3 straipsnis (1988 m.)
Knygoje „Zohar“, skyriuje „Haazinu“ (210 punktas), pasakyta: „Laiminga dalia to, kuris kreipiasi į Karalių ir žino, kaip tinkamai į Jį kreiptis. Tačiau jeigu jis kreipiasi ir nežino, į ką kreipiasi, Kūrėjas nuo jo nutolsta, kaip parašyta: „Kūrėjas yra arti visų, kurie Jo šaukiasi.“ Kam Jis yra arti? Toliau sakoma: „Visų, kurie Jo šaukiasi tiesoje.“ Bet argi yra tokių, kurie Jo šaukiasi netiesoje? Rabinas Aba atsakė: „Taip, tai tas, kuris šaukiasi, bet nežino, į ką kreipiasi.“ Iš kur tai žinome? Nes parašyta: „Visų, kurie Jo šaukiasi tiesoje.“ Ką reiškia „tiesoje“? Tai reiškia Karaliaus žiedo antspaudu, kuris yra visko tobulumas.“
Labai sunku suprasti knygos „Zohar“ atsakymą į klausimą: „Argi yra tokių, kurie Jo šaukiasi netiesoje?“ Į tai atsakoma: „Rabinas Aba pasakė: „Taip, tai tas, kuris šaukiasi, bet nežino, į ką kreipiasi.““ Tai labai glumina. Kodėl tas, kuris nežino, į ką kreipiasi, laikomas meluojančiu? Galima sakyti, kad toks žmogus klysta, bet juk jis nėra melagis. Taip pat neaiškus ir pateikiamas žodžio „tiesa“ paaiškinimas: „Tai reiškia Karaliaus žiedo antspaudu, kuris yra visko tobulumas.“ Kaip tai įrodo, kad žmogus turi žinoti, į ką kreipiasi, antraip jo kreipimasis laikomas melu?
Būtina suprasti tai, kas pasakyta, nes, anot knygos „Zohar“, „nuo to, kuris meldžiasi, bet nežino, į ką kreipiasi, Kūrėjas nutolsta“. Kaip galima tai suprasti? Ir kaip žmogus gali žinoti, į ką kreipiasi? Juk kiekvienas žmogus, be abejo, kreipiasi į Kūrėją. Kam gi dar jis meldžiasi? Tad ką reiškia žodžiai „į ką kreipiasi“? Dar sunkiau suprasti teiginį „nežino, į ką kreipiasi“, nes juk mokėmės, kad žmogus turi tikėti, o ne žinoti, į ką kreipiasi.
Pirmiausia turime išsiaiškinti kūrinijos tikslą ir kūrinijos ištaisymą. Tuomet suprasime, ką žmogus turi ištaisyti. Kaip žinoma, kūrinijos tikslas yra tas, kad žemesnieji gautų gėrį ir malonumą. Dėl šios priežasties Kūrėjas sukūrė juose norą gauti malonumą, nes kitaip jie negalėtų egzistuoti šiame pasaulyje. Šis noras verčia juos daryti viską, kas įmanoma, kad pasiektų malonumą, nes būtent dėl to jie gali egzistuoti pasaulyje.
Tačiau kartu, kaip parašyta įvaduose, šiame nore gauti, gaunant malonumą ne pagal davimo principą, atsiranda gėdos pojūtis. Kad tai būtų ištaisyta, buvo įvestas apribojimas (Cimcum) ir paslėptis. Dėl to dvasinis malonumas nuo mūsų paslėptas ir atsiskleidžia tik tiek, kiek pasitraukia noras gauti dėl savęs. Būtent tokiu mastu atsiskleidžia dvasinis malonumas. O jeigu kur nors vyrauja noras gauti dėl savęs, aukštesnioji gausa iš ten tuoj pat pasitraukia, nes abu negali būti vienoje vietoje.
Iš to galime suprasti, kas yra kūrinijos ištaisymas. Ištaisymų tikslas yra sudaryti kūrinijai galimybę pasiekti tikslą, dėl kurio ji buvo sukurta, tai yra gauti gėrį ir malonumą visu tobulumu, be jokios „gėdos duonos“ (Nahama de Kisufa). Mes mokėmės, kokia yra dvasinio darbo tvarka, kitaip tariant, ką žmogus turi padaryti, kad gaudamas iš Kūrėjo malonumą nebejaustų gėdos. Kol žmogus neįgyja tokio kli (indo), kuris leistų gauti su ketinimu duoti, jis jaučia gėdą. Tačiau įgijęs šį kli, gaudamas malonumą jis nebejaučia nemalonaus pojūčio, kylančio dėl savybių priešingumo.
Tai reiškia, kad tol, kol žemesnysis neturi tokio noro gauti, kuris nesukeltų jokio formos skirtumo Šviesos ir gausos atžvilgiu, jam vis dar galioja apribojimas ir paslėptis. Todėl aukštesnioji gausa jam neatsiskleidžia, ir į ką tik jis pažvelgia šventume (Keduša), visur mato tamsą, o ne Šviesą.
Tačiau tai būdinga žmonėms, kurie iš tiesų nori priartėti prie šventumo. Jiems galioja tokia tvarka, nes iš aukščiau norima, kad jie negaištų laiko veltui, kadangi jie yra pajėgūs pasiekti tyrą dvasinį darbą, tai yra darbą su ketinimu duoti. Tokie žmonės, jeigu jų ketinimas nėra duoti, mato tamsą, o ne Šviesą.
Kitaip yra su žmonėmis, priklausančiais plačiajai visuomenei. Juos veikia bendroji Šviesa, šviečianti kaip supanti Šviesa (Ohr Makif). Jie iš jos gauna pasitenkinimą ir nejaučia savo trūkumų, kuriuos reikėtų ištaisyti. Ši Šviesa šviečia būsenoje Lo lišma (ne dėl Jos vardo).
Tačiau kai žmogus nori pakilti virš plačiosios visuomenės lygmens ir tapti Kūrėjo tarnu, kurio darbas grindžiamas tikėjimu virš žinojimo, jis nebenori gauti mirtingųjų dovanos. Kaip jau aiškinome, kartais žmogaus tikėjimo nepakanka, kad jis pats jaustų būtinybę užsiimti Tora ir priesakais. Tačiau būdamas aplinkoje, kurioje visi draugai užsiima Tora ir priesakais, jis gauna iš jų dovaną. Tarsi draugai jam perduotų dalį savo noro, ir būtent dėl šių iš draugų gautų noro dalių jis pats pradeda užsiimti Tora ir priesakais. Vadinasi, jo Toros ir priesakų laikymasis grindžiamas mirtingųjų dovana, o ne Kūrėju. Kitaip tariant, ne jo tikėjimo Kūrėju jėga skatina jį užsiimti Tora ir priesakais. Priežastis, dėl kurios jis jų laikosi, yra mirtingųjų dovana.
Remdamiesi tuo, galime paaiškinti žodžius, kuriuos tariame laimindami maistą: „Ir neleisk mums, Kūrėjau, mūsų Visagali, būti priklausomiems nei nuo mirtingųjų dovanų, nei nuo jų paskolų, o tik nuo Tavo pilnos ir atviros rankos, kad niekada nepatirtume gėdos ir pažeminimo.“
Kai žmogus laimina Kūrėją ir dėkoja Jam už suteiktą maistą, laimindamas jis turi į tai atkreipti dėmesį ir susimąstyti, kad būtent dėl maisto gali egzistuoti šiame pasaulyje. Jeigu neturėtų maisto, kentėtų alkį. O dabar Kūrėjas jį aprūpino maistu, todėl žmogus dėkoja Kūrėjui už gėrį, kurį jaučia iš Jo gavęs.
Mąstydamas apie materialų maistą, žmogus taip pat turi įvertinti, kokį dvasinį maistą yra gavęs iš Kūrėjo. Jis turi suprasti, kad kaip be materialaus maisto negali egzistuoti materialiame pasaulyje, taip ir dvasiniam gyvenimui būtinas dvasinis maistas. Šis gyvenimas vadinamas „žydo gyvenimu“ ir turi daugybę pavadinimų. Vieni jį vadina „Toros gyvenimu“ arba „šventumo gyvenimu“, o kiti dvasinį gyvenimą vadina „gyvenimu, kuriame žmogus palaiko ryšį su Kūrėju“. Tai reiškia, kad žmogus pripažįsta, jog viską jam suteikia Kūrėjas.
Kartais Kūrėjas nori, kad žmogus pirmiausia Jo paprašytų, o tada Jis suteiks jam tai, ko šis trokšta. Tačiau priežastis nėra ta, neduok Dieve, kad Kūrėjas trokštų, jog kūriniai prašytų Jo malonės, ir tik tada Jis jiems ją suteiktų, kaip įprasta tarp žmonių. Šiuos dalykus reikia suprasti remiantis mūsų išminčių žodžiais (traktatas „Jevamot“, 64): „Kūrėjas trokšta teisuolių maldų.“
Priežastis ta, kad „nėra Šviesos be kli“. Vadinasi, Kūrėjas negali jiems duoti, kol jie neturi poreikio ir noro. Todėl žodžiai „Kūrėjas trokšta teisuolių maldų“ reiškia, kad Jis trokšta, jog jie turėtų poreikį ir kli aukštesniajai gausai priimti. Juk teisuolių noras ir poreikis yra duoti Kūrėjui. Toks kli ir toks poreikis gali išlaikyti gausą, todėl ji neatiteks išorinėms jėgoms, kaip atsitiko sudužus indams (Kelim). Tačiau nedorėlių maldų Kūrėjas netrokšta, nes jų kli ir jų poreikis nieko nepasiekia. Jis negali suteikti gausos, kuri atitektų Klipot (nešvarumo apvalkalams). Juk visas Kūrėjo pasitenkinimas yra tai, kad Jis duoda.
Remdamiesi tuo, turime suprasti, kad gyvenimas, kurio žmogus trokšta, yra ryšys su Kūrėju. Nesvarbu, ar žmogus meldžiasi ir prašo Jo ko nors, ar dėkoja Kūrėjui už tai, ką jau yra gavęs, bet kuriuo atveju jis tuo metu kalbasi su Kūrėju. Šis ryšys, pats pokalbis su Kūrėju, suteikia jam gyvybės, jeigu jis vertina galimybę su Juo kalbėtis. Iš šio ryšio jis semiasi gyvybės, nes tuo metu jam nieko netrūksta.
Jeigu žmogus sugeba į tai sutelkti dėmesį ir įsivaizduoti, kad jam būtų suteikta galimybė kalbėtis su žemiškuoju karaliumi, kurį visi labai gerbia, jis suprastų, kad žmogaus prigimčiai būdinga dėl tokios galimybės atiduoti viską, ką turi. Tad jeigu žmogus gali sustiprinti savo tikėjimą, kad kalbasi su Karalių Karaliumi, kuris kalbasi ne su kiekvienu, tuomet, kaip jau minėjome, čia galima išskirti tris atvejus:
- Žmogus apskritai nežino, kad šioje šalyje yra karalius.
- Nors jis žino, kad yra karalius, tačiau nežino, jog karalius atvyko į miestą.
- Nors jis žino, kad karalius atvyko į miestą, tačiau nesuvokia savo karaliaus didybės ir svarbos, pripažįstamos visame pasaulyje. Visi pasaulio karaliai ir ministrai trokšta pasikalbėti su šiuo karaliumi, o jam pačiam teko laimė gauti leidimą įeiti ir su juo kalbėtis. Ko gi daugiau jam galėtų trūkti? Kitaip tariant, jam nebereikia, kad Kūrėjas suteiktų tai, ko jis prašo, nes vien galimybės kalbėtis su Karaliumi jam pakanka. Tai suteikia jam gyvybės. Nors jis kažko prašo Karaliaus, jo tikslas nėra gauti tai, ko prašo, nes pačios maldos jam pakanka, tarsi jo prašymas jau būtų išpildytas.
Lygiai taip pat, kai žmogus dėkoja Kūrėjui už tai, ką iš Jo gavo, jam nesvarbus dovanos dydis. Visa jos svarba jam yra ta, kad dabar turi galimybę kalbėtis su Karaliumi ir Jam dėkoti.
Tai reiškia, kad jis nevertina to, ką Kūrėjas jau jam davė, ar to, ką dar norėtų iš Jo gauti. Jam svarbiausia tai, kad jis tiki šiuo metu kalbantis su Karaliumi.
Žmogus, esantis tokioje būsenoje, nevertina to, ką turi savo naudai. Kitaip tariant, jis nesureikšmina to, kas patenka į gavimo indus (Kelim), o viską vertina pagal tai, kas patenka į davimo indus. Tai vadinama „dvasiniu gyvenimu“, nes visos jo mintys nukreiptos į tai, kad nusipelnytų susiliejimo (Dvekut) su Kūrėju, o ne siektų naudos sau.
Apie tokius žmones sakoma, kad jie patiria pakilimus ir kritimus. Kartais jie jaučia susiliejimo su Kūrėju svarbą, o kartais juos apima apribojimas ir paslėptis. Tuomet savo būsenoje jie jaučia mirties skonį, nes netenka dvasinės gyvybės.
Dabar paaiškinsime anksčiau iškeltą klausimą apie tai, kodėl Kūrėjo vardas vadinamas „Tiesa“ ir kodėl nuo to, kuris šaukiasi Jo netiesoje, Kūrėjas nutolsta. Rabinas Aba paaiškino, kas yra netiesa: žmogus, nežinantis, į ką kreipiasi, laikomas besikreipiančiu netiesoje. Mes klausėme, kodėl nežinantis žmogus vadinamas melagiu.
Kad suprastume, ką reiškia „Tiesa“, pacituosime tai, kas parašyta „Mokyme apie dešimt sfirų“ (TES, XIII dalis), kur aiškinamas septintasis iš trylikos Diknos (barzdos) ištaisymų:
„Todėl šis ištaisymas vadinamas „Ir Tiesa“, nes kai apačioje atsiskleidžia du šventieji obuoliai, žemesniesiems atsiskleidžia Jo valdymo tiesa. Todėl Jo valdymo atskleidimas vadinamas „Ir Tiesa“, nes tai yra tikroji Jo valia. Visos pasauliuose esančios paslėptys skirtos tik tam, kad atskleistų šią Jo valdymo tiesą, kuri, kaip žinoma, yra teikti gėrį savo kūriniams.“
Taigi žodžiai „Kūrėjo vardas yra Tiesa“ reiškia, kad atsiskleidžia tiesa, jog kūrinijos tikslas yra teikti gėrį kūriniams. Todėl rabinas Aba sako: „Ką reiškia „tiesoje“? Tai reiškia Karaliaus žiedo antspaudu, kuris yra visko tobulumas.“ Tačiau turime suprasti, ką mums atskleidžia teiginys, kad Tiesa yra visko tobulumas.
Kaip mokėmės, kūrinijos tobulumas pasiekiamas tada, kai kūriniai pasiekia ir suvokia kūrinijos tikslą, tai yra Kūrėjo norą, kad kūriniai gautų gėrį ir malonumą. O visko tobulumas reiškia, kad gaudami iš Kūrėjo gėrį ir malonumą jie nenutrauks susiliejimo su Juo, kuris vadinamas „formos atitikimu“ (Hištavut ha-Cura). Tai įmanoma tik tada, kai gaudami gėrį ir malonumą jie turės ketinimą duoti. Būtent tai vadinama „visko tobulumu“.
Vadinasi, kai žmogus prašo Kūrėjo išpildyti jo prašymą, kreipdamasis į Jį turi žinoti Kūrėjo vardą. Priešingu atveju toks kreipimasis laikomas ne „tiesa“, o „melu“, ir Kūrėjas nuo jo nutolsta.
Mes klausėme, kodėl žmogus, nežinantis Kūrėjo vardo, laikomas meluojančiu. Taip pat klausėme, kodėl Kūrėjas nuo jo nutolsta.
Atsakymas toks: kai žmogus ruošiasi melstis Kūrėjui, jis turi tikėti, kad Kūrėjo vardas yra „Tiesa“. Kitaip tariant, Kūrėjas nori, kad atsiskleistų tiesos savybė, tai yra kad taptų akivaizdu, jog Kūrėjas trokšta teikti gėrį savo kūriniams. O jeigu žmogus kreipiasi į Kūrėją, bet netiki, kad Jo vardas yra „Tiesa“ ir kad Jis nori, jog kūriniai gautų gėrį ir malonumą, vadinasi, žmogus netiki kūrinijos tikslu, kuris yra teikti gėrį kūriniams.
Taigi jis kreipiasi „netiesoje“. Tai panašu į žmogų, kuris prašo kito padaryti jam gera, tačiau pats netiki, kad tas žmogus yra pajėgus jam padėti.
Vadinasi, kai žmogus prašo Kūrėjo suteikti jam gėrį, bet netiki, kad Kūrėjas yra Geras ir darantis gera, jis kreipiasi į Jį netiesoje. Todėl Kūrėjas nutolsta nuo to, kuris Jo šaukiasi netiesoje.
Tai matome ir materialiame gyvenime. Jeigu žmogus kreipiasi į kitą prašydamas pagalbos, o šis žino, kad prašantysis netiki jo gebėjimu padėti ir prašo tik šiaip sau, tuomet, žinoma, tas žmogus nuo jo nutols ir net nenorės klausytis, ką šis jam sako.
Lygiai taip pat Kūrėjas žino, kad žmogus kalba netiesą, nes nesikreipia į Jį Jo vardu, kuris vadinamas „Tiesa“. Juk tiesa yra ta, kad Kūrėjas trokšta teikti gėrį savo kūriniams. Todėl tampa suprantama, kodėl Kūrėjas nuo tokio žmogaus nutolsta.
Iš to išplaukia, kad kai žmogus ruošiasi melstis Kūrėjui, prašydamas Jo pagalbos, kad Jis priartintų jį prie savęs ir suteiktų galimybę susilieti su Juo, dvasinio darbo tvarka yra tokia: prieš maldą žmogus pirmiausia turi susimąstyti, kam meldžiasi, tai yra kuriuo Kūrėjo vardu į Jį kreipiasi.
Juk Kūrėjas turi daug vardų, o Kūrėjo vardai suteikiami pagal Jo veiksmus, kurie atsiskleidžia kūriniams. Kaip mūsų išminčiai sakė apie angelus, kiekvienas angelas vadinamas pagal savo atliekamą veiksmą. Todėl pirmiausia žmogus turi tikėti, kad Kūrėjo vardas yra „Geras ir darantis gera“. Būtent toks ir buvo kūrinijos tikslas - teikti gėrį savo kūriniams. O Jo vardas yra „Tiesa“.
Galutinio ištaisymo (Gmar Tikun) metu atsiskleis tikrasis Jo vardas. Tuomet paaiškės, kad kentėdami kančias mes nepatyrėme jokio keršto ar pagiežos, kaip kartais būna tarp žmonių. Visa tai vyko turint vienintelį ketinimą - teikti gėrį savo kūriniams. Kitaip tariant, jų patirtos kančios buvo ištaisymai, skirti juos atvesti į tokią būseną ir paruošti taip, kad jie galėtų priimti gėrį ir malonumą.
Kai žmogus turi tokį tikėjimą ir prašo Kūrėjo jį priartinti, tai yra suteikti jam jėgų iš aukščiau pasiekti tokią pasirengimo pakopą, kurioje visi jo veiksmai būtų atliekami su ketinimu duoti, būtent to jis ir prašo Kūrėjo.
Kitaip tariant, jis meldžiasi, kad pasaulyje atsiskleistų Kūrėjo didybė ir šlovė, o ne būtų taip, kaip dabar, kai „Šchina yra dulkėse“. Jis meldžiasi, kad Kūrėjo šlovė atsiskleistų pasaulyje. Tai ir reiškia, kad žmogus žino Kūrėjo vardą ir kreipiasi į Jį ne netiesoje, o tiesoje.
Šaltinių nuorodos
- Psalmynas, 145:18.
- „Zohar“, „Haazinu“, 210 punktas.
- Talmudas, traktatas „Jevamot“, 64a.
- Baal Sulamas, „Mokymas apie dešimt sfirų“ (TES), XIII dalis, p. 1317.