Kas yra „paslėpta priklauso Kūrėjui, o atskleista mums“ dvasiniame darbe

Rabašas, 24 straipsnis, 1988 m.

Raštas sako („Nicavim“, trečiasis skirsnis): „Paslėpti dalykai priklauso Kūrėjui, mūsų Dievui, o atskleisti – mums ir mūsų vaikams per amžius, kad vykdytume visus šios Toros žodžius.“ Reikia suprasti, ką mums suteikia šis žinojimas. Argi kas nors galėtų pagalvoti, kad žmogui priklauso žinoti tai, kas paslėpta? O jeigu mums būtų leista pažinti tai, kas paslėpta, kodėl Kūrėjas tai nuo mūsų paslėpė? Taip pat reikia suprasti, kas yra „paslėpti dalykai“. Į kokį dalyką čia mums nurodoma, kad neturėtume jo tyrinėti, nes jis priklauso Kūrėjui, mūsų Dievui?

Apie žodžius „Kai uždegsi žibintus“ Raši aiškina taip: „Kai uždegsi – todėl, kad liepsna kyla į viršų; reikia uždegti tol, kol liepsna ims kilti pati.“ Reikia suprasti, ką mums nurodo žodžiai „reikia uždegti tol, kol liepsna ims kilti pati“. Juk jeigu žibintas nedega taip, kaip reikia, o dega tik tol, kol žmogus jį uždeginėja, savaime aišku, kad reikia laukti, kol jis ims degti pats. Tad kokią naujovę mums praneša žodžiai „kol liepsna ims kilti pati“?

Apie menoros padarymą Raštas sako: „Ir štai menoros padarymas: ji buvo iš kalto aukso.“ Raši aiškina žodį „kalto“ taip: „Tai buvo vienas aukso lydinys. Jį kalė kūju ir kirpo žirklėmis, kad išskleistų jos dalis pagal jų tinkamą formą. Ji nebuvo padaryta iš atskirų dalių, vėliau jas sujungiant. Taip jis padarė menorą.“ Raši aiškina: „Kūrėjo dėka ji buvo padaryta savaime.“ Reikia suprasti: jeigu menora buvo padaryta savaime, kam reikėjo kalti kūju ir kirpti žirklėmis? Juk jeigu Kūrėjas daro menorą, turėjo pakakti paimti aukso lydinį, ir ji pati būtų pasidariusi. Kam tada reikėjo kalti?

Žinoma, kad žmogaus prigimtis yra norėti tik gauti savo paties naudai. Žmogus nepajėgus nieko daryti, jeigu nemato, kad iš to gaus kokios nors naudos sau. Tai panašu į tai, kas Zohare pasakyta apie eilutę: „Dėlė turi dvi dukteris: duok, duok“ (Patarlių 30:15). Zoharas aiškina: „Dėlė turi dvi dukteris, kurios šaukia kaip šunys: duok, duok. Duok mums šio pasaulio turtus ir duok mums būsimojo pasaulio turtus.“ Kitaip tariant, iš visko, iš ko žmogus mato galįs gauti malonumą, jis šaukia: „Duok, duok“, tai yra: „Duok, duok, aš priimu tai visa širdimi ir visa siela.“

Mums duotas priesakas mylėti Kūrėją, kaip parašyta: „Mylėk Kūrėją, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis.“ Tačiau kaip galima tai įvykdyti, jeigu tai prieštarauja mūsų prigimčiai? Mūsų išminčiai aiškino žodžius „Jis nušvito jiems nuo Seiro“ taip: „Jis kreipėsi į Ezavo sūnus, kad jie priimtų Torą, bet jie nenorėjo. Jis pasirodė nuo Parano kalno – nuėjo ten ir kreipėsi į Išmaelio sūnus, kad jie ją priimtų, bet jie nenorėjo.“ Visi klausė: „Kas joje parašyta?“ Ezavo sūnūs nenorėjo, nes joje parašyta: „Nežudyk“, o apie Ezavą pasakyta: „Savo kardu gyvensi.“ Taip pat Išmaelio sūnūs, išgirdę, kad parašyta „Nesvetimauk“, nenorėjo. Tačiau kai Jis atėjo pas Izraelio tautą, jie pasakė: „Padarysime ir išgirsime.“

Reikia suprasti: ar blogasis polinkis Izraelio tautoje sutinka atsisakyti savo blogųjų savybių? Tad ką reiškia jų žodžiai „Padarysime ir išgirsime“? Reikia aiškinti, kad kai Izraelio tauta pamatė, jog jų blogis priešinasi Torai, tai yra nenori vykdyti Toros priesakų, jie pasakė: „Padarysime prieš jo valią“, tai yra prievarta, nors mūsų blogis ir nesutinka.

Tačiau reikia suprasti, kokią vertę turi tai, kai žmogus ką nors duoda kitam per prievartą. Ar galima sakyti, kad jis duoda iš meilės? Juk jis jo nemyli. Vadinasi, meilė nėra jo davimo priežastis. Meilė įgyjama tuo, kad vienas duoda kitam gerų dalykų, ir tuomet pagal prigimtį dovanos gavėjas ima mylėti davėją. Tačiau ne davėjas pradeda mylėti gavėją dėl to, kad jam davė. Tad kokia prasmė to, kad Izraelis pasakė „Padarysime prieš savo valią“, nors blogis tam nepritaria? Ir kaip dėl to bus įvykdyta „Mylėk Kūrėją, savo Dievą“?

Mūsų išminčiai pasakė, kad kai Izraelis ištarė „Padarysime ir išgirsime“, Kūrėjas pasakė: „Kas atskleidė Mano vaikams šią paslaptį – įrankį, kuriuo naudojasi tarnaujantys angelai?“ Kaip parašyta: „Galingieji jėga, vykdantys Jo žodį, o paskui klausantys Jo žodžio balso.“ Iš čia matyti, kad „darymas“ yra „jėgos didvyrių“ pakopa, tai yra įveikimo pakopa. Nors kūnas, kuriame slypi prigimtis gauti sau, nesutinka, žmogus veikia įveikdamas save. O vėliau, per šį veikimą įveikiant, nors blogasis polinkis ir nenori, nusipelnoma „išgirsti Jo žodžio balsą“. „Girdėjimas“ reiškia „man tai priimtina“, kaip mūsų išminčiai sakė: „Negirdėjau“, tai yra „man tai nepriimtina“ (Eruvin 102).

Pagal tai paaiškėja žodžių „Padarysime“ prasmė: veiksime įveikdami save, prievartos jėga, o paskui nusipelnysime „Išgirsime“, tai yra dalykas taps mums suprantamas ir priimtinas. Kitaip tariant, kai jis taps mums suprantamas ir priimtinas, žinoma, galėsime viską daryti su meile ir džiaugsmu, ir tada viskas bus daroma savo noru, o ne per prievartą.

Pagal tai galima paaiškinti posakį „Kas atskleidė Mano vaikams šią paslaptį?“ Reikia suprasti, kokia čia paslaptis, kai jie pasakė „Padarysime ir išgirsime“, kad Kūrėjas klausia: „Kas atskleidė šią paslaptį?“ Tačiau reikia suprasti, kas dvasiniame darbe vadinama „paslaptimi“. „Paslaptis“ yra tai, kas neatskleista. Tačiau mes turime tikėti, kad čia kažkas yra. Kitaip tariant, čia yra dalykas, kurį mes norime ir turime pažinti. Jeigu žmogui nėra poreikio jį pažinti, jam tai nevadinama „paslaptimi“.

Tai panašu į žmogų, kuris mato du žmones tyliai besikalbančius tarpusavyje. Akivaizdu, kad jie nenori, jog jis girdėtų. Tačiau jeigu jie nekalba apie jį, jam neįdomu sužinoti, apie ką jie kalba. Tokiu atveju tai, apie ką jie kalba, jo atžvilgiu nelaikoma paslaptimi, kurią jis norėtų išgirsti. Net jeigu jam pasakytų, jis nenorėtų klausytis, nes kiekvienas žmogus turi savo reikalų, kurie jį domina. Tačiau tą akimirką, kai jis mano, kad kalbama apie jį, jis nori sužinoti, apie ką jie kalba. Tai jau paslaptis, kurios jie nenori jam atskleisti.

Dvasiniame darbe taip pat galioja ta pati tvarka kaip materialiame pasaulyje. Pavyzdžiui, kai žmogus studijuoja Torą, halachas, galima pasakyti, kad Tora nekalba jam paslapties, kurios jis nežinotų. Priešingai, Tora jam sako įstatymus, kaip vykdyti priesakus. Tačiau kai jis studijuoja Toros pasakojimus arba išminčių legendas ir tiki, kad Tora kalba apie jį, bet nežino, koks ryšys yra tarp jo studijuojamų Toros žodžių ir jo paties būsenos, ir nori suprasti, kas ten parašyta, nes nori sužinoti, ką tai sako apie jį, tuomet sakoma, kad jis dabar studijuoja „paslaptį“. Kitaip tariant, kad dalykas būtų vadinamas „paslaptimi“, reikalingos dvi sąlygos:

1. Jis turi tikėti, kad kalbama apie jį.

2. Jis turi norėti sužinoti, ką Tora kalba apie jį, tai yra ką Tora sako apie dalyką, susijusį su jo poreikiu. Tik tokiu būdu tai dvasiniame darbe vadinama „paslaptimi“.

Pagal tai galime suprasti Kūrėjo žodžius: „Kas atskleidė Mano vaikams šią paslaptį?“ Tai reiškia: kas atskleidė Mano vaikams paslaptį tikėti, kad veikdami per prievartą jie nusipelnys „girdėjimo“ pakopos, ir tai, kas anksčiau buvo daroma per prievartą ir spaudimą, vėliau bus daroma savo noru.

Vadinasi, darymas vadinamas „tikėjimu“. Kadangi jie tikėjo, jog po „darymo“ nusipelnys „girdėjimo“, todėl net ir tuo metu, kai veikė per prievartą, galėjo atlikti veiksmus su džiaugsmu ir meile dėl to, kad ateityje galės nusipelnyti „girdėjimo“ pakopos.

Tačiau „pasaulio tautos“ dvasiniame darbe vadinamos tomis žmogaus dalimis, kurios nepriklauso „Izraelio“ pakopai, o nori viską eiti išorinio proto keliu. Tai, ką jos supranta ir prie ko, kaip jos mano, galima prieiti, ką protas įpareigoja laikyti verta daryti – dėl to jos pasirengusios dirbti. Tačiau ne dėl to, kas susiję su tikėjimu aukščiau žinojimo. Protu jos mato, kad žmogus pats negali panaikinti noro gauti. Reikia tikėti, kad jeigu Kūrėjas davė mums šį darbą – dirbti dėl davimo, – Jis tikrai žinojo, kad tai įmanoma. Tik mes savo mažu protu nesuprantame, kaip toks dalykas gali būti įmanomas. Juk tai tikras stebuklas iš Dangaus, tačiau Kūrėjas tikrai žinojo, kad galime pasiekti šią pakopą.

Nors mes nežinome, kaip tokie dalykai įmanomi, šios žmogaus dalys nepajėgios tuo tikėti. Tai vadinama „pasaulio tautomis“. Tačiau „Izraelio“ pakopa reiškia gebėjimą įveikti save ir tikėti aukščiau žinojimo. Todėl tie, kurie priklauso „Izraelio“ pakopai, tiki, kad davimas žmogui yra paslaptis. Kitaip tariant, žmonės nežino, kaip pasiekti davimo jėgą, tačiau tiki tuo, kaip paaiškinta anksčiau.

Tuo tarpu žmoguje esančios „pasaulio tautos“ sako: „Tai sunkus dalykas, tai ne mums.“ Todėl, kai jos mato, kad iš mūsų reikalaujama eiti tikėjimu aukščiau žinojimo, jos tuo nesidomi, pasitraukia iš kovos ir sako, kad tai joms per sunku.

Todėl žmoguje esančios „pasaulio tautos“ nenorėjo priimti Toros. Juk pagal tai, ką mokomės, Toros priėmimas vyksta pagal principą „žmogus, kai miršta palapinėje“, apie kurį mūsų išminčiai pasakė: „Tora išlieka tik tame, kuris numarina save dėl jos.“ Tai reiškia, kad žmogus turi panaikinti savo asmeninę naudą, kad visi jo rūpesčiai būtų tik dėl Kūrėjo naudos. Kadangi kūnas nesutinka panaikinti savo asmeninės naudos, reikia eiti prievartos keliu ir tikėti, kad per „Padarysime“ pasieksime „Išgirsime“. Tačiau šis tikėjimas nėra priimtinas norui gauti sau. Tai ir yra visas skirtumas tarp „pasaulio tautų“ ir „Izraelio“.

Pagal tai suprasime, ką norėjo mums parodyti žodžiai, kad „reikia uždegti tol, kol liepsna ims kilti pati“. Uždegimas priklauso žmogui: jis turi atlikti veiksmą. O kiek ilgai jis turi atlikti tą „veiksmą“, vadinamą darbu per prievartą? Tol, kol „liepsna ims kilti pati“.

Kitaip tariant, „pati“ reiškia „be žemesniojo veiksmų“, vadinamų prievartos keliu. Žmogus nusipelno, kad Kūrėjas jam duotų „girdėjimo“ pakopą, kaip paaiškinta anksčiau. Tada žmogus visus veiksmus atlieka su džiaugsmu, meile ir noru, o ne taip, kaip tuomet, kai buvo „darymo“ pakopoje ir veikė per prievartą, kai kūnas priešinosi tuo metu, kai žmogus norėjo duoti Kūrėjui.

Tačiau dabar jis yra pakopoje „Mylėk Kūrėją, savo Dievą, visa savo širdimi – abiem savo polinkiais“. Net blogasis polinkis myli Kūrėją, nes jis panaikinamas prieš Kūrėją „kaip žvakė prieš fakelą“. Tai ir yra paaiškinimas, kad žmogus turi „uždegti“, atlikti veiksmus tol, kol „liepsna ims kilti pati“ – ne žmogaus jėga, bet „pati“ reiškia „Kūrėjo jėga“.

Taip pat šiuo būdu galima paaiškinti tai, ko klausėme apie menoros padarymą: „Ir štai menoros padarymas – iš kalto aukso; tai buvo vienas aukso lydinys, jį kalė kūju ir kirpo žirklėmis, kad išskleistų jos dalis pagal jų tinkamą formą; ji nebuvo padaryta iš atskirų dalių, vėliau jas sujungiant.“ Klausėme: kadangi buvo paaiškinta apie „taip padarė menorą“, kad Kūrėjo dėka ji pasidarė savaime, tai kodėl reikėjo kalti kūju, jeigu Kūrėjas padarė menorą, o tai vadinama „savaime“? Kam žmogui dar reikėjo ką nors daryti?

Atsakymas toks, kaip paaiškinta anksčiau: žmogus turi pasakyti „Padarysime ir išgirsime“. Kitaip tariant, žmogus turi pradėti nuo prievartos pakopos ir turi tikėti, kad nusipelnys „Išgirsime“ pakopos. Kadangi „nėra Šviesos be indo“, tai yra Kūrėjas neduoda žmogui pripildymo, jeigu žmogus neturi trūkumo, kurį Kūrėjas galėtų pripildyti. Todėl žmogus turi pradėti dirbti ir pamatyti, kad jam sunku, o tada melstis Kūrėjui, kad Jis jam padėtų. Tada žmogus pamato, kad viskas pasidarė savaime, tai yra be žmogaus pagalbos. Tad ką žmogus daro menoros padaryme, jeigu viską daro Kūrėjas?

Atsakymas – žmogaus veiksmai yra reikalingi, nes be žmogaus veikimo mes neturėtume šio žinojimo, kad viską daro Kūrėjas. Žmogus sakytų, kad ir pats gali ateiti į tobulumą be Kūrėjo pagalbos, sakydamas: „Mano jėga ir mano rankos galybė sukūrė man šią sėkmę.“ Tačiau kai žmogus dirbo, stengėsi, padarė viską, ką pajėgė, ir nepajudėjo nė per plauko storį, jis priverstas pasakyti, kad Kūrėjas jam davė šią jėgą, kad jis galėtų veikti dėl davimo, kaip dovaną. Tai reiškia, kad Kūrėjas suteikė žmogui leidimą Jam tarnauti. Šis leidimas pasireiškia tuo, kad Kūrėjas žmogui suteikia malonumą tuo metu, kai jis duoda Kūrėjui.

Pagal tai suprasime tai, kas parašyta: „Tai buvo vienas aukso lydinys.“ „Kūnas“ vadinamas aukso lydiniu, kaip paaiškinta anksčiau ir kaip parašyta Zohare: „Dėlė turi dvi dukteris, kurios šaukia kaip šunys: duok – duok. Duok mums šio pasaulio turtus ir duok mums būsimojo pasaulio turtus.“ Šis kūnas, vadinamas aukso lydiniu, „buvo kalamas kūju“.

Tai reiškia, kad kiekvienas darbas, kurį kūnas atlieka per prievartą, vadinamas „kalimu kūju ir kirpimu žirklėmis“. Kitaip tariant, kiekvieną kartą, kai žmogus priverčia save, jis tarsi nukerpa dalį nuo to „duok“, tai yra nuo noro gauti sau. Tai ir reiškia „išskleisti jos dalis pagal jų tinkamą formą“ – pašalinti iš organų norą gauti sau ir ištaisyti juos ketinimu duoti. Tai vadinama „išskleisti jos dalis pagal jų tinkamą formą“.

Tačiau tai nevyko taip, kad būtų visiškai ištaisytas vienas organas, viena savybė iki galo, o paskui visiškai ištaisyta kita savybė. Ir tada, kai kiekvienas organas būtų atskirai tapęs tobulas ketinime duoti, jie būtų sujungti į vieną visumą. Ne taip buvo. Priešingai, kiekviename organe, kurį žmogus norėjo ištaisyti, atsiskleidė blogis, o ne gėris. Todėl jis turėjo daugybę organų, kurie buvo netvarkingi, kol pasiekė būseną, kai pamatė, kad jo nore gauti nėra nė vieno organo, pasirengusio dirbti dėl davimo.

Tada jis pamatė, kad visa tai yra kietas aukso lydinys. Tai reiškia, kad pamatė, jog „duok“, tai yra gavėją, labai sunku paversti veikiančiu dėl davimo. Tuomet indas, tai yra žemesniojo veiksmas, tampa užbaigtas: žmogus pamato, kad nepajėgia jo įveikti. Tai atitinka tai, kas parašyta: „Izraelio vaikai dejavo nuo darbo, ir jų šauksmas dėl darbo pakilo pas Dievą.“ Tada ateina pagalba iš Kūrėjo. Tai ir reiškia „Taip jis padarė menorą“, ką Raši paaiškino: „Kūrėjo dėka ji pasidarė savaime.“

Vadinasi, kas padarė menorą? Pats Kūrėjas. Tad kam buvo reikalingas Izraelio darbas?

Atsakymas: tam, kad būtų atskleistas poreikis, jog tik Kūrėjas gali pakeisti Jo paties sukurtą prigimtį, tai yra kad kūriniuose esantis noras gauti sau būtų pakeistas. Priešingu atveju žmogus manytų, kad pats gali gavėją paversti duodančiu.

Tačiau ir tai reikia suprasti: koks skirtumas Kūrėjui, jeigu kūriniai nežinotų tiesos ir manytų, kad patys gali atlikti šį veiksmą – gavimo indus paversti davimo indais? Arba galima klausti kitaip: kodėl Kūrėjas nesuteikė žmogui jėgos, kad jis pats galėtų gavimo indus paversti davimo indais?

Atsakydamas į tai, mano tėvas ir mokytojas, palaiminto atminimo, pasakė, kad tai yra dėl ištaisymo. Priešingu atveju žmogus liktų savo žemoje pakopoje. Kitaip tariant, jam nereikėtų Toros Šviesos, o Kūrėjas norėjo jiems duoti Torą. Todėl dėl to, kad jie patys negali pasiekti davimo indų, jie prašo Kūrėjo, kad Jis jiems padėtų. O pagalba, kurią Jis jiems suteikia, ateina būtent per Torą, nes „joje esanti Šviesa grąžina žmogų į Gėrį“. Vadinasi, žmogui atsiranda poreikis gauti Torą.

Nes antrasis etapas yra toks: po to, kai žmogus sugrąžinamas į Gėrį ir gauna davimo indus – o tai yra pirmasis etapas, – jis gauna Torą kaip „Kūrėjo vardus“. Ši pakopa vadinama „Jo noru suteikti gėrį kūriniams“, kuris įvilktas į „Kūrėjo vardus“, ir tada sakoma: „Tora, Izraelis ir Kūrėjas yra viena.“

Pagal tai galime paaiškinti, kas parašyta: „Paslėpti dalykai priklauso Kūrėjui, mūsų Dievui, o atskleisti – mums ir mūsų vaikams per amžius, kad vykdytume visus šios Toros žodžius.“ Klausėme, ko tai mus moko. Atsakymas toks: kai žmogus įžengia į darbą dėl davimo ir mato, kad visiškai nejuda pirmyn įgydamas davimo indus, o priešingai – pradeda vis labiau matyti savo blogą būseną, kaip giliai jis paskendęs savimeilėje, taip nutinka pagal taisyklę: kuo labiau žmogus nori, kad jo drabužis būtų švarus nuo purvo, tuo daugiau purvo jis pamato.

Egzistuoja taisyklė: „Dalyko, su kuriuo žmogus nesusidūrė, jis nepastebi.“ Tai reiškia, kad dalyko, į kurį žmogus nekreipia dėmesio, trūkumo jis nemato. Todėl, kai žmogus pradeda dirbti dėl davimo ir atkreipia dėmesį į tai, kiek jis pasirengęs dirbti dėl davimo, būtent tada jis pradeda matyti, kaip toli yra nuo davimo ir kad nepajėgia atlikti nė vieno veiksmo be atlygio.

Tad ką žmogus gali daryti, kai pamato, kad darbe dėl davimo jis visiškai nepažengia į priekį, o, kaip paaiškinta anksčiau, vis mato, kad nepajėgia išeiti iš savimeilės? Darbo pradžioje jis manė, kad vos tik nuspręs eiti davimo keliu, tuoj pat tai galės padaryti. Kitaip tariant, jis manė esąs pats sau šeimininkas. Juk kas jam nurodys, ką daryti? Galima suprasti, kad veiksmams, kuriuos jis nori atlikti, gali trukdyti kiti žmonės iš išorės.

Tačiau čia kalbama apie darbą dėl davimo, kuris susijęs tik su ketinimu duoti. Kitaip tariant, jam nereikia vykdyti daugiau nei 613 priesakų, jeigu jis nori juos nukreipti dėl davimo. Išoriškai jis elgiasi taip, kaip visi, kaip visa visuomenė. Jis neišsiskiria iš visuomenės, todėl negalima sakyti, kad visuomenė priešinasi jo keliui. Juk kas žino, kas yra jo draugo širdyje? Todėl žmogus mano, kad po trumpo darbo laikotarpio jis tuoj pat įžengs į darbą dėl davimo. Tačiau staiga jis pamato, kad kuo daugiau kasdien dirba norėdamas įsigyti davimo indus, tuo labiau mato, kad jie nuo jo tolsta ir kad jis neturi jokios galimybės kada nors išeiti iš savimeilės.

Apie tai Raštas mums sako: „Paslėpti dalykai priklauso Kūrėjui, mūsų Dievui.“ Tai reiškia, kad ketinimas duoti, vadinamas „paslėptąja dalimi“, kaip paaiškinta anksčiau, nes žmogus nežino savo draugo minčių, – žmogus turi žinoti, kad iš tiesų tai nėra mūsų rankose. Paslėptoji dalis, vadinama „ketinimu“, priklauso Kūrėjui, mūsų Dievui. Jis turi suteikti mums šią jėgą, ir mes niekuo negalime Jam padėti. Tačiau galime padėti tuo, kad pradedame šį darbą dėl davimo ir pamatome, jog nepajėgiame išeiti iš mumyse esančios savimeilės. Tuo mes padedame tam, kad žinotume šį žinojimą: tik Jis mums padėjo.

Jeigu nebūtume pradėję ir nebūtume pamatę, kad negalime eiti pirmyn, neturėtume šio ištaisymo – žinojimo, kad tik Jis vienas viską padarė. Kitaip būtų, jeigu patys galėtume išeiti iš savimeilės.

Tai reiškia, kad tuomet manytume kitaip ir mums trūktų žinojimo, jog „Jis vienas padarė, daro ir padarys visus veiksmus“. Tačiau kai patys matome, kad nepajėgiame išeiti iš savimeilės, tada mums nereikia tikėti, kad Jis suteikė mums šią jėgą, nes mes tai matome žinojimu.

Vadinasi, Raštas praneša mums, kad nereikia išsigąsti to, jog nepajėgiame įveikti savęs ir išeiti iš savimeilės, nes tai vadinama „paslėptąja dalimi“. Ji yra Kūrėjo rankose, kaip parašyta: „Paslėpti dalykai priklauso Kūrėjui, mūsų Dievui, o atskleisti – mums ir mūsų vaikams.“ Kaip paaiškinta anksčiau, „atskleista“ vadinama veiksmo dalis, kurią mes galime atlikti per prievartą. Todėl Raštas mums praneša, kad tai, jog matome, kaip mums sunku, yra tiesa. Tačiau šio dalyko – ketinimo – mums neduota atlikti. Mums duotas tik veiksmas. O kai matome, kad patys to padaryti negalime, tai vadinama „malda“, tai yra poreikiu, kad Kūrėjas mums suteiktų šį indą.

Pagal tai galima paaiškinti tai, ką pasakė mūsų išminčiai (Menachot 29): „Menoros padarymas Mozei buvo sunkus, kol Kūrėjas pirštu jam parodė, kaip parašyta: ‘Ir štai menoros padarymas.’“ Dvasiniame darbe tai galima paaiškinti taip: „menoros padarymas“ reiškia, kad Kūrėjo Šviesa šviestų. Tam reikalingi davimo indai. O iš kur paimti davimo indus, jeigu tai sunku, nes prieštarauja mūsų prigimčiai? Kūrėjas parodė jam pirštu ir pasakė: „Ir štai padarymas.“ Tai reiškia: jūs atlikite veiksmą, o Aš suteiksiu ketinimą. Kitaip tariant, atskleistąją dalį atlikite jūs, o paslėptąją dalį suteiksiu Aš. Tai ir reiškia: „Taip jis padarė menorą“ – ji pasidarė savaime.