Nėra bendruomenės, mažesnės nei dešimt

28 straipsnis, 1986 m.

Pasakyta knygoje Zohar (sk. „Naso“, psl. 31, 105): „Tarė rabi Eliezaras: „Kodėl Aš atėjau, bet nėra nei vieno žmogaus? Izraelis yra tiek mylimas Kūrėjo, kad bet kurioje vietoje, kur jie bebūtų, Kūrėjas yra tarp jų... Tegul padaro Man Šventyklą ir apsigyvensiu jų viduje..., nes bet kurie beit kneset (susirinkimo namai) pasaulyje vadinami Šventykla... Ir gyvensiu juose, nes Šchina yra beit kneset (susirinkimo namuose). Laimingas žmogus, esantis tarp tų pirmųjų dešimties beit kneset, nes jie yra tobuli, t.y. bendruomenė ne mažesnė nei dešimt žmonių... Ir būtina, kad beit kneset vienu metu būtų dešimt. Ir tegul jie neateina po vieną..., nes visi dešimt yra, kaip vieno kūno organai ir tarp jų yra Šchina. Mat žmogų vienu kartu sukūrė Kūrėjas ir sujungė tarpusavyje visus jo organus, kaip parašyta: „Jis sukūrė tave ir sutvarkė“.“

Būtina išnagrinėti pateiktą ištrauką.

Ką reiškia žodžiai „bet kurioje vietoje, kur yra Izraelio sūnūs, Kūrėjas yra tarp jų“? Teigiama, kad nereikia jokios specialios vietos. Tačiau po to sakoma: „Tegul padaro Man Šventyklą ir apsigyvensiu jų viduje“. Teigiama, kad būtent beit kneset.“

Žodžiai: „Tegul padaro Man Šventyklą ir gyvensiu jų viduje“. Teigiama, kad iš pradžių turi būti tam tikras pasiruošimas, tai yra „Šventyklos sukūrimas“, o po to – „ir apsigyvensiu“, o ne tiesiog šiaip.

Ką reiškia „Kodėl Aš atėjau, o nėra nei vieno žmogaus?“ Jei sakoma, kad Kūrėjo buvimas aplenkia atėjimą į beit kneset, tai, savaime suprantama, kol kas nieko nėra.

Sunku suprasti žodžius: „Ir būtina, kad beit kneset (susirinkimo namuose) vienu metu būtų dešimt žmonių. Ir tegul jie neateina po vieną“. Argi galima sakyti, kad kiekvienas atėjęs į beit kneset stovėtų išorėje ir neitų vidun, kol nesusirinks dešimt žmonių ir tik tada visi kartu užeitų? Negi galima taip sakyti? Niekada nieko panašaus nesame matę. Bet jei taip, tai kaip tuomet aiškinti žodžius „ir tegul jie neateina po vieną“?

Norint suprasti tai, kas pasakyta aukščiau, panagrinėkime tai mūsų darbo požiūriu. Nuo ko prasideda darbo tvarka dėl davimo – tai, kas vadinama „ne dėl atlygio gavimo“?

Visų pirma, reikia įsiminti dvi sąvokas – „davimas“ ir „gavimas“. Tai kyla iš Kūrėjo noro suteikti malonumą kūriniams. Jis juos sukūrė tik tam, kad šie gautų gėrį ir malonumą, kurį Kūrėjas nori jiems duoti. O gaunantysis – tai, ką Kūrėjas sukūrė, tai indas, vadinamas „noru gauti pasitenkinimą ir malonumą“, į kurį bus gaunamas gėris ir malonumas.

Ir atsižvelgiant į siekio dydį jis gali mėgautis tuo, ko trokšta. Tai reiškia, kad malonumo gavimo indas vadinamas „siekiu“. Ir šiuos indus mes siejame su Kūrėju. Taigi, indas, pirmą kartą gavęs iš Kūrėjo, vadinamas „Malchut“ arba „ketvirtąja stadija“. Visas jo turinys yra aistringas noras gauti gėrį ir malonumą. Tai vadinama „indu gauti šviesą tiesiogiai iš Kūrėjo“.

Šis indas buvo naudojamas iki Apribojimo. Dar vienas jo pavadinimas – „Begalybės pasaulio Malchut“. Vėliau įvyko ištaisymas, kad nebūtų gėdos pojūčio, nes Kūrėjo sukurtoje prigimtyje egzistuoja taisyklė, teigianti, jog šaka siekia supanašėti su šaknimi. Kodėl gi egzistuoja tokia prigimtis? Į šį klausimą atsakymo nėra, kaip pasakyta Zohar: „Kūriniai negali suvokti Kūrėjo minties“. Ir viskas, apie ką kalbame, tik atitinka žodžius: „Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“, tai yra tik pagal veiksmus, atsiveriančius mūsų akims. Tai reiškia, kad iš to, ką matome, galime daryti tam tikras išvadas ir prielaidas. Tačiau ne anksčiau, nei veiksmas mums buvo atskleistas. Todėl pradedame kalbėti tik nuo pradinio ryšio, egzistuojančio tarp Kūrėjo ir kūrinio, vadinamo „Kūrėjo noru suteikti malonumą Savo kūriniams“. O iki tol kalbėti neįmanoma, nes mes nesuvokiame Kūrėjo esmės. Todėl matome tik tai, kad yra prigimtis, kai „šaka trokšta tapti panaši į šaknį“.

Ir tam, kad būtų ištaisytas prieštaravimas, kurio esmė ta, jog gaunantysis nori būti panašus savo savybėmis į Kūrėją (tačiau jei jis bus gaunantysis, jis patirs nemalonų pojūtį), įvyko Apribojimas (Cimcum), kurio esmė ta, kad kūrinys „nenori gauti dėl gavimo“, o nori gauti tik tada, kai jis gali tai padaryti dėl davimo. Tai yra priežastis, kodėl mes negalime gauti malonumo iš Kūrėjo į egoistinius norus, o tik į norus – kelim, kurie vadinami „atspindėta šviesa“.

To, kas pasakyta prasmė: „tiesioginė šviesa“ - OJ (Or Jašar) yra tas malonumas, kurį Kūrėjas suteikia kūriniams, o „atspindėta šviesa“ - OCH (Or Chozer) – priešingai, tai, ką kūriniai nori duoti Kūrėjui. Todėl OJ (Or Jašar) mes vadiname „iš viršaus žemyn“, tai yra Aukštesnysis, duodantysis – Kūrėjas duoda kūriniams, žemesniesiems. O OCH (Or Chozer) vadinama „iš apačios į viršų“ – tai, kad žemesnysis, gaunantysis, nori duoti Kūrėjui. Šis noras vadinamas „dėl davimo“ ir priklauso kūriniui, nes kūrinys jį sukuria tam, kad ištaisytų save, kad taptų panašus į šaknį. Mūsų studijų objektas yra tai, kad Begalybės pasaulyje Malchut savybė gavo į savo norus tiesioginę šviesą iš Kūrėjo, tai yra į norą, sukurtą Kūrėjo, tuo tarpu „atspindėtos šviesos“ norą turi sukurti pats kūrinys.

Kai įvyko šis ištaisymas, kurio esmė ta, kad šviesa gaunama tik į OCH (Or Chozer) norus, jo pasekmė buvo daugybės pasaulių ir pakopų gimimas. Tokiu būdu šis noras vystosi iš kūrinio pusės ir negali būti užbaigtas vienu kartu, o nuosekliai, kartas nuo karto, pagal žemesniųjų kūrinių jėgas. Ir kadangi sukurta daugybė skirtingų norų, todėl ir šviesos pasiskirstė į daug pakopų. Tuo tarpu, egoistinis noras, kurį mes priskiriame Kūrėjui ir vadiname „gavimu dėl gavimo“, buvo sukurtas Kūrėjo vienu kartu visiškai tobulas ir jį užpildė viena šviesa, paprasta, be pakopų skirtumų.

Štai, kaip apie tai parašyta Ari knygoje „Ec Chaim“ (Gyvybės medis) („Įvadas į Dešimties Sfirų Talmudą“, 1 psl.): „Žinok, kad kol dar nebuvo sukurtos būtybės ir kūriniai, paprasta Aukštesnioji šviesa užpildė visą tikrovę... Visa tai buvo viena paprasta, tolygi šviesa ir ji vadinama Begalybe“. Tai reiškia, kad šis noras, kurį mes priskiriame Kūrėjui, buvo užbaigtas tobulai iki galo. Todėl gavome vieną šviesą be pakopų skirtumų.

Tuo tarpu noras, kurį mes priskiriame kūriniui, negali būti patenkintas vienu kartu, o visas darbas, kurį turime atlikti, yra tik vienas - sukurti savyje norą, vadinamą „atspindėta šviesa“. Tai yra, kai kūrinys suvokia, jog neturi nė mažiausio noro bei siekio gauti dėl savęs, o nori tik suteikti džiaugsmą Kūrėjui, tada kūrinys atlieka išskaičiavimą - ką gi jis gali duoti Kūrėjui, kad suteiktų Jam džiaugsmą.

Tuomet jis mato vienintelį dalyką, kurį gali duoti Kūrėjui, kad Kūrėjas tuo mėgautųsi. Kadangi Kūrėjo tikslas – suteikti kūriniams gėrį ir malonumą, kūrinys sako: aš noriu gauti gėrį ir malonumą, nes tuo pačiu noriu suteikti malonumą Kūrėjui. Ir, kuo didesnį malonumą iš Kūrėjo jis gali gauti, tuo didesnį malonumą jaučia ir tuo labiau Kūrėjas tuo mėgaujasi.

Ir tai panašu į žmogų, kuris pakvietė svarbų svečią į savo namus. Jis pats ir jo namiškiai dirbo visą dieną ir visą naktį, kad svarbus svečias galėtų mėgautis vaišėmis. O kai svečias baigė valgyti, kas šeimininkui kainavo daug pastangų ir viskas buvo daroma, kad svečias patirtų malonumą, šeimininkas pabaigoje klausia svečio: „Ką manote apie mūsų vaišes? Ar kada nors ragavote kažko panašaus?“ O svečias jam atsako: „Pasakysiu tau tiesą – man vis tiek, ką valgau, aš niekada nevertinu malonumo, kurį galiu gauti iš maisto. Todėl nebūtų buvę svarbu, jei valgį padarytumėte paprastesnį (girdžiu iš tavęs, kad įdėjai į tai daug pastangų)...“. Suprantama, koks malonumas šeimininkui išgirsti tokį vertinimą?

Matome: jei žmogus gauna gėrį ir malonumą iš Kūrėjo, nes nori suteikti Jam džiaugsmo padėdamas praktiškai įgyvendinti kūrimo Tikslą – tai, kad Kūrėjas trokšta suteikti malonumą Savo kūriniams. Bet tuo pat metu sako, kad nejaučia jokio skonio tame gėryje, kurį gavo iš Kūrėjo ir jam vis tiek – tai kokį malonumą jis tuo suteikia Kūrėjui?

Vadinasi, jei žmogus gali stengtis kiekvieną kartą aukštinti tai, ką gauna iš Kūrėjo ir jausti Karaliaus dovanos svarbą, tai ir bus priežastis, dėl kurios jis galės pasakyti: „Aš gaunu didžiulį malonumą iš Tavęs, nes žinau, kad tik tuo galiu suteikti malonumą Tau, todėl noriu kiek įmanoma labiau mėgautis“.

Bet reikia atsiminti, kad po Pirmojo Žmogaus padarytos „pažinimo medžio“ nuodėmės žmogus įgavo „norą gauti dėl savęs“. Tai kyla iš nešvarių ABJA pasaulių, kaip parašyta knygos „Zohar“ įvade (25 punktas): „Žmogui patikėtas atlygis už Toros ir priesakų vykdymą, gauti jėgų iš aukščiau, kad jis įgytų norą duoti, vadinamą Izraelio savybe, tai yra Jašar El (tiesiai pas Kūrėją). Tai reiškia, kad visos jo mintys ir visi jo norai nukreipti tik į tai, kad suteiktų malonumą Kūrėjui. Jei, kol kas, jis tokio noro neturi, laikoma, kad žmogus yra tremtyje tarp pasaulio tautų, kurios jį pavergia, verčia dirbti tik vardan egoizmo. Tai ir vadinama „gavimu dėl savęs“ – nešvarių jėgų, o ne šventumo savybe. Apie tai parašyta: „Būkite šventi, nes šventas esu Aš“. Tai kas pasakyta prasmė yra ta, kadangi Kūrėjas yra noras duoti, taip ir jūs turite gauti tik su ketinimu dėl davimo.

O priešinga Izraeliui savybė – jei nėra ketinimo „dėl davimo“ – vadinama „tiesiai pas pasaulio tautas“, nes pagal savo savybes jos yra priešingos Kūrėjui, kuris trokšta tik duoti. Jei kurioje nors vietoje yra savybė „Jašar El“, panaši į Kūrėjo savybę ir ten nėra kitos valdžios, tai toje vietoje atsiranda Kūrėjo buvimas, kaip parašyta: „Kiekvienoje vietoje, kur paminėsiu savo Vardą, ateisiu pas tave ir tave palaiminsiu“. Šių žodžių prasmė ta, kad Kūrėjas sako: jei Aš galėsiu pasakyti, kad šioje vietoje yra tik mano Vardas ir ten nėra kūrinio valdžios, nes tie, kurie joje gyvena, nori tik vieno – duoti Kūrėjui, tai „ateisiu pas tave ir palaiminsiu“, tai yra Aš apsigyvensiu toje vietoje. Dabar galime suprasti to, kas buvo pasakyta knygoje Zohar, prasmę – kad kiekvienoje vietoje, kur jie yra, Kūrėjas yra tarp jų. Tai reiškia, teigiama, kad nereikia specialios vietos. O po to sakoma: „Tegul padaro man Šventyklą ir apsigyvensiu tarp jų“. Tuo teigiama, kad būtent Šventykloje, o ne bet kokioje vietoje.

Posakį „kiekvienoje vietoje, kur jie gyvena...“ galima paaiškinti taip: Izraelis verčiamas, kaip „Jašar El“ – tiesiai link Kūrėjo, reiškia norus, savo kokybe lygiaverčius Kūrėjui, t.y. taip pat, kaip Kūrėjas duoda, taip ir jie nori duoti Kūrėjui. O kadangi savybės sutampa, tuo pačiu matu  išnyksta apribojimas, o tai reiškia, kad toje vietoje apsigyvena Kūrėjas.

Tai ir vadinama „padarys man Šventyklą“ arba, kaip parašyta: „Būkite šventi, nes šventas esu Aš, Kūrėjas“. Išeina, kad Izraelio savybė ir „padarys man Šventyklą“ savybė yra vienas ir tas pats. Taigi, šiais žodžiais kalbama apie pasirengimą ir didelį darbą kuriant vietą arba norą, kaip sakė Baal Sulamas, kad vieta dvasiniame pasaulyje vadinamas noras duoti, siekiant suteikti malonumą Kūrėjui. Tai ir yra Jaša El savybė, tai yra - tiesiai link Kūrėjo.

Dabar išsiaiškinkime antrąjį klausimą apie kurį buvo klausiama: „Kodėl Aš atėjau, o nėra nė vieno žmogaus?“. Savaime suprantama, kad jei jis sako, jog Kūrėjo buvimas visada aplenkia ateinančius į beit kneset (susirinkimo namus), tai, žinoma, ten kol kas dar nėra nė vieno žmogaus. Bet jei taip, tai kokia gi prasmė klausimo: „Kodėl gi nėra nė vieno žmogaus“?

Visų pirma, reikia suprasti, ką reiškia „žmogus“. Tai galima paaiškinti remiantis pasakymu: „Laimingas žmogus, kuris nesekė nedorėlių patarimais...“ Egzistuoja sąvoka „žmogus“ ir yra sąvoka „gyvūnas“, nes „gyvūnu“ vadinamas tas, kuris paskendęs egoizme ir visi jo veiksmai yra gyvūniški. Vadinasi, kad žodžiai: „Kodėl atėjau...“ reiškia – spėjau ateiti anksčiau už jus. Tačiau ir tai reikalauja paaiškinimo. Ką reiškia – Kūrėjas skubėjo ir atėjo į beit kneset, tarsi „visa žemė nebūtų pilna Jo šlovės“? Ką gi reiškia, kad Kūrėjas atėjo į beit kneset anksčiau už besimeldžiančius?

Ir tai paaiškino Baal Sulamas žodžiais: „Prieš jiems pašaukiant, Aš atsiliepsiu“ – turima omenyje, kad žmogus eina melstis todėl, kad Kūrėjas suteikė jam šią mintį ir norą melstis. Panašiai galima aiškinti ir žodžius „Kūrėjas prisiartino ir įžengė į beit kneset“. Tai reiškia: „Kūrėjas suteikė žmogui galimybę ateiti į beit kneset, kad šis būtų „žmogumi“, tačiau galiausiai randa jį beit kneset besimeldžiantį tarsi gyvūną dėl savo egoistinių norų patenkinimo. Vadinasi, žodžius „kodėl atėjau...?“ reikia suprasti taip: „kodėl Kūrėjas suteikė jam norą eiti į beit kneset melstis dėl dvasinių dalykų – o tai yra Šventyklos savybė – kad Izraelis taptų panašus į jį savo savybėmis, bet galiausiai „žmogaus“ nebėra ir Kūrėjas mato, kad visi meldžiasi tik dėl gyvūninių poreikių.“

Ir dabar išsiaiškinkime tai, ko buvo klausiama, apie ką buvo pasakyta: „Ir būtina, kad beit kneset vienu metu būtų dešimt. Ir tegul neateina po vieną“. Buvo klausiama, argi būtina, kad nė vienas neįeitų į beit kneset, kol nesusirinks dešimt žmonių, o tik tada įeitų visi kartu? Ar mes esame tai matę? Ir buvo aiškinama: „Nes žmogų vienu kartu sukūrė Kūrėjas...“ Ir pats šis paaiškinimas reikalauja supratimo.

Tačiau norėdami tai paaiškinti, pirmiausia turime suprasti, kodėl būtent dešimt žmonių turi būti beit kneset, nes kitaip, kaip teigiama, Kūrėjas negali ten apsigyventi. Ir nurodoma, jog prasmė ta, kad „nėra bendruomenės, mažesnės nei dešimt“. Taip pat reikia suprasti, kodėl būtent dešimt – nei daugiau, nei mažiau. Jei ten yra devyni žmonės, tai nėra vadinama bendruomene. O jei yra vienuolika – tai nieko neprideda, kai kalbama apie bendruomenes: „Du kaip šimtas ir šimtas kaip du“ (Šavuot, 42 psl.), bet būtent dešimt, kaip pasakė išminčiai (Sanhedrinas, 39): „Visur, kur yra dešimt, yra Šchina“.

Žinoma, kad Malchut vadinama „dešimtąja“. Taip pat žinoma, kad gavimo trūkumo pojūtis vadinamas sfiros Malchut vardu, kuri yra dešimtoji sfira, gaunanti Aukštesniąją šviesą. Ji taip pat vadinama „noru gauti“ ir visi kūriniai kyla tik iš jos. Būtent todėl nėra bendruomenės, mažesnės nei dešimt, nes visos materialios šakos kyla iš Aukštesniųjų šaknų. Pagal taisyklę: „Nėra šviesos, kurioje nebūtų dešimties sfirų“ – todėl ir materialiame pasaulyje, panašiai kaip aukštesnėse pakopose, tai nėra vadinama „bendruomene“ ir nelaikoma svarbiu dalyku, jei nėra dešimties.

Dabar galima išsiaiškinti sąvoką „dešimt“, kai Kūrėjas klausia: „Kodėl Aš atėjau, o nėra nė vieno žmogaus?“. Turint omenyje „žmogų“, o ne „gyvūną“, kaip pasakyta aukščiau. Turima omenyje Malchut savybė, kuri yra dešimtoji sfira. Ir turi būti meldžiamasi dėl „Šchinos išlaisvinimo iš tremties“. Ši būsena knygoje Zohar vadinama „Šchina dulkėse“. Jei taip, tai žodžių „jei Kūrėjas neranda ten dešimties“ aiškinimas yra toks: „Aš prisiartinau ir pažadinau jumyse norą ateiti į beit kneset ir maldoje prašyti išlaisvinti iš tremties Šchiną, kuri vadinama „dešimt“ ir yra dešimtoji sfira, tačiau Aš neradau nė vieno žmogaus, besimeldžiančio dėl dešimtosios, o pamačiau, kad visi meldžiasi dėl dalykų, būdingų gyvūnams, o ne žmonėms“.

Panašiai galima aiškinti žodžius: „Ir reikia, kad visi būtų iš karto, o ne ateitų po vieną“. To prasmė yra ta, kad Kūrėjo valdžios prisiėmimas įvyktų kartą ir visiems laikams, o ne taip, kaip sakoma: „Šiandien aš noriu prisiimti šiek tiek Kūrėjo valdžios, tai yra tuo metu, kol esu beit kneset. Tačiau po to, kai grįšiu namo, noriu gauti malonumą iš egoizmo“.

Tai reiškia, kad jis sutinka šiek tiek laiko dirbti dėl davimo, o ne skirti visą savo laiką dėl Kūrėjo. Tačiau kai žmogus prisiima Kūrėjo valdžią, jis turi prašyti Kūrėjo, kad tai būtų per amžius, visam laikui, o ne tik tuo metu, kai jis yra beit kneset. Ir mes galime tai pateikti kaip žodžių, “kad dešimt vienu metu turi būti beit kneset”, išaiškinimą, “o neateitų po vieną”, tai yra, kad nesakytų: „dabar aš prisiimu šiek tiek Kūrėjo valdžios, o vėliau dar šiek tiek“. Bet visas Kūrėjo valdžios prisiėmimas turi būti vieną kartą visam gyvenimui, o ne šiandien šiek tiek ir rytoj šiek tiek.

Iš to seka, kad jei Kūrėjo valdžios prisiėmimas yra tobulas dalykas, tai netgi tada, kai po to žmogus krenta iš savo pakopos (tačiau, kadangi tas prisiėmimas buvo tobulumo būsenoje, vadinamoje „dešimt vienu metu“ – kur žodis „vienas“ reiškia „visam jo gyvenimui“), vis tiek tada „renkasi lašas po lašo į didelį kiekį“, kol galiausiai jis nusipelnys „tikėjimo“ būsenos, kuri ir yra nuolatinis Kūrėjo pojūtis.
Jei Kūrėjo valdžios prisiėmimas buvo tik „šiek tiek“, vadinasi, tai buvo tik šiai akimirkai, o ne visam laikui. Išeina, kad tokiame veiksme nėra tobulumo. Ir kaipgi tada susijungs vienas prie kito į didelį kiekį, kad žmogus nusipelnytų nuolatinio tikėjimo? Iš čia seka, kad kai žmogus prisiima Kūrėjo valdžią, jis turi matyti tame tobulą veiksmą. Štai ką reiškia žodžiai: „Tegul jie būna beit kneset vienu metu“, tai yra Kūrėjas trokšta, kad Jo valdžią prisiimtų amžinai.