Rabašas

Kas yra asmeninė žmogaus nuosavybė?

1987 m., 20 straipsnis

Knygoje „Zoar“ (Korachas, 4 punktas) aiškinama eilutė: „Ir Korachas paėmė.“ Klausiama: „Ką reiškia „paėmė“?“ Ir atsakoma: „Jis pasinaudojo blogu patarimu. Kiekvienas, kuris siekia to, kas jam nepriklauso, mato, kaip tai nuo jo tolsta. Ir ne tik tai – jis praranda net tai, ką jau turi. Korachas siekė to, kas jam nepriklausė, prarado tai, kas buvo jo, o svetimo neįgijo.“

Turime suprasti, ką tai reiškia dvasiniame darbe. Apie ką galime pasakyti, kad tai priklauso žmogui, kad tai yra jo nuosavybė? Ir apie ką sakoma, kad tai jam nepriklauso? Juk knygoje „Zoar“ kalbama apie Korachą, kuris siekė to, kas jam nepriklausė, ir prarado net tai, ką turėjo. Ką šie žodžiai mums nurodo dvasiniame darbe, kad žmogus žinotų, kaip apsisaugoti nuo Koracho bausmės?

Žinoma, kad pagrindinis kūrinijos naujumas yra noras gauti, kaip parašyta „Mokyme apie dešimt sfirų“ (1 dalis, „Vidinis apmąstymas“): „Jo noras suteikti gėrį savo kūriniams yra ryšys tarp Kūrėjo ir kūrinių. Jis sukūrė trūkumą (chisaroną), tai yra norą ir troškimą gauti malonumą bei pasitenkinimą, nes be šio troškimo neįmanoma niekuo mėgautis.“

Žinoma, kad negalima kalbėti apie tai, kas buvo prieš kūrimą. Apie viską kalbame tik vadovaudamiesi principu „Iš Tavo veiksmų pažįstame Tave“. Kitaip tariant, kalbame apie tai, kas egzistuoja kūriniuose. Tačiau kodėl Kūrėjas sukūrė būtent tokią tikrovę, nors galėjo sukurti ir kitokią, – apie tai mums nevalia kalbėti.

Matome, kad kūrinijos prigimtis yra tokia, jog neįmanoma patirti malonumo, jeigu nėra jo troškimo. Negana to, būtent troškimas lemia, kokio dydžio malonumą galime patirti iš to, ko trokštame.

Todėl šį indą (kli), vadinamą „noru gauti malonumą ir pasitenkinimą“, priskiriame Kūrėjui, nes Jis jį sukūrė. Mes neturime nei teisės, nei galimybės panaikinti šio indo ar sugadinti noro gauti. Kai šis indas buvo sukurtas ir gavo gausą, kurią Kūrėjas norėjo jam suteikti, jis pajuto, kad jo šaknis yra duodantysis, o pats indas – gaunantysis, todėl tarp jų nėra savybių panašumo. Dėl šios priežasties indas panoro tapti duodančiuoju, panašiu į savo šaknį. Todėl jis atliko gavimo apribojimą (cimcumą): nors pats indas yra gaunantysis, o Kūrėjas – duodantysis, jis nusprendė nieko nebegauti, išskyrus tiek, kiek gali gauti dėl davimo.

Šį indą, kuris gauna tik dėl davimo, priskiriame kūriniui, nes tai yra priešingas veiksmas tam, ką sukūrė Kūrėjas. Kūrėjas sukūrė žemesnįjį tam, kad šis gautų, nes toks yra kūrimo tikslas, vadinamas „Jo noru suteikti gėrį savo kūriniams“, kad kūriniai patirtų malonumą. Tačiau žemesnysis atlieka priešingą veiksmą – jis nori suteikti malonumą Kūrėjui. Tai tampa jo matu, ir jis nebegalvoja apie save bei savo malonumą. Prieš kiekvieną veiksmą jis apsvarsto, ar verta jį atlikti.

Kitaip tariant, jeigu šis veiksmas suteiks pasitenkinimą Kūrėjui, jis jį atliks. Tačiau jeigu nemato, kad tas veiksmas suteiktų Kūrėjui pasitenkinimą, jis susilaiko nuo jo. Vadinasi, visi jo apskaičiavimai prieš kiekvieną veiksmą grindžiami tuo, kiek jis galės suteikti pasitenkinimo Kūrėjui.

Aukštesnioji gausa, sklindanti į šį indą, vadinamą „gavimu dėl davimo“, vadinama „linijos Šviesa“ (Or ha-Kav). Tai reiškia, kad Šviesa šviečia pagal tą liniją ir saiką, kuriuo gaunantysis geba nukreipti savo ketinimą į davimą, o tai ir yra savybių panašumas. Į savo paties malonumą jis neatsižvelgia, nes siekia susiliejimo su Kūrėju (dvekut). Taigi iš to matome, kad pasaulių, parcufų ir sfirų daugybė atsirado dėl gaunančiųjų.

Tai reiškia, kad tuomet, kai Šviesa švietė Kūrėjo sukurtame inde, vadinamame „noru gauti dėl gavimo“, arba Malchut, šis indas galėjo priimti visą gėrį ir malonumą, numatytą kūrimo sumanyme. Juk neabejotina, kad Kūrėjas sukūrė tokio dydžio indą, kuris atitiktų visą gėrį ir malonumą, kurį Jis norėjo suteikti. Todėl indas gavo visą Šviesą, ir ten buvo tik viena paprasta Šviesa, kaip parašyta knygoje „Gyvybės medis“: „Prieš apribojimą paprasta Aukštesnioji Šviesa pripildė visą tikrovę.“

Kitaip tariant, Malchut, vadinama „noru gauti“, priėmė visą gausą, kurią Kūrėjas norėjo suteikti. Kadangi šis indas kilo iš Kūrėjo, Jis, be abejonės, sukūrė jį tobulą, gebantį priimti viską, ką norėjo duoti. Tačiau vėliau Malchut pasakė, kad nebenori gauti į Kūrėjo sukurtą indą, nes turi savo pačios indą, kurį pati sukūrė. Kadangi žemesnysis, tai yra kūrinys, negali, kaip Kūrėjas, sukurti indo iš karto, nes jo galimybės yra ribotos, šis indas formuojasi palaipsniui, pagal tai, kiek jis geba nukreipti savo ketinimą į davimą.

Dėl to atsiranda daugybė pakopų. Kitaip tariant, Šviesa šviečia pagal tai, kiek žemesniųjų indai yra pasirengę ją priimti. Panašiai Baal Sulamas aiškina „Mokyme apie dešimt sfirų“ (1 dalis) tai, kas parašyta knygoje „Gyvybės medis“, kad Šviesa sklido palaipsniui. Jis klausia: „Kaip galima sakyti „palaipsniui“ kalbant apie dvasinį pasaulį, kuriame nėra laiko? Juk žodis „palaipsniui“ reiškia laiko tėkmę.“ Komentare „Or Pnimi“ („Vidinė Šviesa“) jis aiškina, kad „palaipsniui“ reiškia ne tai, jog Šviesa sklinda per tam tikrą laiką, o tai, kad ji sklinda pagal pakopas – tiek, kiek žemesnieji geba gauti dėl davimo. Būtent tai ir vadinama „palaipsniui“.

Iš to, kas pasakyta, matome, kad yra du indai:

1. Indas, kurį priskiriame Kūrėjui. Tai indas, vadinamas „noru gauti dėl gavimo“. Šis indas buvo sukurtas tobulas, nes iš Kūrėjo pusės jam nieko netrūksta.

2. Indas, kurį priskiriame kūriniui. Tai noras duoti. Šis indas taisomas palaipsniui, nes žemesnieji negali jo sukurti ir ištaisyti iš karto.

Turime žinoti, kad visas mūsų dvasinis darbas grindžiamas vienu dalyku: Tora ir priesakai, kuriuos mums įsakyta vykdyti, yra skirti tam, kad įgytume indą, kurį patys turime sukurti. O šį indą galime sukurti tik per Torą ir priesakus. Kaip sako rabinas Chananja ben Akašija: „Kūrėjas norėjo išgryninti Izraelį, todėl davė jam daug Toros ir priesakų, kaip pasakyta: „Kūrėjas dėl savo teisumo panorėjo išaukštinti Torą ir ją pašlovinti.““ Taip pat knygoje „Įvadas į kabalos išmintį“ parašyta: „Žinoma, kad tyrumas kyla iš žodžio hizdakchut – išgryninimas. Kaip sakė mūsų išminčiai: „Priesakai buvo duoti tik tam, kad per juos būtų išgrynintas Izraelis.““

Taigi mums tereikia sukurti indą, vadinamą „davimo indu“. Nieko daugiau mums netrūksta. Kaip parašyta: „Ir palaiminsiu tave visame, ką darysi.“ Tai reiškia, kad žodis „daryti“ nurodo į indo kūrimą. Jeigu sukursime šį indą, Kūrėjas pripildys jį savo palaiminimu, tai yra Aukštesniąja gausa, vadinama „Jo noru suteikti gėrį savo kūriniams“.

Davimo indą turime parengti tiek prote, tiek širdyje. Taip yra todėl, kad Kūrėjas mums davė gavimo indą. Dėl to turime norą viską suprasti savo protu. Šis noras pažadino mumyse troškimą įgyti žinių ir išminties, o tai skatina mus suprasti Torą ir priesakus. Tačiau kartu turime ir troškimą suprasti Aukštesnįjį valdymą, nes žmogus svarsto, kaip Kūrėjas elgiasi su juo, vadovaudamas pagal principą „Geras ir darantis gera“.

Tačiau čia turime veikti tikėjimu virš žinojimo. Kadangi kūne yra įdiegtas noras suprasti ir pažinti, savaime suprantama, kad žmoguje pabunda troškimas suprasti Kūrėjo kelius. Vis dėlto šis noras suprasti ir pažinti yra skirtas Torai, o ne Aukštesniajam valdymui. Kitaip tariant, savo troškimą viską suprasti ir šią gebėjimo pažinti jėgą turime nukreipti į Toros studijavimą, o ne į Aukštesniojo valdymo suvokimą.

Mano tėvas ir mokytojas (Baal Sulamas) kartą paaiškino paprastą prasmę palaiminimo, kuriame sakome: „Tas, kuris sukūrė žmogų ir jame padarė angas bei ertmes. Tavo šlovės sosto akivaizdoje yra atskleista ir žinoma, kad jeigu viena iš jų atsivers arba viena iš jų užsivers, bus neįmanoma egzistuoti ir stovėti Tavo akivaizdoje.“ Jis paaiškino, kad skirtumas tarp „angų“ ir „ertmių“ yra toks: angą reikia uždaryti, o ertmė turi likti tuščia.

Tai reiškia, kad yra dvi kategorijos: „įstatymas“ (chok) ir „teisingumas“ (mišpat). „Įstatymas“ reiškia, kad tam tikrą dalyką reikia priimti kaip įstatymą, vadovaujantis tikėjimu virš žinojimo. Tai ir yra tikėjimo savybė, nes tikėjimą reikia priimti virš žinojimo. Vadinasi, žinių, supratimo ir suvokimo trūkumas lieka tarsi tuščia ertmė, kurioje nėra žinojimo. Žmogus turi nuolat saugotis, kad ši ertmė nebūtų užpildyta.

Būtent apie tai kalbame palaiminime „Tas, kuris sukūrė žmogų“: „Jeigu viena iš jų užsivers, bus neįmanoma egzistuoti.“ Taigi ertmė, tai yra vieta, kurioje trūksta žinojimo, neturi būti užpildyta. Priešingai, visada reikia eiti tikėjimu virš žinojimo. Tai vadinama proto (mocha) darbu dėl davimo.

Tačiau kalbant apie teisingumą (mišpat), kuris susijęs su Tora, yra priešingai. Būtent čia žmogus turi stengtis ir daryti viską, kas jo galioje, kad suprastų Torą. Juk Tora vadinama „Kūrėjo vardais“, ir mes privalome juos suprasti bei pasiekti. Todėl Toros atžvilgiu trūkumas, vadinamas „anga“, turi būti užpildytas. Kitaip tariant, neturi likti jokio trūkumo, o kuo daugiau žmogus stengiasi suprasti, tuo geriau.

Todėl palaiminime sakome: „Jeigu viena iš jų atsivers, bus neįmanoma egzistuoti.“ Žodžiai „jeigu atsivers“ reiškia, kad atsivers anga, tai yra atsiras trūkumas Toros supratime. Tokioje būsenoje žmogus negali tvirtai išsilaikyti, todėl turi nedelsdamas pasirūpinti, kad šis trūkumas būtų užpildytas Toros Šviesa, nes Šviesa joje grąžina prie Šaltinio. Taip parengiamas indas, tinkamas priimti Aukštesniąją gausą. Po to žmogų pasiekia Šviesa, įvilkta į Torą, vadinama „613 indėlių“ (613 pikudin), kaip parašyta „Knygos Zoar įvade“ (242 p.).

Tačiau pasaulyje įprasta elgtis priešingai. Kai kalbama apie Dangaus karalystės valdžios priėmimą, kuris turi būti grindžiamas tikėjimu virš žinojimo, kiekvienas kaip tik nori protu suprasti, kaip Kūrėjas valdo kūrinius. Žmonės siekia tai suvokti žinojimo ribose. O kalbant apie Torą, jie sutinka eiti tikėjimu virš žinojimo ir neskiria pakankamai dėmesio tam, kad ją iš tiesų suprastų.

Knygoje „Zoar“ (Chukat, 2 punktas) parašyta: „Tai Toros įstatas.“ Taip pat parašyta: „Ir tai yra Tora“, tačiau čia nėra žodžio „įstatas“. Žodžiai „Ir tai yra Tora“ nurodo, kad viskas yra vienoje vienybėje ir kad Izraelio susirinkimas (Kneset Israel), tai yra Malchut, turi būti įtrauktas į Kūrėją, tai yra Zeir Anpin, kad viskas taptų viena, be jokio atskyrimo.

„Ve-zot“ („ir tai“) reiškia bendrąjį ir individualųjį kartu, tai yra vyriškąjį ir moteriškąjį pradus kartu. Juk raidė „vav“ (ו) reiškia vyriškąjį pradą (zachar), tai yra Zeir Anpin, kuris yra bendrasis pradas (klal), o „zot“ („tai“) reiškia moteriškąjį pradą (nukva), tai yra Malchut, kuri yra individualusis pradas (prat). Tačiau „zot“ be pridėtos raidės „vav“ reiškia „Toros įstatą“. Tai neabejotinai yra Malchut, vadinama „įstatu“, kylanti iš Zeir Anpin, kuris vadinamas „Tora“. Ji yra Toros teismo sprendimas, Toros nutarimas, tai yra Malchut.

Turime suprasti, ką reiškia, kad Zeir Anpin vadinamas „Tora“, „bendruoju pradu“, „vyriškuoju pradu“ ir raide „vav“, o Malchut vadinama „Toros teismo sprendimu“, „Toros nutarimu“, „individualiuoju pradu“, „nukva“ ir „Kneset Israel“ – „Izraelio susirinkimu“.

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galime paaiškinti, kad Kūrėjas vadinamas Zeir Anpin. Kaip sako Ari, pasaulio valdymas vyksta per Zeir Anpin ir Malchut. Zeir Anpin vadinamas „bendruoju pradu“, nes iš jo kyla viskas. Tačiau tas, kuris iš jo gauna, kiekvieną kartą priima tik tam tikras dalis. Kitaip tariant, kiekvieną kartą iš bendrojo prado atsiskleidžia tik tam tikra dalis individualiajame. Todėl Malchut vadinama „Izraelio susirinkimu“, nes ji kaskart savyje surenka dalis Izraelio, kuris vadinamas Zeir Anpin. Taip yra todėl, kad Malchut priima Aukštesniąją gausą iš Zeir Anpin.

Tačiau yra ir kitas paaiškinimas, kodėl Malchut vadinama „Izraelio susirinkimu“: ji apima visas sielas. Šiuo požiūriu galima paaiškinti, kad Malchut gauna gausą iš Zeir Anpin ir perduoda ją Izraelio sieloms. Vis dėlto būtina atskirti Zeir Anpin davimą, vadinamą „Tora“, nuo Malchut davimo, vadinamo „Toros teismo sprendimu“ arba „Toros nutarimu“, kuris dar vadinamas „įstatu“.

Žinoma, kad Malchut vadinama „tikėjimu“. Tai reiškia, kad Dangaus karalystės valdžią reikia priimti kaip įstatymą, vadovaujantis tikėjimu virš žinojimo. Toks yra Toros nutarimas – priimti tikėjimą virš žinojimo. Kaip jau minėta, tai susiję su proto (mocha) savybe. Taip pat ir širdies (liba) darbe reikia vadovautis tikėjimu virš žinojimo, neatsižvelgiant į tai, ką kūnas mums aiškina apie tai, ką verta daryti, o ko neverta. Viskas turi būti grindžiama tikėjimu virš žinojimo.

Tuo tarpu Tora yra bendrojo prado savybė, nes iš jos kyla viskas. Tai reiškia, kad Jo davimas apima siekį suteikti gėrį kūriniams, tai yra gėrį ir malonumą. Taip pat iš duodančiojo kyla ir jėga, leidžianti žmogui priimti tikėjimą virš žinojimo. Kitaip tariant, Zeir Anpin, vadinamas Kūrėju, turi suteikti žemesniajam šią jėgą, kad jis galėtų įveikti savo žinojimą ir eiti tikėjimu virš žinojimo.

Ši jėga vadinama „Šviesa“, o visa Šviesa ateina iš Aukštesniojo. Tik indas (kli) priklauso žemesniajam. Indas vadinamas „trūkumu“ (chisaronu), o trūkumas priklauso žemesniajam. Kitaip tariant, jeigu žemesnysis jaučia, kad jam trūksta šios jėgos, tai yra jis nori eiti tikėjimu virš žinojimo, bet negali, – tai ir vadinama indu (kli). Apie tai pasakyta: „Nėra Šviesos be indo“, nes, kaip žinoma, „nėra pripildymo be trūkumo“.

Šiuo požiūriu Zeir Anpin galime vadinti „bendruoju pradu“, nes jis apima viską. Jis suteikia ir tikėjimo virš žinojimo savybę, ir Torą, vadinamą „Kūrėjo vardais“. Jau kalbėjome, kad „Kūrėjo vardai“ reiškia gėrį ir malonumą, atsiskleidžiantį per Torą, nes bendrasis Kūrėjo vardas yra „Geras ir darantis gera“. Tora atskleidžia, kaip kiekvienoje jos raidėje pasireiškia ypatinga Šviesa. Ši savybė vadinama „Tora, Izraelis ir Kūrėjas yra viena“.

Iš to suprantame, kodėl Zeir Anpin vadinamas „Tora“. Tai susiję su „Kūrėjo vardais“. Ši Tora vadinama „Rašytine Tora“, kurioje nieko negalima nei pridėti, nei atimti, nes duodančiajame, vadinamame Kūrėju, nėra jokio suvokimo. Todėl nėra ko nei pridėti, nei atimti. Viskas, kas yra duodančiajame, atsiskleidžia gaunančiajame. Kitaip tariant, pagal tai, kas atsiskleidžia gaunančiajame, galima pažinti tai, kas yra duodančiajame.

Tačiau ne viskas, kas yra duodančiajame, atsiskleidžia gaunančiajame iš karto. Kiekvieną kartą gaunančiajame atsiskleidžia vis nauja dalis. Todėl Malchut, kuri yra gavimo indas, vadinama „individualiuoju pradu“ (prat), o Zeir Anpin – „bendruoju pradu“ (klal). Dėl to Malchut vadinama „Žodine Tora“, nes „žodinis“ reiškia atskleidimą – ji atskleidžia tai, kas glūdi Rašytinėje Toroje, vadinamoje Zeir Anpin.

Tačiau Malchut dar vadinama „Toros teismo sprendimu“. Tai reiškia, kad kiekviena Toros savybė, atsiskleidžianti Malchut, paklūsta sprendimui, nustatančiam, kas gali būti atskleista. Kitaip tariant, kadangi Malchut yra gaunantysis, gavimo indams buvo nustatytas apribojimas: gauti leidžiama tik tiek, kiek įmanoma nukreipti ketinimą į davimą. Todėl Malchut patiria pakilimus ir kritimus.

Ji vadinama „įstatu“, nes tikėjimo požiūriu tai yra įstatymas, kurio nereikia suprasti protu. Jeigu paklaustume savęs, kodėl tikėjimas turi būti laikomas įstatymu, atsakymas būtų toks: Kūrėjas taip nusprendė, kad mes turime Jam tarnauti tikėjimu virš žinojimo. Todėl tai ir yra įstatymas.

Šiuo požiūriu Malchut vadinama „Toros nutarimu“, nes Tora nustatė, kad tokia turi būti dvasinio darbo tvarka – darbas tikėjimu virš žinojimo. Kaip Raši aiškina eilutę „Tai Toros įstatas“: „Kadangi Šėtonas ir pasaulio tautos meta iššūkį Izraeliui, klausdami: „Kas tai per priesakas ir kokia jo prasmė?“, todėl apie jį parašyta „įstatas“. Tai Mano nutarimas, ir tu neturi teisės juo abejoti.“

Todėl ir čia neturime klausti, kodėl Kūrėjas nori, kad Jam tarnautume tikėjimu virš žinojimo. Kitaip tariant, net ir į šį klausimą atsakymas yra tikėjimas virš žinojimo. Juk paprastas protas mums sako, kad jeigu mūsų darbas vyktų žinojimo ribose, tai yra jeigu kūnas suprastų Kūrėjo valdymo kelius kūrinių atžvilgiu, tuomet eretikams ir netikintiesiems nebūtų priežasties nutolti nuo šventumo, ir visi taptų Kūrėjo tarnais. Apie tai pasakyta: „Nes Mano mintys nėra jūsų mintys ir jūsų keliai nėra Mano keliai, – sako Kūrėjas“ (Izaijo 55:8).

Būtent todėl knygoje „Zoar“ sakoma, kad parašyta „ve-zot“ („ir tai“) su raide „vav“. Tai nurodo, kad viskas yra vienoje vienybėje ir kad Izraelio susirinkimas (Kneset Israel), tai yra Malchut, turi būti sujungtas su Kūrėju, tai yra Zeir Anpin. Turime suprasti, kad vienybė reiškia savybių panašumą. Todėl, kai žemesnieji užsiima Tora ir priesakais su ketinimu duoti, kiekvienas iš jų savo sielos šaknyje, kuri yra Malchut, prisideda prie to, kad ji veiktų dėl davimo, panašiai kaip Zeir Anpin, vadinamas vyriškuoju pradu (zachar), tai yra duodančiuoju.

Todėl ir sakoma: „Įtraukti Izraelio susirinkimą, tai yra Malchut, į Kūrėją, tai yra Zeir Anpin.“ Taip Malchut, kuri yra gaunantysis moteriškasis pradas (nukva), atsiskleidžia tai, kas yra bendrajame prade (klal), tai yra Zeir Anpin, kuris duoda. Per šią vienybę Malchut kaskart atsiskleidžia nauja individuali dalis (prat). Todėl Malchut vadinama „individualiuoju pradu“.

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galime suprasti mūsų pradinį klausimą: kas yra asmeninė žmogaus nuosavybė, apie kurią galima pasakyti, kad ji priklauso tik jam?

Kaip paaiškinome, žmogus savo pasaulyje turi tik tuos indus, kuriuos pats sukūrė ir kurie vadinami „davimo indais“. Tik jie priklauso žmogui.

Tačiau tai, kas patenka į gavimo indus, žmogui nepriklauso, nes šiuos indus sukūrė Kūrėjas. Todėl ir viskas, kas į juos patenka, nepriklauso žmogui. Žmogui priklauso tik tai, ką jis įdėjo į davimo indus.

Todėl Korachas, norėjęs gauti į indus, kurie jam nepriklausė, tai yra į gavimo indus, prarado net ir savo indus – davimo indus, kuriuos buvo įgijęs dėl noro duoti.