsigyvensiu tarp jų“, nes Šchina pirmoji ateina į beit kneset. Laimingas žmogus, esantis tarp tų pirmųjų dešimties beit kneset, nes jie yra tobuli, t.y. bendruomenė ne mažesnė nei dešimt žmonių... Ir būtina, kad beit kneset vienu metu būtų dešimt. Ir tegul jie neateina po vieną..., nes visi dešimt yra, kaip vieno kūno organai ir tarp jų yra Šchina. Mat žmogų vienu kartu sukūrė Kūrėjas ir sujungė tarpusavyje visus jo organus, kaip parašyta: „Jis sukūrė tave ir sutvarkė“.“

Būtina išnagrinėti pateiktą ištrauką.

1. Ką reiškia žodžiai „bet kurioje vietoje, kur yra Izraelio sūnūs, Kūrėjas yra tarp jų“? Teigiama, kad nereikia jokios specialios vietos. Tačiau po to sakoma: „Tegul padaro Man Šventyklą ir apsigyvensiu tarp jų“. Iš to atrodo, kad kalbama būtent apie beit kneset.
2. Žodžiai: „Tegul padaro Man Šventyklą ir apsigyvensiu tarp jų“ rodo, kad iš pradžių turi būti tam tikras pasiruošimas, tai yra „Šventyklos sukūrimas“, o po to „ir Aš apsigyvensiu“, ir ne šiaip savaime.
3. Ką reiškia: „Kodėl Aš atėjau, o nėra nė vieno žmogaus?“ Jeigu sakoma, kad Šchina pirmoji ateina į beit kneset, tai savaime suprantama, kad ten dar nėra nė vieno žmogaus.
4. Sunku suprasti žodžius: „Ir būtina, kad beit kneset (susirinkimo namuose) vienu metu būtų dešimt žmonių. Ir tegul jie neateina po vieną“. Argi galima sakyti, kad kiekvienas, atėjęs į beit kneset, turi stovėti lauke ir neiti vidun, kol nesusirinks dešimt žmonių ir tik tada visi kartu įeitų? Negi galima taip sakyti? Niekada nematėme, kad taip būtų daroma. Bet jei taip, tai kaip tuomet aiškinti žodžius „ir tegul jie neateina po vieną“?

Norint suprasti tai, kas pasakyta aukščiau, panagrinėkime tai mūsų dvasinio darbo požiūriu. Nuo ko prasideda darbo dėl davimo tvarka, tai, kas vadinama „ne dėl atlygio gavimo“?

Pirmiausia reikia prisiminti dvi sąvokas - davimą ir gavimą. Tai kyla iš Kūrėjo noro suteikti malonumą kūriniams. Jis juos sukūrė tik tam, kad šie gautų gėrį ir malonumą, kurį Kūrėjas nori jiems duoti. O gavėjas - tai Kūrėjo sukurtas Kli/indas, vadinamas „noru gauti malonumą ir pasitenkinimą“, kuriame priimamas gėris ir malonumas.

Žmogus gali mėgautis tuo tiek, kiek stipriai to trokšta. Kitaip tariant, Kli/indas, kuriame gaunamas malonumas yra pats noras. Šiuos Kelim [indus] priskiriame Kūrėjui. Tai reiškia, kad Kli, kuris iš pradžių gavo iš Kūrėjo, vadinamas Malchut arba Behina Dalet [ketvirtąja stadija]. Visa jo esmė yra stiprus troškimas gauti gėrį ir malonumą. Šis Kli vadinamas Or Jašar [Tiesioginės Šviesos] indu. Tai yra Kli, kuris buvo naudojamas iki Cimcum [apribojimo], ir jis vadinamas Malchut de Ein Sof [Begalybės Malchut].

Šiuo kli buvo naudojamasi iki Cimcumo/Apribojimo. Vėliau buvo atliktas ištaisymas, kad būtų išvengta „gėdos duonos“, nes Kūrėjo sukurtoje gamtoje egzistuoja dėsnis, pagal kurį šaka trokšta tapti panaši į savo šaknį. Kodėl egzistuoja tokia prigimtis? Į šį klausimą negalime atsakyti, kaip sakoma knygoje „Zohar“ „Kūriniai negali suvokti Kūrėjo minties“. Ir viskas, apie ką kalbame, tik atitinka žodžius: „Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“, tai yra tik pagal veiksmus, atsiveriančius mūsų akims. Tai reiškia, kad iš to, ką matome, galime daryti tam tikras išvadas ir prielaidas, bet ne anksčiau, nei veiksmas mums atsiskleidžia. Todėl pradedame kalbėti tik nuo pradinio ryšio, egzistuojančio tarp Kūrėjo ir kūrinio, vadinamo „Kūrėjo noru suteikti malonumą Savo kūriniams“. Apie tai, kas yra iki šio ryšio, kalbėti neįmanoma, nes Kūrėjo esmės nesuvokiame. Todėl matome tik gamtos dėsnį, kad šaka trokšta tapti panaši į šaknį.

Kad tai būtų ištaisyta, t. y. kad gaunantysis galėtų pasiekti formos panašumą su šaknimi ir nejaustų nemalonumo gaudamas, įvyko Cimcum [apribojimas]. Tai reiškia, kad jis nebenori „gauti dėl gavimo“, o nori gauti tik tuo atveju, jei gali gauti dėl davimo. Dėl to gausos nebegalime gauti tame Kli, kuris vadinamas „noru gauti“. Tam reikalingas naujas Kli, vadinamas Or Chozer [Atspindėta Šviesa]. To, kas pasakyta prasmė: OJ (Or Jašar) [Tiesioginė Šviesa] yra tas malonumas, kurį Kūrėjas suteikia kūriniams, o Or Chozer [Atspindėta Šviesa] – priešingai, tai, ką kūriniai nori duoti Kūrėjui.

Todėl OJ (Or Jašar) mes vadiname „iš viršaus žemyn“, tai yra Aukštesnysis, Duodantysis, Kūrėjas duoda kūriniams, žemesniesiems. O OCH (Or Chozer) vadinama „iš apačios į viršų“ - tai, kad žemesnysis, gaunantysis, nori duoti Kūrėjui. Šis noras vadinamas „dėl davimo“ ir priklauso kūriniui, nes kūrinys jį sukuria tam, kad ištaisytų save, kad taptų panašus į savo šaknį. Mokomės, kad Begalybės pasaulyje Malchut priėmė Tiesioginę Šviesą iš Kūrėjo į savo norą, tai yra į norą, kurį sukūrė Kūrėjas. O Kli Atspindėtai Šviesai kūrinys turi suformuoti pats.

Po to, kai buvo atliktas ištaisymas gauti tik į OCH (Or Chozer) norus, jo pasekmė buvo daugybės pasaulių ir pakopų gimimas. Tokiu būdu šis noras vystosi iš kūrinio pusės ir negali būti užbaigtas vienu kartu, o nuosekliai, kartas nuo karto, pagal žemesniųjų kūrinių jėgas. Ir kadangi sukurta daugybė skirtingų norų, todėl ir šviesos pasiskirstė į daug pakopų. Tuo tarpu, egoistinis noras, kurį mes priskiriame Kūrėjui ir vadiname „gavimu dėl gavimo“, buvo sukurtas Kūrėjo vienu kartu visiškai tobulas ir jį užpildė viena šviesa, paprasta, be pakopų skirtumų.

Štai, kaip apie tai parašyta Ari knygoje „Ec Chaim“ (Gyvybės medis) („Įvadas į Dešimties Sfirų Talmudą“, 1 psl.): „Žinok, kad kol dar nebuvo sukurtos būtybės ir kūriniai, paprasta Aukštesnioji šviesa užpildė visą tikrovę... Visa tai buvo viena paprasta, tolygi šviesa ir ji vadinama Begalybe“. Tai reiškia, kad šis noras, kurį mes priskiriame Kūrėjui, buvo užbaigtas tobulai iki galo. Todėl gavome vieną šviesą be pakopų skirtumų.

Tačiau noras, kurį priskiriame kūriniui, negali būti užbaigtas iš karto. Visas darbas, kurį turime atlikti, yra tik vienas - sukurti savyje norą, vadinamą „Atspindėta Šviesa“. Tai yra, kai kūrinys suvokia, jog neturi nė mažiausio noro bei siekio gauti dėl savęs, o nori tik suteikti malonumą Kūrėjui, tuomet jis apskaičiuoja, ką gali duoti Kūrėjui, kad suteiktų Jam malonumą.

Tuomet jis mato vienintelį dalyką, kurį gali duoti Kūrėjui, kad Kūrėjas tuo mėgautųsi. Kadangi Kūrėjo tikslas yra suteikti kūriniams gėrį ir malonumą, kūrinys sako: „Aš noriu gauti gėrį ir malonumą, nes tuo noriu suteikti malonumą Kūrėjui.“ Ir, kuo didesnį malonumą iš Kūrėjo jis gali gauti, tuo didesnį malonumą jaučia ir tuo labiau Kūrėjas tuo mėgaujasi.

Ir tai panašu į žmogų, kuris pakvietė svarbų svečią į savo namus. Jis pats ir jo namiškiai dirbo visą dieną ir visą naktį, kad svarbus svečias galėtų mėgautis vaišėmis. O kai svečias baigė valgyti, kas šeimininkui kainavo daug pastangų ir viskas buvo daroma, kad svečias patirtų malonumą, šeimininkas pabaigoje klausia svečio: „Ką manai apie mūsų vaišes? Ar kada nors esi jautęs tokį skonį?“ Svečias atsako: „Pasakysiu tau tiesą - man visiškai nesvarbu, ką valgau. Niekada neskaičiuoju, kokį malonumą galiu gauti iš maisto. Todėl man nebūtų buvę svarbu, jeigu būtum paruošęs paprastesnį valgį, nors iš tavęs girdžiu, kad įdėjai labai daug pastangų.“ Savaime suprantama, kokį gi malonumą šeimininkas gali jausti girdėdamas tokius žodžius?

Matome: jei žmogus gauna gėrį ir malonumą iš Kūrėjo, nes nori suteikti Jam džiaugsmo padėdamas praktiškai įgyvendinti kūrimo Tikslą – tai, kad Kūrėjas trokšta suteikti malonumą Savo kūriniams. Bet tuo pat metu sako, kad nejaučia jokio skonio tame gėryje, kurį gavo iš Kūrėjo ir jam vis tiek – tai kokį malonumą jis tuo suteikia Kūrėjui?

Vadinasi, jei žmogus gali stengtis kiekvieną kartą aukštinti tai, ką gauna iš Kūrėjo ir jausti Karaliaus dovanos svarbą, tai ir bus priežastis, dėl kurios jis galės pasakyti: „Aš gaunu didžiulį malonumą iš Tavęs, nes žinau, kad tik tuo galiu suteikti malonumą Tau, todėl noriu kiek įmanoma labiau mėgautis“.

Tačiau reikia prisiminti, kad po Pažinimo medžio nuodėmės, kurią padarė Pirmasis Žmogus, žmogus įgavo „norą gauti dėl savęs“. Tai kyla iš nešvarių ABJA pasaulių, kaip parašyta knygos „Zohar“ įvade (25 punktas): „Žmogui patikėtas atlygis už Toros ir priesakų vykdymą, gauti jėgų iš aukščiau, kad jis įgytų norą duoti, vadinamą Izraelio savybe, tai yra Jašar El (tiesiai pas Kūrėją). Tai reiškia, kad visos jo mintys ir visi jo norai nukreipti tik į tai, kad suteiktų malonumą Kūrėjui. Jei, kol kas, jis tokio noro neturi, laikoma, kad žmogus yra tremtyje tarp pasaulio tautų, kurios jį pavergia, verčia dirbti tik vardan egoizmo. Tai ir vadinama „gavimu dėl savęs“ – nešvarių jėgų, o ne šventumo savybe. Apie tai parašyta: „Būkite šventi, nes šventas esu Aš“. Tai kas pasakyta prasmė yra ta, kadangi Kūrėjas yra noras duoti, taip ir jūs turite gauti tik su ketinimu dėl davimo.

O priešinga Izraeliui savybė, jei nėra ketinimo „dėl davimo“, vadinama „tiesiai į pasaulio tautas“, nes pagal savo savybes jos yra priešingos Kūrėjui, kuris trokšta tik duoti. Jei kurioje nors vietoje yra savybė „Jašar El“, panaši į Kūrėjo savybę ir ten nėra kitos valdžios, tai toje vietoje atsiranda Kūrėjo buvimas, kaip parašyta: „Kiekvienoje vietoje, kur paminėsiu Savo Vardą, ateisiu pas tave ir tave palaiminsiu“. Šių žodžių prasmė ta, kad Kūrėjas sako: jei Aš galėsiu pasakyti, kad šioje vietoje yra tik mano Vardas ir ten nėra kūrinio valdžios, nes tie, kurie joje gyvena, nori tik vieno - duoti Kūrėjui, tai „ateisiu pas tave ir palaiminsiu“, tai yra Aš apsigyvensiu toje vietoje. Dabar galime suprasti to, kas buvo pasakyta knygoje Zohar, prasmę, kad kiekvienoje vietoje, kur jie yra, Kūrėjas yra tarp jų. Tai reiškia, teigiama, kad nereikia ypatingos vietos. O po to sakoma: „Tegul padaro Man Šventyklą ir apsigyvensiu tarp jų“. Tuo teigiama, kad būtent Šventykloje, o ne bet kokioje vietoje.

Žodžius „kiekvienoje vietoje, kur jie gyvena...“ galima paaiškinti taip: Izraelis verčiamas, kaip „Jašar El“ – tiesiai į Kūrėją, reiškia norus, savo savybėmis panašius į Kūrėją, t.y. taip pat, kaip Kūrėjas duoda, taip ir jie nori duoti Kūrėjui. O kadangi yra savybių sutapimas - formos panašumas, tokiu mastu išnyksta Cimcum/Apribojimas, ir toje vietoje apsigyvena Kūrėjas.

Tai ir vadinama „padarys man Šventyklą“ arba, kaip parašyta: „Būkite šventi, nes šventas esu Aš, Kūrėjas“. Išeina, kad Izraelio savybė ir „padarys man Šventyklą“ savybė yra vienas ir tas pats. Taigi, šiais žodžiais kalbama apie pasirengimą ir didelį darbą kuriant vietą arba norą, kaip sakė Baal Sulamas, kad vieta dvasiniame pasaulyje vadinamas noras duoti, siekiant suteikti malonumą Kūrėjui. Tai ir yra Jaša El savybė, tai yra - tiesiai į Kūrėją.

Dabar išsiaiškinkime antrąjį klausimą apie kurį buvo klausiama: „Kodėl Aš atėjau, o nėra nė vieno žmogaus?“. Savaime suprantama, kad jei jis sako, jog Kūrėjo buvimas visada aplenkia ateinančius į beit kneset (susirinkimo namus), tai, žinoma, ten kol kas dar nėra nė vieno žmogaus. Bet jei taip, tai kokia gi prasmė klausimo: „Kodėl gi nėra nė vieno žmogaus“?

Visų pirma, reikia suprasti, ką reiškia „žmogus“. Tai galima paaiškinti remiantis pasakymu: „Laimingas žmogus, kuris nesekė nedorėlių patarimais...“ Egzistuoja sąvoka „žmogus“ ir yra sąvoka „gyvūnas“, nes „gyvūnu“ vadinamas tas, kuris paskendęs egoizme ir visi jo veiksmai yra gyvūniški. Vadinasi, kad žodžiai: „Kodėl atėjau...“ reiškia – spėjau ateiti anksčiau už jus. Tačiau ir tai reikalauja paaiškinimo. Ką reiškia – Kūrėjas skubėjo ir atėjo į beit kneset, tarsi „visa žemė nebūtų pilna Jo šlovės“? Ką gi reiškia, kad Kūrėjas atėjo į beit kneset anksčiau už besimeldžiančius?

Ir tai paaiškino Baal Sulamas žodžiais: „Prieš jiems pašaukiant, Aš atsiliepsiu“. Turima omenyje, kad žmogus eina melstis todėl, kad Kūrėjas suteikė jam šią mintį ir norą melstis. Panašiai galima aiškinti ir žodžius „Kūrėjas prisiartino ir įžengė į beit kneset“. Tai reiškia: „Kūrėjas suteikė žmogui galimybę ateiti į beit kneset, kad šis taptų „žmogumi“, tačiau galiausiai randa jį beit kneset besimeldžiantį tarsi gyvūną dėl savo egoistinių norų patenkinimo. Vadinasi, žodžius „kodėl atėjau...?“ reikia suprasti taip: „kodėl Kūrėjas suteikė jam norą eiti į beit kneset melstis dėl dvasinių dalykų – o tai yra Šventyklos savybė – kad Izraelis taptų panašus į Jį savo savybėmis, bet galiausiai „žmogaus“ nebėra ir Kūrėjas mato, kad visi meldžiasi tik dėl gyvūninių poreikių.“

Ir dabar išsiaiškinkime tai, ko buvo klausiama, apie ką buvo pasakyta: „Ir būtina, kad beit kneset vienu metu būtų dešimt. Ir tegul neateina po vieną“. Buvo klausiama, argi būtina, kad nė vienas neįeitų į beit kneset, kol nesusirinks dešimt žmonių, o tik tada įeitų visi kartu? Ar mes esame tai matę? Ir buvo aiškinama: „Nes žmogų vienu kartu sukūrė Kūrėjas...“ Ir pats šis paaiškinimas reikalauja supratimo.

Tačiau norėdami tai paaiškinti, pirmiausia turime suprasti, kodėl būtent dešimt žmonių turi būti beit kneset, nes kitaip, kaip teigiama, Kūrėjas negali ten apsigyventi. Ir nurodoma, jog prasmė ta, kad „nėra bendruomenės, mažesnės nei dešimt“. Taip pat reikia suprasti, kodėl būtent dešimt – nei daugiau, nei mažiau. Jei ten yra devyni žmonės, tai nėra vadinama bendruomene. O jei yra vienuolika – tai nieko neprideda, kai kalbama apie bendruomenes: „Du kaip šimtas ir šimtas kaip du“ (Šavuot, 42 psl.), bet būtent dešimt, kaip pasakė išminčiai (Sanhedrinas, 39): „Visur, kur yra dešimt, yra Šchina“.

Žinoma, kad Malchut vadinama „dešimtąja“. Taip pat žinoma, kad gavimo trūkumo pojūtis vadinamas sfiros Malchut vardu, kuri yra dešimtoji sfira, gaunanti Aukštesniąją šviesą. Ji taip pat vadinama „noru gauti“ ir visi kūriniai kyla tik iš jos. Būtent todėl nėra bendruomenės, mažesnės nei dešimt, nes visos materialios šakos kyla iš Aukštesniųjų šaknų. Pagal taisyklę: „Nėra šviesos, kurioje nebūtų dešimties sfirų“ – todėl ir materialiame pasaulyje, panašiai kaip aukštesnėse pakopose, tai nėra vadinama „bendruomene“ ir nelaikoma svarbiu dalyku, jei nėra dešimties.

Dabar galima išsiaiškinti sąvoką „dešimt“, kai Kūrėjas klausia: „Kodėl Aš atėjau, o nėra nė vieno žmogaus?“. Turint omenyje „žmogų“, o ne „gyvūną“, kaip pasakyta aukščiau. Turima omenyje Malchut savybė, kuri yra dešimtoji sfira. Ir turi būti meldžiamasi dėl „Šchinos išlaisvinimo iš tremties“. Ši būsena knygoje Zohar vadinama „Šchina dulkėse“. Jei taip, tai žodžių „jei Kūrėjas neranda ten dešimties“ aiškinimas yra toks: „Aš prisiartinau ir pažadinau jumyse norą ateiti į beit kneset ir maldoje prašyti išlaisvinti iš tremties Šchiną, kuri vadinama „dešimt“ ir yra dešimtoji sfira, tačiau Aš neradau nė vieno žmogaus, besimeldžiančio dėl dešimtosios, o pamačiau, kad visi meldžiasi dėl dalykų, būdingų gyvūnams, o ne žmonėms“.

Panašiai galima aiškinti žodžius: „Ir reikia, kad visi būtų iš karto, o ne ateitų po vieną“. To prasmė yra ta, kad Kūrėjo valdžios prisiėmimas įvyktų kartą ir visiems laikams, o ne taip, kaip sakoma: „Šiandien aš noriu prisiimti šiek tiek Kūrėjo valdžios, tai yra tuo metu, kol esu beit kneset. Tačiau po to, kai grįšiu namo, noriu gauti malonumą iš egoizmo“.

Tai reiškia, kad jis sutinka šiek tiek laiko dirbti dėl davimo, o ne skirti visą savo laiką dėl Kūrėjo. Tačiau kai žmogus prisiima Kūrėjo valdžią, jis turi prašyti Kūrėjo, kad tai būtų per amžius, visam laikui, o ne tik tuo metu, kai jis yra beit kneset. Ir mes galime tai pateikti kaip žodžių, “kad dešimt vienu metu turi būti beit kneset”, išaiškinimą, “o neateitų po vieną”, tai yra, kad nesakytų: „dabar aš prisiimu šiek tiek Kūrėjo valdžios, o vėliau dar šiek tiek“. Bet visas Kūrėjo valdžios prisiėmimas turi būti vieną kartą visam gyvenimui, o ne šiandien šiek tiek ir rytoj šiek tiek.

Iš to seka, kad jei Kūrėjo valdžios prisiėmimas yra tobulas dalykas, tai netgi tada, kai po to žmogus krenta iš savo pakopos (tačiau, kadangi tas prisiėmimas buvo tobulumo būsenoje, vadinamoje „dešimt vienu metu“ – kur žodis „vienas“ reiškia „visam jo gyvenimui“), vis tiek tada „renkasi lašas po lašo į didelį kiekį“, kol galiausiai jis nusipelnys „tikėjimo“ būsenos, kuri ir yra nuolatinis Kūrėjo pojūtis.

Jei Kūrėjo valdžios prisiėmimas buvo tik „šiek tiek“, vadinasi, tai buvo tik šiai akimirkai, o ne visam laikui. Išeina, kad tokiame veiksme nėra tobulumo. Ir kaipgi tada susijungs vienas prie kito į didelį kiekį, kad žmogus nusipelnytų nuolatinio tikėjimo? Iš čia seka, kad kai žmogus prisiima Kūrėjo valdžią, jis turi matyti tame tobulą veiksmą. Štai ką reiškia žodžiai: „Tegul jie būna beit kneset vienu metu“, tai yra Kūrėjas trokšta, kad Jo valdžią prisiimtų amžinai.