3 straipsnis, 1987 m.
Knygoje „Zohar“, skyriuje „Noachas“ (2 punktas), parašyta: „Ateik ir pamatyk: visas Izraelis turi dalį būsimajame pasaulyje.“ Ir klausiama: „Dėl kokios priežasties?“ Atsakoma: „Todėl, kad jie laikosi sandoros, kuria remiasi pasaulio egzistavimas, kaip parašyta: ‘Jei ne Mano sandora dieną ir naktį, nebūčiau nustatęs dangaus ir žemės dėsnių.’ Todėl Izraelis, kuris laikosi sandoros, nes prisiėmė įsipareigojimą jos laikytis, turi dalį būsimajame pasaulyje.“
Reikia suprasti, kodėl iš pradžių sakoma: „Visas Izraelis turi dalį būsimajame pasaulyje.“ Tai reiškia, kad kiekvienas, vadinamas Izraelio vardu, be jokių išankstinių sąlygų turi dalį būsimajame pasaulyje. Tačiau vėliau paaiškinama, kad tai galioja ne visam Izraeliui, o tik tiems, kurie laikosi sandoros. Kaip įrodymas pateikiama Rašto eilutė: „Jei ne Mano sandora dieną ir naktį, nebūčiau nustatęs dangaus ir žemės dėsnių.“ Taip pat reikia suprasti, kodėl iš šios eilutės daroma išvada, kad kalbama būtent apie sandorą.
Traktate „Psachim“ (68b) parašyta: „Rabinas Elazaras pasakė: ‘Jeigu ne Tora, dangus ir žemė neegzistuotų, kaip pasakyta: Jei ne Mano sandora dieną ir naktį, nebūčiau nustatęs dangaus ir žemės dėsnių.’“ Raši aiškina, kad žodžiai „Jei ne Mano sandora dieną ir naktį“ reiškia Toros studijavimą, apie kurį parašyta: „Ir mąstyk apie ją dieną ir naktį.“ Vadinasi, iš čia matyti, kad sandora vadinama Tora. Tačiau knygoje „Zohar“ aiškinama, kad sandora yra apipjaustymo sandora (Brit Mila), kurios reikia laikytis.
Kalbant apie Abraomo sudarytą sandorą, parašyta: „Ir Tu sudarei su juo sandorą.“ Mūsų išminčiai aiškino, kad Kūrėjas padėjo Abraomui sudaryti sandorą, nes jis pats vienas nebūtų galėjęs to padaryti. Todėl reikia suprasti, ką dvasiniame darbe reiškia tai, kad Abraomas negalėjo pats sudaryti sandoros ir jam prireikė Kūrėjo pagalbos.
Apie Abraomą ir Abimelechą parašyta: „Ir jiedu sudarė sandorą.“ Mano tėvas ir mokytojas (Baal Sulamas) paklausė: „Jeigu du žmonės supranta, kad jiems verta mylėti vienam kitą, kam dar reikia sudaryti sandorą? Kuo padeda pats sandoros sudarymo veiksmas, tarsi būtų pasirašoma sutartis? Ką jis suteikia?“ Ir jis paaiškino: „Sandora sudaroma todėl, kad ateityje gali atsirasti aplinkybių, kurios juos išskirs. Todėl jie sudaro sandorą dabar, kai tarp jų yra meilė ir tarpusavio supratimas, kad ši sandora išliktų galioti net ir tada, kai atsiras priežasčių išsiskirti. Taigi ryšys, kurį jie užmezga dabar, turi išlikti amžinai.“
Iš to išplaukia, kad jeigu vėliau atsiranda aplinkybių, kurios turėtų juos išskirti, kiekvienas turi laikytis tikėjimo virš žinojimo. Tai reiškia, kad jie neturi vadovautis tuo, ką mato ir supranta savo žinojimo ribose, bet turi eiti virš žinojimo. Tik taip galima išsaugoti sandorą ir neleisti, kad tarp jų atsirastų atskirtis.
Taigi nesvarbu, ar sakome, kad sandora yra Tora, ar kad ji yra apipjaustymo sandora. Tai nereiškia, kad vienas iš šių dalykų pats savaime užtikrina, jog sandora su Kūrėju niekada nebus nutraukta, tai yra, kad žmogaus širdis išliks visiškai atsidavusi Kūrėjui. Ir Tora, ir apipjaustymo sandora yra skirtos tam, kad žmogus galėtų išlaikyti sandorą su Kūrėju, visa širdimi būti su Juo ir prisirišti prie Jo taip tvirtai, tarsi prie atramos, kuri niekada nesusvyruos. Kaip parašyta: „Jei ne Mano sandora dieną ir naktį, nebūčiau nustatęs dangaus ir žemės dėsnių.“ Taip yra todėl, kad dangus ir žemė buvo sukurti siekiant suteikti kūriniams gėrį. Tačiau kūriniai negali gauti gėrio ir malonumo be formos panašumo su Kūrėju, tai yra, kol visi jų veiksmai nebus atliekami siekiant duoti. Priešingu atveju tarp kūrinių ir Kūrėjo išliks atskirtis.
Todėl mums buvo duotos dvi sandoros - apipjaustymo sandora ir Toros sandora. Jų padedami galime sudaryti sandorą su Kūrėju, remdamiesi tikėjimu virš žinojimo, ir įgyti gebėjimą viską daryti siekdami duoti.
Tokia žodžių „Jei ne Mano sandora“ prasmė. Tai reiškia: jeigu Aš nebūčiau sukūręs priemonių, padedančių pasiekti formos panašumą, nebūtų įmanoma gauti gėrio ir malonumo, o juk visas kūrimo tikslas yra suteikti kūriniams gėrį. Jeigu nebūčiau paruošęs kelių, kuriais galima pasiekti formos panašumą, nebūtų buvę prasmės kurti dangaus ir žemės, nes kūriniai nebūtų galėję gauti jokio gėrio. Tuomet visa kūrinija būtų beprasmė, nes nebūtų nė vieno, kuris galėtų ja mėgautis. Būtent tokiai sandorai, kuri turi išlikti tvirta ir niekada nesusvyruoti, sudaryti Abraomui reikėjo Kūrėjo pagalbos. Tai ir reiškia, kad Kūrėjas turėjo jam padėti. Todėl parašyta: „Ir Tu sudarei su juo sandorą“, tai yra, Kūrėjas padėjo Abraomui įgyti gebėjimą eiti tikėjimu virš žinojimo.
Dvasiniame darbe, grindžiamame tikėjimu virš žinojimo, reikia išskirti tris būsenas. 1. Žmogus nejaučia jokio trūkumo savo dvasiniame darbe, todėl nejaučia ir poreikio eiti tikėjimu virš žinojimo. 2. Žmogus jaučia savo trūkumą, tačiau yra moteriškojoje savybėje (Nekeva), tai yra, jo jėgos nusilpusios kaip moters ir jam trūksta jėgų įveikti kliūtis bei eiti tikėjimu virš žinojimo. 3. Žmogus yra vyriškojoje savybėje (Zachar), tai yra, turi jėgų įveikti kliūtis ir eiti tikėjimu virš žinojimo.
1. Pavyzdžiui, žmogus nori atsikelti prieš aušrą. Kai jį pažadina, kartais jis girdi, kad yra žadinamas, tačiau nekreipia į tai jokio dėmesio ir toliau miega. Tokiu atveju nėra kam pajusti jo trūkumo, nes jis iš karto vėl užmiega ir net nespėja apie jį pagalvoti. Todėl jis dar nelaikomas žmogumi ta prasme, kuria galima skirti vyriškąją ir moteriškąją savybes. Juk žodis Adam (žmogus) kilęs iš žodžių Iš Adama (žemės žmogus), reiškiančių tą, kuris dirba žemę, kad ji duotų grūdų ir vaisių žmonių gyvybei palaikyti.
Taip galima kalbėti tik apie žmogų, kuris jaučia savo trūkumą. Tuomet jis pradeda dirbti, tai yra, taisyti savo trūkumą. Tačiau apie tą, kuris savo trūkumo nejaučia, nėra ką kalbėti. Net jeigu jam apie tą trūkumą pasakytų, jis neišgirstų, nes viskam turi daugybę pasiteisinimų. Todėl jame dar nėra vietos maldai, kad Kūrėjas padėtų jam įveikti iškylančias kliūtis.
2. Kai žmogų pažadina, jis pradeda galvoti: „Tiesa, aš paprašiau draugo mane pažadinti. Tačiau kai jam sakiau, kad noriu atsikelti prieš aušrą, taip buvo todėl, kad jaučiau tam tikrą norą keltis ir studijuoti Torą. Troškau malonumo, kurį galėsiu gauti studijuodamas Torą. Ir net jeigu nemaniau, kad studijos suteiks man labai didelį malonumą, tuo metu nejaučiau kančios dėl to, kad reikės atsikelti iš lovos ir atsisakyti poilsio malonumo. Juk kalbėdamas su draugu apie tai, kad jis mane pažadintų, galvojau tik apie malonumą, kurį galėsiu patirti studijuodamas Torą. Todėl ir paprašiau jo mane pažadinti.“
„Tačiau dabar, kai guliu lovoje po antklode, o lauke lyja ir pučia vėjas, tikrai jaučiu malonumą ilsėdamasis. O man reikia keltis. Iš kur galiu žinoti, kad studijuodamas Torą patirsiu didesnį malonumą? Todėl man naudingiau laikytis principo ‘Sėdėk ir nieko nedaryk’. Juk abejonė negali paneigti to, kas tikrai žinoma. Poilsis man neabejotinai teikia malonumą, o Toros studijavimas šiuo metu man nežada jokio aiškaus malonumo.“
Tačiau vėliau žmogui kyla kitos mintys: „Juk mes mokėmės, kad reikia eiti tikėjimu virš žinojimo. Tai reiškia, kad neturiu vertinti savo darbo pagal tai, kiek malonumo jis man suteiks. Priešingai, turiu dirbti dėl Kūrėjo. Tad kodėl aš skaičiuoju, kiek pats iš to laimėsiu? Turėčiau svarstyti, ar savo veiksmu vykdau Kūrėjo priesaką ir ar suteikiu Jam pasitenkinimą tuo, kad paklūstu Jo valiai. Kodėl man kyla mintys, pagrįstos meile sau? Tačiau ką dabar galiu padaryti, jeigu nepajėgiu įveikti savo minčių?“ Vadinasi, toks žmogus jau laikomas dirbančiu Kūrėjui, nes jis nori įveikti pašalines mintis, kurios svetimos Toros keliui. Tai vadinama moteriškąja savybe (Nekeva), kai žmogaus jėgos yra nusilpusios ir jam trūksta jėgų įveikti kliūtis.
3. Tai vyriškoji savybė (Zachar), kai žmogus turi jėgų įveikti kliūtis. Kai jį pažadina ir kyla tokios mintys: „Kam tau keltis ir atsisakyti poilsio, kuris dabar teikia malonumą? Tu tikriausiai manai, kad atsikėlęs iš lovos ir nuėjęs studijuoti patirsi daugiau malonumo negu dabar. Tačiau iš kur žinai, kad taip ir bus?“ Tuomet kūnas iš karto pataria jam patikrinti, ar tai tiesa, ir klausia: „Kokį malonumą dabar jauti studijuodamas, kad tikiesi jį patirti vėliau?“ Tuoj pat žmogui kyla tokios mintys ir pojūčiai, kad visas pasaulis jam tarsi aptemsta. Jam atsiskleidžia paslėpties būsenos, kurios uždengia nuo jo Toroje slypinčią gyvybinę jėgą. Tuomet kūnas jo klausia: „Pasakyk tiesą, ar tikrai tokių būsenų tu trokšti?“
Jeigu žmogus yra tikras kovotojas, vadinamas „karo vyru“, jis atsako savo kūnui: „Visa tai, ką sakai, yra tiesa. Tavo požiūriu, tu esi teisus. Tačiau pagrindas, kuriuo remiuosi studijuodamas Torą ir vykdydamas priesakus, yra tikėjimas virš žinojimo.“ Tai reiškia, kad žinojimas reikalauja, jog noras gauti malonumą ir pasitenkinimą spręstų, ar verta dirbti, ar ne. O tikėjimas virš žinojimo reiškia, kad žmogus dirba siekdamas duoti. Kitaip tariant, noras gauti neprivalo su tuo sutikti, nes sprendimą lemia noras duoti. Jeigu žmogus tiki, kad veiksmas, kurį jis dabar nori atlikti, suteiks Kūrėjui malonumą, jis yra pasirengęs jį atlikti nedelsdamas, nieko neatidėliodamas. Ir nors kūnas tam prieštarauja bei teigia priešingai, žmogus turi jėgų jį įveikti. Tai vadinama vyriškąja savybe (Zachar).
Tačiau kai žmogus pereina visas šias tris dvasinio darbo būsenas: 1. Kai jis dar nejaučia savo trūkumo ir todėl nežino, ko prašyti Kūrėjo; 2. Kai jis jau jaučia savo trūkumą, tačiau neturi jėgų jo įveikti, ir tai vadinama moteriškąja savybe (Nekeva); 3. Kai jis yra vyriškojoje savybėje (Zachar), vadinamas „karo vyru“ ir jau gali įveikti savo trūkumą. Jis pasiekia Šabo būseną, tai yra, poilsį nuo savo darbo. Apie tai parašyta: „Šešias dienas dirbk, o septintąją ilsėkis.“
Remdamiesi tuo, galime paaiškinti žodžius: „Štai Noacho, teisiojo vyro, palikuonys.“ Kaip rašoma knygoje „Zohar“, vardas Noachas siejamas su žodžiu Naicha, reiškiančiu „ramybę“ arba „poilsį“. Todėl Noachas vadinamas teisuoliu, nes jame yra ramybė. Knygoje „Zohar“ sakoma: „Ten, kur yra sunkus darbas ir pastangos, yra ir Sitra Achra (kita pusė).“ Vadinasi, jeigu žmogus yra teisusis, jame nebegali būti tokio varginančio darbo. Kaip sakė mano tėvas ir mokytojas (Baal Sulamas), ten, kur šviečia šventumas (Keduša), žmogus anuliuoja save tarsi žvakė priešais fakelą. Tokioje būsenoje nebegalima sakyti, kad kūnui tenka sunkiai dirbti, nes šventumas yra gėrio ir malonumo šaltinis.
Tačiau kai žmoguje įsitvirtina Sitra Achra, pasireiškianti meile sau, tai yra noru gauti dėl savęs, šiai savybei galioja apribojimas (Cimcum) ir paslėptis. Todėl šventumas ten negali atsiskleisti. Toje vietoje viešpatauja tik paslėptis, vadinasi, joje nešviečia gėris ir malonumas, o priešingai.
Kai sakome: „Nes jie yra mūsų gyvenimas ir mūsų dienų ilgumas, ir mes mąstysime apie juos dieną ir naktį“, arba: „Jie brangesni už auksą, už gausybę gryno aukso, saldesni už medų ir medų iš korių“, tai galioja tada, kai žmogus turi tam tinkamus indus (Kelim), vadinamus davimo indais. Šie indai suteikia mums formos panašumą su Kūrėju, ir tuomet malonumas gaunamas siekiant duoti. Priešingu atveju, jeigu šviesa ir gausa šviestų gavimo induose, gaunantieji tik dar labiau nutoltų nuo Kūrėjo. O tikslas yra susilieti su Kūrėju, kaip parašyta: „O jūs, prisirišę prie savo Visagalio Kūrėjo, šiandien visi esate gyvi.“
Iš to išplaukia, kad ten, kai žmogus yra teisuolis, nėra vietos Sitra Achra. Ten yra vieta dvasios ramybei (Naicha de Rucha). Tai ir yra Šabo esmė, kaip parašyta: „Nes tą dieną Jis nustojo dirbti ir ilsėjosi.“ Dėl Šabo šventumo tokioje būsenoje nebelieka vietos darbui.
Tačiau mūsų išminčiai pasakė (traktatas „Avoda Zara“, 3a): „Kūrėjas jiems tarė: ‘Pasaulio kvailiai! Kas triūsė Šabo išvakarėse, tas valgys per Šabą. O kas netriūsė Šabo išvakarėse, iš kur tas turės ką valgyti per Šabą?’“
Tai reiškia, kad tas, kuris triūsė, tai yra dirbo ir dėjo pastangas kovodamas su Sitra Achra, trukdžiusia jam eiti Lišma keliu, savo dvasinio darbo metu jautė, jog nepajėgia įveikti jame esančio blogio. Taip yra todėl, kad jis dar nenusipelnė įžengti į šventumą. Tačiau jis tiki, kad vos tik įžengs į šventumą, Sitra Achra neabejotinai anuliuosis tarsi žvakė priešais fakelą, ir jis nebeturės jokio sąlyčio su Sitra Achra. Vadinasi, jis žino, kad jam trūksta tik vieno dalyko - Kūrėjo pagalbos, kad galėtų pasiekti bent tam tikrą šventumo pakopą. Tuomet viskas savaime stos į savo vietas ir ateis ramybė bei tobulumas.
Todėl sunkaus darbo ir pastangų metu žmogus iš širdies gelmių meldžiasi, kad Kūrėjas jam padėtų. Tuo metu jis jaučia, jog be Kūrėjo pagalbos nieko negalės pasiekti. Šis jausmas kartu su tikėjimu, kad Kūrėjas gali jam padėti, suformuoja žmoguje indą (Kli) Kūrėjo pagalbai priimti, nes trūkumas vadinamas indu, skirtu pripildymui gauti. Todėl tikėjimas Kūrėju, kaip parašyta: „Nes Tu išklausai kiekvieno lūpų maldą“, suformuoja indą Jo pagalbai priimti.
Taigi dabar galime suprasti žodžių „Kas netriūsė Šabo išvakarėse“ prasmę. Tai reiškia žmogų, kuris nedirbo su savimi, nesistengė dirbti siekdamas duoti ir neatskleidė, kad vienas, be Kūrėjo pagalbos, negali pasiekti pergalės. Todėl jame nėra vietos maldai, kuri yra indas (Kli) Kūrėjo pagalbai priimti. Juk galioja taisyklė, kad nėra Šviesos be indo. Vadinasi, mums būtina pasiruošti, kad turėtume ką valgyti per Šabą, nes šešios darbo dienos yra pasirengimas priimti Šabo Šviesą. O Šabu vadinama gausa, kuri pritraukiama tam, kad pripildytų tuščius indus (Kelim), laukiančius Kūrėjo pagalbos.
Apie tai parašyta: „Šviesa joje grąžina prie Šaltinio.“ Taip pat apie Šabą pasakyta: „Ir visi teismai nuo jos pasitraukia, ir visuose pasauliuose nėra jokios kitos valdžios, išskyrus ją“ (iš ištraukos „Ke-Gavna“, skaitomos Šabo vakare). Taigi po sunkaus darbo ir pastangų kovojant su Sitra Achra, kai žmogus pajunta trūkumą, vadinamą indu (Kli), jis gali priimti Šabo būseną, kuri vadinama darbo nutraukimu ir poilsiu.
Dabar galime suprasti mūsų iškeltą klausimą. Iš pradžių knygoje „Zohar“ sakoma: „Visas Izraelis turi dalį būsimajame pasaulyje“, be jokių sąlygų. Tačiau vėliau teigiama, kad šią dalį turi tik tie, kurie laikosi sandoros, o ne visas Izraelis.
Remiantis tuo, kas pasakyta, žodį „Izraelis“ reikia aiškinti kaip Jašar-El, tai yra „tiesiai į Kūrėją“. Tai reiškia, kad žmogus nori, jog visi jo veiksmai būtų tiesiogiai nukreipti į Kūrėją, o ne atliekami dėl asmeninės naudos. Tai atitinka mūsų paaiškinimą apie Rašto eilutę: „Tenebūna tavyje svetimo dievo ir nesilenk svetimam dievui.“
Mūsų išminčiai aiškino (traktatas „Šabas“, 105b): „Kas yra tas svetimas dievas žmogaus kūne? Tai blogasis pradas.“
Tačiau reikia tai suprasti. Juk gerasis pradas taip pat yra žmogaus kūne, kaip parašyta knygoje „Zohar“, skyriuje „Lech Lecha“ (86 punktas): „Nes mes esame broliai.“ Tai reiškia, kad blogasis ir gerasis pradai yra arti vienas kito: vienas yra žmogaus dešinėje, o kitas - kairėje. Blogasis pradas yra kairėje, o gerasis - dešinėje.
Taigi matome, kad gerasis pradas taip pat yra žmogaus kūne. Tad ką reiškia išminčių žodžiai, kad būtent blogasis pradas yra žmogaus kūne? Tai reikia paaiškinti remiantis mūsų dvasinio darbo supratimu. Blogasis pradas rūpinasi ir siekia, kad visa, ką žmogus daro, būtų nukreipta į jo paties kūną. Kitaip tariant, kad visi veiksmai būtų atliekami dėl asmeninės naudos. Tai ir vadinama veikimu „savo kūno viduje“. O gerasis pradas, priešingai, siekia, kad visi žmogaus veiksmai būtų nukreipti už jo kūno ribų. Tai reiškia, kad visas žmogaus siekis yra pasiekti tokią būseną, kurioje visi jo veiksmai būtų atliekami dėl Kūrėjo, o ne dėl asmeninės naudos. Taip galime paaiškinti žodžio „Izraelis“ prasmę. Jašar-El reiškia, kad visi žmogaus veiksmai yra nukreipti tiesiai į Kūrėją ir atliekami tik dėl Jo.
Panašiai aiškino ir mūsų išminčiai (Jeruzalės Talmudas, 9a). Rabinas Levis pasakė: „Širdis ir akys yra du nuodėmės tarpininkai, kaip parašyta Patarlių knygoje: ‘Mano sūnau, atiduok Man savo širdį ir tegul tavo akys laikosi Mano kelių.’ Kūrėjas pasakė: ‘Jeigu atiduosi Man savo širdį ir akis, žinosiu, kad priklausai Man.’“
Iš čia matyti, ką reiškia mūsų sakomi žodžiai: „Tas, kuris pasirenka savo tautą Izraelį.“ Kada žmogus laikomas priklausančiu Kūrėjo tautai? Tuomet, kai jis nukreipia savo akis ir širdį į Kūrėją. Tai reiškia, kad visa, į ką žmogus žvelgia, ir visa, ko trokšta jo širdis, jis stengiasi nukreipti Kūrėjo labui, o ne savo asmeninei naudai. Tai ir vadinama „Tu priklausai Man“. Kitaip tariant, žmogus priklauso Kūrėjui ir tuomet įsijungia į Jo tautą, vadinamą Jašar-El - „tiesiai į Kūrėją“.
Remdamiesi tuo, galime paaiškinti žodžius: „Visas Izraelis turi dalį būsimajame pasaulyje.“ Toliau knygoje „Zohar“ paaiškinama, kas vadinamas Izraeliu. Sakoma, kad tik tas, kuris laikosi sandoros, kuria remiasi pasaulio egzistavimas, vadinamas Izraelio vardu. O tas, kuris nesilaiko sandoros, dėl kurios pasaulis gali egzistuoti, nepriklauso Izraelio savybei, bet priklauso pasaulio tautoms.
Kas gi yra ta sandora, kuria remiasi pasaulio egzistavimas? Kaip jau paaiškinta, tai sandora, kurią žmogus sudaro su Kūrėju, įsipareigodamas, kad visi jo veiksmai bus atliekami tik dėl Kūrėjo. Tai vadinama veikimu siekiant duoti, ir būtent dėl to pasaulis gali egzistuoti. Juk pasaulis buvo sukurtas tam, kad Kūrėjas suteiktų savo kūriniams gėrį. Tačiau kol nėra formos panašumo su Kūrėju, gėris ir malonumas negali apsivilkti kūriniuose.
Vadinasi, visas pasaulio sukūrimas, kurio tikslas buvo suteikti kūriniams gėrį, būtų buvęs beprasmis, nes nebūtų nė vieno, galinčio priimti šį gėrį ir malonumą. Tačiau per sandorą su Kūrėju kūriniai tampa pajėgūs priimti gėrį ir malonumą. Kad galėtume pasiekti šią sandorą, mums duota Tora ir apipjaustymo sandora. Tai reiškia, kad visus savo veiksmus turime atlikti su ketinimu per juos nusipelnyti sudaryti amžiną sandorą su Kūrėju. O svarbiausia - turime tikėti, kad Kūrėjas išklauso kiekvieno žmogaus maldą ir kad per tai sulauksime išgelbėjimo.